Manau, kad šiame eilėraštyje skleidžiasi prasmės, kurių ieškosime skaitydami "Ženklus". (Česlovo Skaržinsko knygą "Ženklai: esė" 2023 metais išleido VšĮ „Kauko laiptai").

Viena prasmių - laikas, kuris labai svarbus visoje knygoje. Per jo suvokimą atsiskledžia kitos prasmės. "Laiko, kaip ir minties tėkmės, nesustabdysi. Daug kas keičiasi, daug kas kartojasi." (p. 53).Tačiau kartojimasis įgauna kitas prasmes. Vieną vasarą gandrai augina visus gandriukus, kitą - išmėto iš lizdo. Vasara vasarai nelygi, metai - metams.

Daug kartų stebėtas laikas ir žmogus jame Pašilaičių parke: "Bet vieną dieną nedrąsiai prie manęs priėjo dar jaunai atrodantis žmogus, bet tikriausiai jau pensinio amžiaus, nepažįstamas vyras(...). Sako rusai mus užims".(p. 131 - 132).

Kartojasi: buvom užimti, todėl žmogus bijo, kad vėl gali užimti.

Daug ženklų, daug prasmių. Ir tų "vėl" esė gausu. Kaip sakoma, laikas gydo žaizdas, bet jos ir vėl atsiveria.

Skaitau atsiremdamas į laiką, žmogų, likimus. Tai ženklų prasmės.

Vieno perskaitymo išsiaiškinti ir suvokti prasmes - maža. Imi pieštuką ,skaitai, žymiesi.

Autorius, kilęs iš miškingosios, dainingosios Dzūkijos, myli ne tik savo gimtąjį kraštą, jos žmogų, medį, paukštį. Jis myli visą Lietuvą, myli Vilnių, kuriame seniai gyvena.

Knygos lyrinis žmogus - pats autorius, todėl viskas tikra, viskas išjausta, nieko nereikia įtikinėti, reikia tik kalbėti, kalbinti, kalbėtis."O kai tyloje subręsta mintys, nebyliai į tave prabyla medžiai, žolės(...), ateina žmonės. Ir tyloje supranti, kad jie savi." Laikas, gamta, žmogus... Prasmės.

Tylus kalbėjimas tyloj būdingas autoriui. Tyka dvelkia jo eilėraščiai, tykus, bet daug pasakantis žodis ir šioje knygoje.

Autorius - lyrikas. Skaitai esė lyg poeziją: "Kartais naktį ir aš žiūriu suglumęs į itin ryškią mėnesieną. (...) danguje nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių.(p.10.) Jos pažadina jausmus, kai pajuntamas kažkas esantis šalia.

Lyrizmas atėjo iš gimtinėje melioracijos sugriautų sodybų, išrautų sodų, iš žmonių, suvarytų į gyvenvietes, dramų. Visa tai iki šiol drasko rašytojo širdį, kaip ir tekėję vingiuoti upeliai, virtę laukų monstrais - melioracijos grioviais.

Iš skausmo, iš neapykantos eita į sąjūdį, į laisvę. Dalyvauta Sporto rūmuose Sąjūdžio suvažiavime, džiaugtasi atgauta Katedra.

Gražus bendravimas su dzūkais, nepamiršta tarmė. Tarminių žodžių yra ir knygoje.

Atminty gyvi pasakojimai apie partizanus: "Į šį pasaulį atėjau, kai partizaninis judėjimas Dzūkijoje jau buvo nuslopintas."(p.78). "Antai iš tėvo pasakojimų susidariau net romantišką partizano Antano paveikslą."(p.81.)

Partizanams skirtas visas skyrius "Sušaudytos dainos"(p.78 - 95).

Knygą reikėtų perskaityti ir tiems, kurie prisimena kruviną pokarį Lietuvoje, ir tiems, kurie apie jį girdėjo, ir tiems, kurie turėtų žinoti, kaip eita į laisvę.

Knygoje daug vietos apie susitikimus su žinomais žmonėmis, studijų metus, ėjimą į literatūrą.

Įdomūs ir kasdieniški pastebėjimai, kurie formuoja žmogų.

Ženklai ir jų prasmės įtraukia skaitytoją. Skaitai. Sustoji. Galvoji. Grįžti.

Nepaleidžia noras girdėti kiekvieną atsidūsimą, kiekvieną žodį, kiekvieną talpią mintį.

Neįmanoma visko sutalpinti į rašinį. Knygą reikia skaityti. Gerai būtų, kad istorikai, lituanistai, klasių auklėtojai... pasiūlytų perskaityti mokiniams. Gražios išeitų pamokos, prasmingi pokalbiai.

"Vienumoje dažnai girdžiu vakaro smuiką. Tarytum kas skaitytų graudžią elegiją."(p. 137)" Dienoraštis tęsiamas(...) Liejasi nauji knygos pamatai. Kokia ji bus - nežinau. Tik ponas Dievas gal žino."( p. 143).

Ačiū, rašytojau, už knygą.

Daug ženklų, daug prasmių. Knyga dar neužversta.

REMIA: