Naujos knygos, leidiniai

Gamajūnas. Tai mitinis Rojaus paukštis, kuris buvo be sparnų ir be kojų, o skrisdavo mosuodamas uodega.... Vėliau buvo vaizduojamas su sparnais ir kojomis. Paukščio pasirodymas įvairiais laikotarpiais turėjo skirtingą prasmę: pranešdavo apie laukiančią bėdą, arba giedojo apie amžiną laimę ir amžiną gėrį. Gamajūnas buvo vaizduojamas vėliavose ir herbuose.

Šventiškai nusiteikę, poezijos mylėtojai skubėjo į tautinių mažumų rūmus Vilniuje, kur jau dešimtą kartą mitinis paukštis Gamajūnas išskleidė savo sparnus, pasiruošęs paliesti kiekvieno poezijos mylėtojo širdį. Pilnutėlė salė įdėmiai klausėsi festivalio organizatorių Levo Mesengiserio ir vedančiosios filologijos mokslų daktarės Elenos Suodienės pranešimų.

Į baigiamąją poezijos festivalio popietę atvyko poetų būrelis iš Rygos, Ukrainos, Izraelio. Draugijai priklauso poetai ir publicistai iš 25 šalių. Su daugeliu iš jų - Kanados, JAV, Anglijos, Nyderlandų, Azerbaidžiano, bendraujama tik elektroniniu paštu.

Festivalio laureate vienbalsiai buvo pripažinta Saida Subchi (Baku, Azerbaidžianas). Ji buvo apdovanota festivalio simboliu - statulėle, diplomu ir knyga. Diplomantais tapo net 12 autorių. Deja, prozos ir publicistikos srityje laureatų nebuvo. Kūriniai almanache pateikiami lietuvių ir rusų kalbomis.

Aptariant almanachą „Laiptai" (Stupeni,2024) tenka pažymėti išsamius Levo Mesingiserio ir Elenos Suodienės įžanginius straipsnius. L.Mesengiseris nušviečia literatūrinio almanacho gyvavimo dešimtmečio istoriją. Tai tikra literatų mokykla. Čia nėra pradedančiųjų - visi jau subrendę poetai, kuriems, pasak autoriaus, žingsnis po žingsnio iki literatūrinių aukštumų padėjo kopti ilgametė almanacho redaktorė Elvyra Pozdniaja.

Almanachai, paprastai, skiriami kokiam nors įvykiui: 2000 m. buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui, 2022 m. - spausdintos knygos, kuri išleista Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje penkių šimtų metų jubiliejui pažymėti. 2023 m. - 150 metų nuo Jurgio Baltrušaičio mirties.

Elenos Suodienės straipsnis yra skirtas poetės Anos Achmatovos pamokoms. Atskleisdama poetės asmenybę, autorė klausia savęs: iš kur tokia jėga, tokios pranašiškos žinios? Ir suprantame atsakymą: jai, tiesiog, buvo viskas duota, kaip ir jausti vandens gyslas po žeme ir dar daug daug kas...

Ana Achmatova iškyla Elenos Suodienės straipsnyje ne tik kaip poetė, bet ir įdomi to meto asmenybė, traukusi ir žavėjusi amžininkus poetus, publicistus ir dailininkus. Cituodama A. Tarkovskį, nusako šios žavios asmenybės esmę: jai pavyko sukurti kažką daugiau, negu eilėraščiai. Straipsnyje Ana Achmatova nušvinta savo poezijos šviesa.. Pabaigoje, primindama Martino Haidegerio mintį apie kalbą, kaip apie būties namus, pabrėžia, kad būties namus privalome išsaugoti, ypač tai aktualu žmonėms, esantiems toli nuo Tėvynės. Tai padeda įtvirtinti kūrėjui nacionalinę savastį. Tai pasakytina apie litvakų kūrybą (apie tai jau buvo rašyta). Kur žmogus gimė, jo šaknys, jo aplinka, jis pasirenka tą kalbą kuria gali geriausiai išreikšti save ir savo santykį su Pasauliu, su aplinka, su žmonėmis.

Įdomus kūrėjas Michail Landburg, gimęs Šiauliuose, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, daugelio rusų kalba rašančių kūrėjų konkursų laureatas, tačiau buvo mažai žinomas savo gimtinėje. Dabar jo kūrinai išversti į lietuvių kalbą.

Kitų almanacho autorių pasirinkta kalba rusų ir lietuvių. Įdomūs publicistikos straipsniai. Arkadijus Vinokuras apžvelgęs rašytojo ir poeto Marko Zingerio kūrybą Kaune ir Vilniuje, pastebėjo, jog Markui Zingeriui (neseniai mus palikusiam), pavyko išsiveržti iš nedidelio provincija kvepiančio mūsų pasaulėlio į kitas intelektualias erdves ( rašė lietuviškai). Tačiau, žydiškasis prieškario miestas Kaunas, suformavo autoriaus požiūrį į gyvenimą, kaip į teatrą, ir savo knygose jis pasirodo, kaip puikus žinovas socialinių tarpusavio santykių, kurie įtraukia, užkrečia ir negali likti abejingas autoriaus talentui, jo subtiliam humoro jausmui. Glaustai ir konkrečiai pristatydamas Marko Zingerio kūrybą, Arkadijus Vinokuras konstatuoja, jog „paminklu tapo jo kūryba ir asmenybė." Jis pripažįstamas Kaune, Vilniuje, Lietuvoje ir pasaulyje.

