2022 m. liepos 4 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Lietuvių susinaikinimo nacionaliniai ypatumai... ir keletas pastabų apie žurnalistų kalbą

2022-01-29
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas
I.
Matyt, žmogus per savo gyvenimą nepajėgia išvengti prievartos. Vienokios ar kitokios. Žmonės net žūna. Kartu su savo kalba. Nuo antikos laikų žinoma, kad prievarta gali būti įvairi. Nebūtinai karas. Galima naikinti palaipsniui. Sakysim, norint ką nors sumenkinti ar pakeisti, nebūtinai reikia griebtis fizinės prievartos, fizinio smurto, užtenka keičiamybę sumenkinti, atitinkamai pateikti visuomenei. Tai nesunku padaryti globalizacijos sąlygomis. Pavyzdžiui, moderninimo pretekstu. Ir moderininama taip, kad kalba pati nuo savęs pabėga. Jei nepabėga, tai miršta. Daug mirusių kalbų - lietuvių kalbos sesių, giminaičių.
Net kalbinėje srityje buvo taikomas proletarinis internacionalizmas. Buvo „didžioji kalba" ir kitos mažesnės, Nacionalizmas buvo sukarikatūrintas, kad net naujame tūkstantmetyje nacionalizme matomos tik blogybės. Buvo kam pasistengti ir pastangos nenuėjo veltui. Dar pokariu „įžymusis" ideologas Michailas pranašavo: Lietuva liks, tik be lietuvių. Taigi. Anokia čia gudrybė - sunaikinkite lietuvių kalbą ir neliks lietuvių. Bet lietuviai prievartų užgrūdinti. Brutalia prievarta nelabai kas išeis.
Kitas dalykas visuomenę įtikinti, suklaidinti, kad keitimas būtinas, taip, o ne kitaip gyvybiškai būtina daryti. Antraip mes, lietuviai, Europoje atrodysim aborigenais. O mes lyg ir autochtonai... Ir visai nesvarbu ar tai priešininkų atvira prievarta, ar tai savųjų neišmanėlių laisvanoriškai tauta tempiama į pražūtį. Svarbu galimas kaitos rezultatas.
Taigi, prievarta netinka. Akivaizdi prievarta netinka, Viskas turi vykti be prievartos, taip sakant, savo noru. Bent taip jau turi atrodyti. Vienus tenkina, kaip numatytas ir ilgai lauktas rezultatas, kitų - nesuprasta svetimų - lietuvių kalbos priešininkų klasta.
Daugeliui mūsų, pergyvenusių neseną proletariato diktatūros draudimų prievartą, atrodo priimtinos visos naujovės: nors ir nežmoniškos, kad tik kitoniškos. Nebegebame visavertiškai ginti valstybinės lietuvių kalbos. Net gindami ją „gyvai", neįstengiame apsaugoti. Kuo „gyviau" saugojame, tuo labiau „nabašnikų" daugėja... Laimė, kad Seimas „gyvai" renkasi (būtų įdomu pamatyti, kaip negyvėliai susirinktų į posėdį, nebent kalbos darkytojai juos suvežtų), seimūnai ir kai kurie ministrai „gyvai" kalba, ir t. t. „Gyvai..."
Ir ruošiantiems reportažus ne motais, kad kitus numarina. Antikalbinių išmonių lietuviai turi užtektinai. Ypač vertalų.
Gyvieji galvoja: ar ne pirmas didelis žingsnis lietuvių kalbos luošinime buvo padarytas darkant lietuviškus vardus, o paskui ir lietuviškas moteriškas pavardes. Ir visa tai ne taip jau seniai. Tada mes, Vilniaus universiteto vieno istorikų kurso absolventai, jau tapę profesoriais, docentais, mokslų daktarais, dirbdami su studentais, išgirdome mokomo jaunimo kandžias replikas: leisti, priimti kalbos iškraipymai, pakeitimai yra begėdiškas senmergių, senmergystės dangstymas, priimtas senmergėms ir joms pritariančių spaudimu, gal net kerštaujant. Buvo ir kitokių interpretacijų. Žinia, studentai toli žodžių neieško, greitai juos, jų supratimu, tinkamiausius, suranda. Jų manymu - labai taiklūs žodžiai. Kol dar jie gyvi. Tesprendžia skaitantys.
Iš kitos pusės žiūrint, vėlgi paradoksas - nepateisinama netekėjusių merginų diskriminacija! Kai kurių vaikinų manymu - pasityčiojimas iš švelniosios lyties žmogiško orumo. Negražu. Tačiau pasityčiojimas pasityčiojimui nelygu. Prisimenate kompračikosų sužalotą Gvinpleno veidą, kuris juokėsi net tada, kai jo širdis vaitojo? Ar ne panašiai atsitiko su lietuvių kalba po VU kai kurių kalbininkų „kompračikavimo"? Kada į mūsų senąją sostinę atsidangino kompračikosai, gal kada nors ir sužinosime. Sužinosime ar jiems pasisekė negrįžtamai subjauroti lietuvių kalbos veidą.
Yra ir lygių galimybių struktūros, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija...Yra. Pasigilinkime. Imkime bebaigiančią mūsų kalboje įsišaknyti slavišką svetimybę - „anūką". LRT ir dar kai kurie kiti televizijos kanalai svetimybei teikia pirmumą. Nors VLKK dokumentuose įrašyta - jei yra lietuvių kalba atitikmuo, svetimybė nevartojama. Nevartojama! Laidų ruošėjai gal nežino. O jų vadovai, gal mažaraščiai, kad nepajėgia patarti, pataisyti. Šitaip kalbos šiukšlės platinamos.
Imkime kitą telekanalų platinamą, mūsų manymu. gają šiukšlę „iš viršaus". Šis vertalas iš rytų atėjo dar tada, kai jo lietuvių kalboje dabartiniai skleidėjai dar buvo pienburniai. Žinome, jei krepšinyje yra tik vienas taisyklėmis leidžiamas būdas kamuolį į krepšį įdėti, įgrūsti, įmesti ir pan., tik iš viršaus, tai kalbos nebeužgriozdiname, to būdo neminime. Lietuviai nesako: į tuščią stiklinę įpilkite „iš viršaus" vandens.
Pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje mūsų krepšinio reporteriai pranešė, kad įmestas „iš viršaus" tritaškis, ir dvitaškis įmestas „iš viršaus". Pasirodo, net baudą įmetė „iš viršaus..." Paskui tyčiojimas iš klausytojų priblėso, bet „a la rytis" ir jo bendraminčiai toliau eksploatuoja dėjimus į krepšį „iš viršaus". Sakytume, linksmina žiūrovus, bet kad jau nebejuokinga. Nebejuokinga, kiek daug slaviškų vertalų į lietuvių kalba bruka kai kurie krepšinio reporteriai. Ir save profesionalais vadina. Na, nebent kalbos šiukšlinimo profesionalai.
Ir svetimybės per masines informacijos priemones braunasi į klausytojų, skaitytojų sąmonę, ypač į jaunimo. o ten kaip drumzlės nusistovi, ir pliūpteli į paviršių, paversdamos kalbą drumzlynu - drumzlina kalba. Keičiama lietuvių kalba, formuojama buitinė prastakalbė kalbos sferoje, vos ne kaip rytinio kaimyno hibridinė ataka Lietuvos pasienyje

