Vaikystė ir jaunystė kiekvieno žmogaus gyvenime tikriausiai palieka gražiausius prisiminimus. Todėl suprantu, kad pedagogas ir žurnalistas Povilas Lapeikis ką tik išleistoje naujoje savo knygoje „...O aš prisimenu" pasakojimo objektu pasirinko būtent šį laikotarpį. Nostalgišku žvilgsniu ir jautriu žodžiu autorius mums pasakoja apie savo gimtąjį Surdegį, kur prabėgo jo vaikystė ir brendo jaunystė.

Knygos pradžioje išspausdintame eilėraštyje „Gimtajam Surdegiui" Povilas Lapeikis prisipažįsta dabar esantis tolokai nuo gimtojo miestelio ir nors „Retai čia būnu - metuose tik dieną. / Bet ta diena brangiausia iš visų".

Autorius suranda dėmesio tikrai vertų epizodų, kuriuos įsiminė jis visam gyvenimui. Būta čia visko - juk buvo pokaris. Bet Lapeikis stengiasi būti nešališkas jo pavaizduotuose epizoduose su skausmu pasakojama, kaip kaimo žmonės kentėjo pokario metais. Jam svarbiausia objektyvus žvilgsnis į dramatišką pokario laikotarpį.

Aukščiausio meninės prozos lygi verti epizodai apie autoriaus tėvuką ar pasakojimas, kaip mokinukai važiavo į

šventę rajono centre, o vadovė visiems dalino pionieriškus kaklaraiščius ir liepė užsirišti - ji norėjo, kad visi jaunieji surdegiečiai atrodytų tikrų tikriausiais pionieriais...

Prisiminimai baigiasi 1958 metų epizodu. Ir čia seka autoriaus sakinys: „Jei sveikata ir piniginė leis, bus tęsinys". Ką gi, tikėsimės gerais norais ir lauksime tęsinio.

Bet Povilas Lapeikis ne tik žurnalistas ir publicistas. Jis yra išleidęs ir nemaža lyrikos ar satyros knygų. Tad skyrelyje „Senatvės eilės" randame jautrių posmų, skirtų tokioms asmenybėms, kaip diplomatas Jonas Stanys, pirmasis Lietuvos televizijos diktorius Juozas Gediminas Baranauskas, literatūros klasikai Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, profesorius Stanislovas Sakalauskas bei kiti. Čia skelbiamas ir jautrus Povilo Lapeikio eilėraštis, skirtas praėjusiais metais mirusiai dailininkei Aušrai Čapskytei-Šarauskienei, beje, iliustravusiai ne tik daugelį Povilo leidinių, bet sukūrusiai ir šios aptariamos knygos viršelį.

O skyrelyje „Tiems, kas kojomis žemės nesiekia" rasime šmaikščių, skambių posmų, skirtų kasdien regimiems mūsų politikams...

IŠ "LIETUVOS ŽINISKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS"

Lapeikis Povilas *1940 02 15 Surdegis (Anykščių rj), pedagogas, žurnalistas, poetas, redaktorius, 1958 baigė Troškūnų K. Inčiūros vidurinę m-lą, 1961 - Klaipėdos pedagoginę m-lą, 1983 - VPI. Mokytojavo. 1975-77 ELTA koresp. 1980-85 žrn. Darbas ir poilsis vyresnysis red. 1985 -88 Vilniaus pedagoginės m-los direktoriaus pavad., direktorius, 1988-91 žrn. Tarybinė mokykla (nuo 1989 Tautinė mokykla) vyr. redaktorius, 1992-95 dienr. Tiesa (nuo 1994 Diena) apžvalgininkas, skyriaus vedėjas, redkolegijos narys. 1995-2001 savaitr. Mūsų balsas red. 2002-06 savaitr. Opozicija red. Išleido eil., epigramų, publicistikos kn. Jaunystės trupiniai (2000), Pasišnekėjimai ant gimtinės griuvėsių (2001), Lenkiu galvą išėjusiems (2002), Viskas mano ponams (2002), Rudens lašai (2004), Širdis mokykloj pasilieka (2005), Paliko pavasariai turtą (2006), Tu tik viena (2006), Kai gyvieji tampa šventaisiais (2008), Dešimtas tvinksnis (2009), Kitų akimis (2010), Tuzinas (2011), Velnio tuzinas (2012), Tas mielas žemės kvapas (2012), Aš myliu, juokiuos ir džiaugiuos (2014), Man niekas tavęs neaatstos (2016). Su P. Masilioniu ir V. Paulausku sudarė istorinės kronikos rinkinius Nepriklausomybės žingsniai (1994), Nepriklausomybės ir Demokratijos žingsniai(1999, 2011). Sukūrė dainų, skelbtos žurnalistų dainų kn. Ačiū tau, žeme (2022). LŽS narys nuo 1976. Nusipelnęs liaudies švietimo darbuotojas (1990). Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys nuo 2000. Blaivybės draugijos Baltų ainiai (1994, 1995). NŽKA narys nuo 2005. Valstybės pripažintas meno kūrėjas (2005). Antano Būdvyčio (1999) publicistikos premijų laureatas.

REMIA: