Naujos knygos, leidiniai

Ką tik leidykla „Slinktys" išleido unikalią baltarusių poetės Vandos Martinš duš Reiš (Ванда Марцінш душ Рэйш) knygą „Таямніцы Bысокага двара. Aukšto dvaro slėpiniai".

Parašiau, kad ši knyga unikali dėl kelių priežasčių, Pirma tai, kad baltarusių poetė savo knygą paskyrė labai lokaliam objektui - nedideliam, Trakų rajone esančiam Aukštadvario miesteliui.

Antra, kad knyga dvikalbė, iš baltarusių į lietuvų kalbą eilėraščius išvertė rašytoja, žinoma lietuvių-baltarusių kultūrinių ryšių tyrėja, daktarė Alma Lapinskienė.

„Eilėraščius pradėjau rašyti dar mokyklos suole. Bet kaip ir dažnas, kilęs iš kaimo, nedrįsau jų skelbti", - sako Vandą Marcinš duš Reiš.

Naujosios poezijos knygos 136 puslapiai skirti Aukštadvario miestelio istorijai, dabarčiai, aplinkai. Akivaizdu, kad poetei Vandai Martinš duš Reiš, dabar jau keletą metų gyvenančiai šioje istoriškai turtingoje vietovėje, rūpi dabarties ir istorijos sąlytis, gamtos ir kultūros santykis. Kūrybai, matyt, nemažą įtaką turi ir tai, kad Aukštadvaris yra įsikūręs gražioje, ežeringoje, kalvotoje ir vaizdingoje aplinkoje, dažnai vadinamoje Lietuvos Šveicarija. Todėl jos eilėraščiai ne tik pasižymi tradiciniu, nuoširdžiu kalbėjimu, bet ir atvira meile šiam kraštui.

Pirmą kartą baltarusių poetę Vandą Marcinš duš Reiš pamačiau ir susipažinau Vilniuje, vakare, skirtame garsaus baltarusių poeto Jakubo Kolaso 120-osioms gimimo metinėms. J. Kolasas prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, pirmąjį savo eilėraštį paskelbė 1906 metais Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Naša dolia", 1907 metais pradėjo vadovauti literatūros skyriui Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Naša niva", Vilniuje baltarusių kalba išėjo jo pirmosios knygos: eilėraščių rinkiniai „Liūdesio dainos" (1910), „Gimtieji vaizdai" (1914) ir prozos knyga „Apsakymai" (1912). Taigi, J. Kolasui skirtame vakare buvo apie ką pakalbėti, ką prisiminti. Vanda Marcinš duš Reiš buvo viena iš pranešėjų. Ji kalbėjo baltarusiškai, kartais ir lietuviškai, kalbėjo jausmingai, matėsi, kad jai kūryba, poetinis žodis jai artimas, suprantamas. Dar labiau susidomėjau, kai parodė jos į baltarusių kalbą išverstą Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros".

Vanda gimė Baltarusijoje, Muliarų kaime, visai šalia Lietuvos sienos. Anksčiau Vandos gimtasis kaimas priklausė Adutiškio parapijai.„Mama eidavo į Adutiškio bažnyčią. Ją stabdydavo pasieniečiai, o ji stebėdavosi, kodėl negali eiti į savo bažnyčią. Vėliau kaimą priskyrė jau Kamajų parapijai, - prisimena Vanda. - Aplink gyveno ir lietuvių. Mama irgi buvo lietuvių kilmės. Jos tėvai kalbėjo, dainavo lietuviškai".

Galbūt dėl to Vanda nuo jaunumės domėjosi Lietuva, lietuvių kultūra, baltarusių ir lietuvių kūrybiniais ryšiais.

1980 metais Vanda baigia Vitebsko pedagoginį institutą, tampa pradinių klasių mokytoja. Atsiranda proga atvykti į Lietuvą. Ji įsidarbina Vilniaus 13-oje mokykloje, pradeda mokytojauti. Čia pasitinka ir Atgimimą, ir Lietuvos nepriklausomybę. 1992 metais tėvo brolis ją pakviečia gyventi į Škotiją. Vanda, dėdės pakviesta, apsigyveno Edinburge. Čia ji ne tik dirbo įvairiuose firmose, bet ir sėkmingai baigė magistrės studijas Napiero universitete, įsigydama turizmo organizatorės specialybę. Išteka už portugalo Marcinš duš Reiš. „Dabar supratote, kodėl mano pavardė tokia ne baltarusišką..." - juokavo Vanda, kai susitikome su ją Vilniuje, Žurnalistų namuose.

2014 metais Vanda grįžta į Vilnių. Išlaiko lietuvių kalbos egzaminą, vėl pradeda mokytojauti. Ir kuria, rašo eilėraščius. 2020 metais Minske išleido poezijos rinktinę „Svajonės jūra" (Мора Мары), Knygoje nemažai eilių, skirtų Lietuvai. Yra net atskiras skyrius „Pasivaikščiojimai po Vilnių", kuriame yra eilių, skirtų senajam Vilniui: Katedros aikštei ir Žaliesiems ežerams, Gedimino kalnui ir Vingio parkui, Šv. Kazimiero bažnyčiai ir Vilnelei..

„Poetė turi savo rašymo manierą, ji apdovanota jautriu lyrizmu, ypatingu įžvalgumu ir tik jai būdingu išradingumu, saviironija. Ypač nustebino poetės peizažinės eilės, kai kurios iš jų atrodo kaip chrestomatinės", - sako baltarusių poetas Olegas Minkinas.

Poetės kelias į Parnasą nebuvo lengvas, nors poetinio įkvėpimo jai tikrai netrūko. O kaupiantis gyvenimiškai patirčiai, tolimesnių kraštų sugestijai sėkmingai prasiveržė įtaigiais posmais. Arčiau susipažinus su jos kūryba, netrunki suprasti, kad ją galima suskirstyti į keturius klodus: eilėraščiai skirti gimtinei ir baltarusiškai tematikai, Lietuvai, Škotijai ir Portugalijai.

„Eilėraščiu rašau baltarusių kalba, bet kartais užeina noras kažką sukurti ir anglų ar portugalų kalbomis. Kartais atrodo, kad būtent tą kalba yra patogiausia išreikšti užplūdusias mintis ar jausmus", - sako poetė. - O iš lietuvių poezijos sužavėjo Vytautas Mačernis. Jo kūrybą visą reikėtų išversti į baltarusių kalbą". Palinkėkime jai sėkmės.