 

II.
Politika (daug+tikslas) kai kam iš mūsų šalies vadovų nevisai suprantamas dalykas. Konkreti situacija ne adekvačiai suprantama ir įvertinama. Priežastys glūdi ne tik politikoje, bet ir istorijoje. Ir anksčiau (daugeliui lyg ir suprantama), ir dabar. Pasižiūrėkime į kai kurių Lietuvos prezidentų, ministrų pirmininkų ir kitų politikų darbo, veiklos turinį - pas dažną rasime nuolaidžiavimus (ne kompromisus!), ypač vakariniams kaimynams, ar tiesiog nesiorientavimą užsienio politikoje, kad spaudoje net buvo rašyta, jog jie bepataikaudami be muilo lenda į vakarų kaimyno vieną vietą. O jiems tereikėjo tik savigarbos ir daug kentėjusios tautos gerbimo - kaip suverenios valstybės atstovams klausimus spręsti pariteto pagrindu.
Politikams nederėtų pamiršti 1920 metų liepos 12 dienos Maskvos taikos sutarties. Šia sutartimi Lietuvos pietryčių siena ėjo nuo Dauguvos (į šiaurės rytus nuo Breslaujos) į pietus pro Pastovius, Naručio ežerą, Molodečną, pietryčiuose siekė Beržūną, pietuose ėjo Nemunu į vakarus beveik iki Gardino. O mes vis kažko išgąsdinti, išsigandę. Prisimena, kaip sovietiniais laikais reikėjo labai apdairiai vartoti žodį lietuvis.
Negalima užmiršti, kaip buvo iškeldinami lietuviai iš savo žemių iš Stalino lenkams atiduotų Suvalkų, žiauriai iškeldinami. O kaip su lietuviais buvo elgiamasi lenkų okupuotoje Vilnijoje. Baisu! Mums baisu. Ir viskas. Tokia jau ta politika, tokie jau tie politikai. Mes geriau dėl dviejų ar daigiau dešimčių moterų pavardžių, aukojame dviejų milijonų ar daugiau lietuvių identitetą. Dabar sudarome nebe prielaidas, o sąlygas lietuvybės naikinimui pačioje Tėvynėje. Tai jau taip. Sukluskime. Nežinoma nė viena save gerbianti pasaulio valstybė, leidžianti tapatybės dokumentuose rašyti kitaip nei valstybine kalba.
Vyresnės kartos lietuviai prisimename kaip ne kartą buvo kišamos lietuvių kalbos naikinimo idėjos. Dabar vėlgi siekiama įteisinti asmenvardžių įrašus oficialiuose dokumentuose ne valstybine kalba. Siūlymas, atrodo, be atsakomybės, antimoralus ir nekompetetingas, nes nėra dėmesio vertų argumentų, kad taip reikėtų pasielgti. Negi nežinoma, kad be gimtosios kalbos lietuvis ne tautybė, o tik deklaracija. O gal tokią nuomonę nulemia dabartis: pripratom prie pandemijos, priprasim ir, ypač padidinus antikalbines antilietuviškas apsukas, reporterių, lyg ir žiūrinčių į žmogų, kaip į robotą. Tai kaip čia be apsukų. Neužteks vienų apsukų, įjungsim kitas apsukas - ne visi juk susigaudo greičių dėžėse, o juo labiau galvose, ir tikrai priprasime prie suluošintos gimtosios kalbos, pasmerktos savaime nunykti. Prie prūsų kalbos kapo ruošiamas jau naujas kauburėlis. Taip tai taip. Tik va, nėra pasaulyje save gerbiančios valstybės, kuri leistų asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti ne valstybine tos šalies kalba. Nėra! Pamąstykim. Kaip galima naikinti Lietuvos valstybingumo pamatus?! Lietuvos Respublikos konstitucinė doktrina byloja, kad piliečių asmenvardžių rašymas jų tapatybės dokumentuose atspindi piliečio santykį su valstybe. Ši nuostata leidžia formuotis Lietuvos pilietinei bendrijai, kurią griauna ne kas kitas, o Lietuvos Respublikos Seimas, kuris sprendžia ne tik lietuvių kalbos likimą.
