2022 m. liepos 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai: Rimantas Stankevičius ir jo knyga „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“

2022-01-27
 
Rimantas Stankevičius su nauja knyga „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“

Rimantas Stankevičius su nauja knyga „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“


 Aurelija Juodytė
 
„(...) ties Stiklių ir Didžiosios gatvių kampu buvo inscenizuotas žydų pasikėsinimas į vokiečių karininką. (...) Į kalėjimą nepertraukiamai vedė ne tik vyrus ir moteris, bet ir vaikus, ligonius. Vieną senutę nešė ant rankų. Moterys ėjo su kūdikiais ant rankų, su mažučiais vaikais, kurie kabinosi už motinų sijonų. Atvedė daug vaikų iš vaikų namų kartu su mokytojais. Pamačiau man gerai žinomą šlubą batsiuvį iš Stiklių gatvės. Jis be lazdos negalėjo vaikščioti. Prie kalėjimo vartų iš batsiuvio atėmė lazdą ir pradėjo ja mušti. Paskui permetė lazdą per kalėjimo vartus švilpiant, kvatojantis ir keikiantis kaliniams. Kitoje kalėjimo pusėje pamačiau žydę baltu ligoninės chalatu. Ji atrodė kaip pamišusi. Ieškojo savo vienuolikos metų dukters, kurią jos naktinio budėjimo ligoninėje metu išvedė iš namų nežinia kur. Patariau moteriai kuo greičiau eiti į namus, kad ji pati nepatektų į kalėjimą. Užsirašiau jos pavardę, adresą, pažadėjau padaryti viską, ką galėsiu. Kartu su žymia lietuvių visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte ėjau pas Buragą, žydų reikalų vedėją. Nuėjau į lietuvišką ochranką. Ten pažiūrėjo į sąrašus, bet mergaitės nerado. Pakraipė pečiais ir pasakė: „Ar verta jaudintis dėl žydų mergaitės?" Kai paklausiau, kur ta mergaitė gali būti, patarė kreiptis į ypatingąjį būrį, šaudžiusį žydus. Ten eiti nebuvo jokios prasmės," - pasakoja 1940-1944 m. Vilniaus universiteto bibliotekininke dirbusi Ona Šimaitė. Kaip sako knygos apie ją autorius Rimantas Stankevičius: „tas retas žmogus, matęs Vilniaus geto gyvenimą iš vidaus, patyręs tai, kas ne geto gyventojams nebuvo žinoma." Leidimą lankytis gete Ona Šimaitė gavo neva negrąžintų knygų rinkimo tikslais. Bet iš tiesų ji ėjo į Vilniaus getą, vedama atjautos, humaniškos meilės ir kupina pasiryžimo dalintis žmoniška kančia su atsidūrusiais mirties gniaužtuose.
Apie tai pasakojama knygoje „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai", kurią minint Holokausto pradžios Lietuvoje ir Vilniaus geto įsteigimo 80-ąsias metines parengė ir išleido bei Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga pristato Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Pasak autoriaus, knyga koncentruojasi į tai, kas labiausiai susiję su O. Šimaitės veikla per jos ketverius gyvenimo Vilniuje metus. Nepaisant skurdžios pokario buities, Ona Šimaitė, palaikoma bendraminčių, padedama lietuvių dvasininkų visomis išgalėmis padeda žydams Vilniaus gete. Kaip ir daugelis tuo metu, ji patyrė tris suėmimus, kankinimus, kalėjo stovyklose. Nepaisant karo, politikos ir nuolatinio nepritekliaus, moteris lieka tvirtai įsipareigojusi dvasiniams ryšiams su kenčiančiais ir vargstančiais žydais bičiuliais bei nepažįstamais ir kultūriniu to meto gyvenimu.
Knygoje pateikiamas skaitmeninis kodas (QR), leidžiantis išgirsti autentišką apie 1969 m. įrašytą pasaulio tautų teisuolės pasakojimą apie įsitraukimą į žydų gelbėjimą, smulkias gudrybes, kurių teko griebtis, norint patekti į getą ir didelę žmonių paramą, įskaitant pagalbą ir tylėjimu, ir geru žodžiu jai pačiai šiuose sudėtinguose žygiuose į mirtį. Skaitytojas taip pat ras Lietuvos piliečių - Pasaulio tautų teisuolių, apdovanotų Jad Vašem atminimo medaliais ir garbės raštais, sąrašą pagal metus ir abėcėlę.
„Rašyti įpareigojo Vilnius ir paradoksas, kad apie Oną Šimaitę labiau žinoma JAV, Izraelyje ir Prancūzijoje nei Lietuvoje", - apie knygos rašymą pasakoja jos autorius Rimantas Stankevičius, sutikęs atsakyti į keletą klausimų.

