Nuomonių barometras

Alvydas Januševičius

Žurnalistas, Šiauliai

Žurnalistai Raimundas Celencevičius, Šarūnas Černiauskas ir Paulius Gritėnas atvirai išdėstė savo patirtį apie žurnalistiką ir "žurnalistiką" Lietuvoje.
Vienas įtakingiausių tiriamosios žurnalistikos centrų pasaulyje "Organized Crime and Corruption Reporting Project" publikavo Dovydo Pancerovo,Vidmanto Balkūno, Šarūno Černiausko ir Liepos Želnienės tekstą apie Širdžių Redaktoriaus ir Širdžių Prezidento reikalus. Prasižiosiu ir aš apie savo patirtį.
***
Žurnalistika - tai misija. Šalia tokios yra garbė reklamuotis. Tai prasmingas darbas. Žurnalistas yra tas, kuris stoja ginti skriaudžiamą, vargšą, pirmas prabyla apie neteisybę, nesvarbu, kokius nuostolius tai reiškia. Tiesa yra aukščiau visko.
"Žurnalistika" - prekyba poveikiu ir žodžiu. Tai bet kam nukerpa sparnus. Užmuša kūrybingumą ir prasmės pojūtį. Dėl to apsimoka vergauti užsienyje už žymiai didesnius pinigus. Dėl to neapsimoka turėti vaikų gimtinėje.
Mane likimas ragina būti drąsiu nuo pat gimimo. Nes tai vienintelis būdas iš tiesų gyventi. O bijoti nėra jokios prasmės. Nebijojau gimti virtuvėje - juk mama šalia smile emoticon
Vėliau nebijojau sugėdinti mokyklos direktorę, kuri davė velnių mūsų besilaukiančiai auklėtojai. Taip ir pasakiau - žinau kad turite vaikų, o ar žinote, kad nėščų negalima nervuoti?
Vėliau, studijuodamas pedagogiką, keliems (garbiems) dėstytojams liepiau nesityčioti iš studentų, o tiesiog dirbti savo darbą, jei jis yra mėgiamas. Tyla iki pat egzaminų. O tada jau atsigriebė.
Žurnalistika prasidėjo vietiniame Šiaulių dienraštyje. Gavau daugybę puikių mokytojų, kurie netrukus vienas po kito buvo priversti trauktis iš žurnalistikos.
Visos nesąmonės prasidėjo tuomet, kai savarankiškas stiprus, aštrus, bet tuo pačiu ir šiltas laikraštis virto vieno prekybos žodžiais meistro laikraščiu.
Taip pat teko dirbti ir stipraus kapitalo respublikiniame laikraštyje. Kapitalui apsimokėjo išlaikyti savo ruporą net patiriant milijoninius nuostolius.
Po vienų Naujųjų metų iš puikaus rašytojo tapau pačiu blogiausiu. Šią metodiką jau buvau girdėjęs ankstesniame laikraštyje, todėl ramiai laukiau, kol anuomet turtingiausio šalyje žmogaus samdomi redaktoriai iššaudys savo šovinius.
Šio laikraščio redaktorius vėliau tapo politiku, iššovusiu į Seimą violetiniu garliaviniu tramplinu. Visada maniau, kad jis kupinas įžvalgos, tačiau noras turėti galią buvo galingesnis.
Dar vėliau dirbau šviežiai sukurtame ir entuziazmu bei kūryba trykštančiame Šiaulių regiono naujienų portale.
Kurį laiką buvo nuostabu, kol tai nevirto tiesiog verslu. Visi bent kiek save vertinantys kūrybiniai darbuotojai buvo išgrūsti lauk. Vietoje jų priimti neturintys patirties. Tokie, kuriuos galima laužyti ir minkyti kaip panorėjus. Kai kurie jų slapta atsitiesė. Kai kurie iš prigimties buvo nelūžtantys.
Drąsos visiems kūrėjams ir žurnalistams. Baimė neturi jokios prasmės. Kaip ir gyvenimas baimėje. Drąsus ne vien tas, kuris šokinėja su guma, bet ir tas, kuris ištaria, apgina TIESĄ.