Laima Debesiūnienė pateikia įdomias paraleles straipsnyje "Ana Achmatova ir antologija "XIX a. Lietuvos poetai". Anos Achmatovos jubiliejų visi mini, o kas paminėjo lietuvių poetės Liudmilos Malinauskaitės-Eglės 160 metų jubiliejų? Tai viena iš pirmųjų Lietuvos poečių, prozininkė, dramaturgė. Iš Lietuvos išvyko į JAV, išvykus būsimajam vyrui J. Šliūpui. Jos kūryba mažai tyrinėta, išsibarsčiusi to meto Amerikos lietuvių periodikoje. Savo rinkinio ji taip ir neišleido. L. Debesiūnienė pastebi, kad 1962 m. išleistoje „Litovskije poety XIX veka" antologijoje išspausdinti Liudmilos Malinauskaitės eilėraščiai lieka vieninteliu spausdintu šaltiniu. Žinomiausias eilėraštis „Lakštingala", kurį į rusų kalbą išvertė Ana Achmatova. Kitas, taip pat poetės verstas eilėraštis - „Gražioji".

Ana Achmatova nemokėjo lietuviškai, todėl daug konsultavosi su Levu Ozerovu, dirbo su žodynu. Jai buvo artimi Eglės eilėraščiai, taigi, nors iš vertimų sužinome apie lietuvių poetės kūrybą.

Ne mažiau įdomus ir humanitarinių mokslų daktarės Elenos Sodienės straipsnis apie Litvakų literatūrą: „Litvakų literatūra, likimų ir laiko "pėdsakai" .Referuodama konferencijos medžiagą, „Litvakų literatūra - ženkli lietuvių literatūros atšaka", aptaria skaitytus pranešimus apie litvakų kūrybą ne tik literatūroje, tačiau mini ir žymiausių žydų dailininkų darbus: Marko Šagalo, Chaimo Sutino, skulptoriaus Marko Antokolskio, Žako - Jakovo Lipšico, Neemijos Arbit Blato, Samiuelio Bako ir kt.

Svarbiausia - kultūriniai ryšiai tarp tautų - teigia praeinanti gija visame E. Suodienės straipsnyje. E. Šeremet straipsnis apie lietuviškus pėdsakus A. Achmatovos, M. Cvetajevos ir J. Brodskio kūryboje tarsi pratęsia E. Suodienės mintį. Taip pat minimas ir kultūros ryšių puoselėtojas Tomas Venclova. E. Šeremet pastebi, jog ryšiai tarp kūrybinių asmenybių ne visuomet būna draugiški. Priežastys - gana įvairios. Tačiau bendraudamos, dvi poetės A. Achmatova ir M. Cvetajeva puikiai suprato, kad jos yra žymiausios Rusijos poetės ir palaikė kolegiškus ryšius.

Vos keliais štrichais nupiešiama Josifo Brodskio ir Anos Achmatovos kelių sankirta. Josifą Brodskį žavėjo ne vien profesionali Anos Achmatovos kūryba, bet ir reto atspalvio pilkos poetės akys... Jis buvo laimingas, bendraudamas su poete ir mokėsi, anot jo, ne eilėraščius rašyti, o kaip gyventi ir atleisti.

Aptarus prozaikų darbus, vėl sugrįžtu į poezijos lankas. Saida Subchi iš Azerbaidžiano, Baku miesto, tarptautinių premijų laimėtoja, literatūros festivalių dalyvė, turi itin lengvą plunksną: grakštus ritmas laša tarsi nuo uolos vandens lašai, išausdami muzikalų vaizdą (Muzyka, V pollunje).

Išeivis iš Baltarusijos Lev Bertin (JAV) eilėraščius skiria tėvui, mylimai moteriai, pasirinkęs gana santūrią poetinę kalbą. Dimitrij Garanin iš Vokietijos žvelgia į savo vidų, nes šimtu dioptrijų save mato geriau, negu supranta kiti. Valentina Šeremetjeva dainuodama meilei teigia, kad meilės negalima išduoti, nes visa kas gera gimsta Žemėje - iš meilės: vaikai, laimė, gėris.

Poezijoje vyrauja amžinosios temos: meilė, mirtis, gyvenimo filosofija, gėrėjimasis gamta, santykiai...

Dalyvauja autoriai iš įvairių šalių: Lietuvos - 24, Latvijos - 10, Baltarusijos - 11, Rusijos - 9, Izraelio - 3, Ukrainos - 4, JAV-5, Azerbaidžano - 2, Lenkijos - 2, kitų šalių - Danijos, Vokietijos, Estijos - po vieną .

Šis literatūrinis almanachas - tai reikšmingas kultūros aktas, kuris parodo, kad nėra kitos tokios tautas vienijančios jėgos. Tai - MENAS. Proza, poezija, dailė... Vienyti tautas kultūros aspektu, pasidalinant kūrybos lobiais - didelis Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos nuopelnas. Telieka linkėti tik sėkmės.