Kaip susidomėta tokia sudėtinga - siaubingų žydų kančių Lietuvoje ir juos gelbėjusių lietuvių - tema?

Aš kaip mėgėjas žydų gelbėjimo tema užsiėmiau beveik 20 metų. Kadangi mano tiesioginis darbas - tarptautinių ryšių mezgimas - leido nemažai keliauti, bendrauti su Lietuvos istorija, politine santvarka, parlamentu besidominčiais valstybių pareigūnais, teko patirti klausimų ir Holokausto tema. Man kaip vilniečiui karo metų žydų tautos tragedijos atgarsiai buvo žinomi. Tačiau to nepakako. Domėjausi, rinkau publikacijas, taip ir prasidėjo gilinimasis į žydų gelbėjimo temą. Įsikūręs Genocido aukų muziejus (dabartinis pavadinimas Okupacijų ir laisvės kovų muziejus - A. J) leido seriją apie žydus gelbėjusius lietuvius 2000-ųjų metų pradžioje, aš ten keletą publikacijų išleidau.
Ši tema nuginė mane į JAV - vienų atostogų metu betyrinėdamas žydų gelbėjimo istorijas ten rinkau medžiagą, nes, kaip žinia, karo metai daug lietuvių inteligentijos nubloškė į Vakarus, į Jungtines Amerikas ir ten susikaupė nemažai medžiagos apie žydų tragediją ir gelbėjimą. Amerikos spaudoje pasirodydavo puolimo prieš lietuvius bangos. Pasirodydavo skaičiai, kad labai daug žydų Lietuvoje buvo nužudyta, ir kad lietuviai aktyviai dalyvavo tame. Trūko istorijų apie žydų gelbėjimą, ko tikrai Lietuvoje buvo. Domas Jasaitis buvo tas, kuris buvo surinkęs visą medžiagą, tačiau leidinio parengti nespėjo, pritrūko gyvenimo... Ir pateko po to į Putnamo (angl. Putnam, Konektikuto valstija) kultūros namų archyvą ta medžiaga. Tai aš ten, žinodamas medžiagą esant, ir išvykau. Ir dirbau. Grįžęs susitikau su Dalia Kuodyte, kuri taip pat buvo dirbusi su Domo Jasaičio sukauptu vertingu palikimu apie žydų gelbėtojus. Ir sudėję abi dalis, sudarėme knygą „Išgelbėję pasaulį... Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941-1944)".
Kodėl Ona Šimaitė? Kodėl dabar? Kodėl tokia knyga? Kaip prasidėjo knygos apie Oną Šimaitę rašymas?
Nors pagrindinis darbas buvo Putnamo kultūros archyve, bet tada aš aplankiau ir Vašingtono Holokausto muziejų, Čikagą. Ir į Kento valstybinį universitetą (Ohajas, JAV) nuvažiavau. Gavau žinių, kad ten yra Jono Rimašausko (buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis) surinkta informacija apie žydų gelbėtojus. Dėl šio archyvo, tiksliai žinojau, kiek laiko užtruksiu, kokius faktus tikslinsiu, tad buvau suplanavęs dieną ir ją visiškai išnaudojau. Grąžinant užsakytą medžiagą bibliotekininkė pasiūlė saugomą Onos Šimaitės segtuvą. Nei aš klausiau, nei prašiau - tiesiog kolegiškumas. Aš linkteliu ir man atneša dėžę dokumentų, kuriuos turėjo. Ten buvo 29 dienoraščiai ir labai daug laiškų. Vienas iš laiškų man įsiminė todėl, kad aš tuo metu dirbau LR Seime, kuris buvo profesoriaus Vytauto Landsbergio rašytas Onai Šimaitei. Aš padariau kopiją ir atvežiau čia į Vilnių, ir perdaviau padėjėjai, kad perduotų profesoriui priminimui. Tada aš pavarčiau tuos dienoraščius ir supratau, koks čia yra lobis. Reikalas tas, kad aš negalėjau jo nei nusikopijuoti, nei nagrinėti tuo metu. Buvo penktadienis. Aš vienai dienai atvažiavau. Net kopijavimui nebuvo laiko. Tada ir taip atsirado šios knygos svajonė. Tai ir buvo knygos užuomazga. Galvoje vis sukosi, kad reikėtų sugrįžti prie šio archyvo - vien dėl tų dienoraščių.