Turėdami galvoje kritikos neišlaikančius gimtosios kalbos naikintojų kalbinius, teisinius, moralinius argumentus, dar sustokime prie kai kurių sporto apžvalgininkų kalbos darkymo. Sporto reporterių užsispyrimas, sakyčiau, nesuprantamas priešiškumas valstybinei lietuvių kalbai. O gal jie kai kuriais atvejais yra teisūs? Iš kur tas abejingumas lietuvių kalbai ne tik jų? Kodėl tylima? Atrodo visi norime puoselėti patriotinius jausmus, tautinę savimonę, formuoti istorinę atmintį, atskleisti kūrybinį potencialą, populiarinti Lietuvos istorinę praeitį ir t. t., bet kaip kartojosi, taip ir kartojasi: Buva - iš viršaus! Kad tas stiprus vyras gali daug ką nuveikti iš viršaus, manau, niekas neabejoja. Tačiau, ką konkrečiai? Arba: Giedrius lipo per galvas. Matėm kartu su jaunimu visas tas rungtynes, bet tikrai nematėme to, kuo gąsdino komentatorius. Ir viršūnė: suvaro durklą! Asmeniškai manęs tai jau nebestebina, nes kiek Lietuvos sporto komentatoriai išžudė, nugalabijo, iššaudė, sunaikino ir pan., krepšinio komandų, belieka stebėtis, kad dar jų yra, bet kai jie krepšininkus išgalabys, manau, imsis apsnūdusių komisijų. Gal tada jos prabus.

 

 

III.
Kalbos griovimo svarbi užkarda Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jeigu norės. Bet Seimas gali...
Štai kodėl labai svarbu atėjus naujiems rinkimams į Lietuvos Respublikos Seimą pasižiūrėti, prisiminti kas ir kaip balsavo š. m. sausio 15 d. (yra internete) kurie Seimo nariai trypia lietuvybę, tada pasirinkimas už ką balsuoti bus aiškesnis ir lengvesnis.
Savo mintimis pasidalinau su kolege, palaikančia valdančiąją daugumą. Ji nuoširdžiai stebėjosi, kad valdantieji balsavo už gimtosios lietuvių kalbos bjaurojimą, naikinimą. Anot jos, tiesiog neįtikėtina, juk valdančioje daugumoje daug gerų žmonių!
Tegalėjau atsakyti, jog Lietuvoje ir „geri" žmonės daro blogus darbus.

 

Rubrika Nuomonių barometras yra SRTRF projekto dalis.

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-30 10:44
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Petras

2022-02-23 16:48

Straipsnis patriotinis, tik, žinote, autoriaus dvasios patriotiškumo nejaučiu. Manau, kad jo tekste daug taisytinų dalykų. „Luošinime“, tikras vertalas iš didžiosios kalbos, plačiai vartojamos partinėje mokykloje, o taip pat kad su bendratimi. O kaip manote jūs?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Alfonsas

2022-02-08 15:02

Kada eL eN Ka išmoks save įvardinti taisyklingai. Kiekvieną dieną girdim tariant su rusiška raide эL эN K.
Ir pabandyk tada įteigti vaikui,kad reikia sakyti eL eN Ka

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Irena Sniegievičiūtė

2022-01-31 12:06

Sporto žurnalistų kalba - baisi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media