Nuo 2000-ųjų iki 2021-ųjų yra nemažas tarpsnis: ar tiek truko rašymas? Ar čia būta ir atidėliojimų?
Po ketverių metų - apie tą metą, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą - sužinau, kad Onos Šimaitės dienoraščius iš Kento valstybinio universiteto (Ohajas, JAV) atvežė į Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių. Šie dienoraščiai keliavo iš Paryžiaus - Žibuntas Mikšys siūlė lietuvių bendruomenei, bet kadangi rašytiniame palikime buvo rusiškų tekstų, buvo pasiūlyta perduoti į Kento valstybinį universitetą, kuris turėjo bendradarbiavimo saitų su Lietuvos universitetais ir jie susitarė šiuo klausimu.
Gabaliukas apie Oną Šimaitę išėjo dar 2001-aisiais metais tame veikale „Išgelbėję pasaulį...", kurio audringas pristatymas vyko Mokslų akademijoje. Per tą kitą laiką nuvykau į Izraelį ir susitikau su žmonėmis, kurie ir žinojo Oną, ir turėjo jos straipsnių. Viena įdomesnių publikacijų - „Atgimimas", išleistas hebrajų ir rusų kalbomis Izraelyje, o kita - 1951 m. spausdinta Niujorke. Pamažu medžiaga kaupiasi. Pagrindinis darbas - vertimas iš rusų kalbos. Pažįstama turbūt kiekvienam mokslininkui, kad pagrindinis rašymo darbas yra skaitymas. Ir aš daug skaičiau Onos Šimaitės dienoraščius Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje.
Prisidėjo ir pasakojimai, liudijimai. Aš pažinojau Onos sūnėną Kęstutį Šimą. Jį sutikęs paklausdavau, ar nerašo apie savo tetą. Gaudavau atsakymą, kad rašo. Tad lūkuriavau jo tyrimų rezultatų kelerius metus, publikavau straipsnius, kuriais Kęstutis taip pat pasinaudojo, galop savo knygą išleido. Per tą laiką verčiau, kaupiau, grupavau.
Sekant knygos rašymu atgal tuo metu susipažinau su Julija Šukys. Ji Jeruzalėje anglų kalba išleido autentiškus Onos Šimaitės tekstus Issacui Nachmanui Steinbergui. Tai pats detaliausias O. Šimaitės bendravimo su getu aprašymas. Tas tekstas dar kartą priminė, kad viskas vyko čia Vilniuje - Savičiaus gatvėje, kur ji gyveno, Universiteto g., kur ji dirbo, Vilniaus gete ir Šv. Jonų gatvėje - kur aš nuolat apie tai domiuosi ir tyrinėju. Ir nejaukumas, kad niekas apie tai nežino. Anapilin iškeliavo Kęstutis - neliko artimesnio ir giliau žinančio žmogaus, tad sukauptus klodus, dalintis tuo palikimu stiprią vidinę pareigą vis jaučiau vis stiprėjant. Koncentravausi į autentiškus tekstus apie Vilniaus geto gyvenimą.
Į knygos pabaigą palydėjo buvusi Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė - jos perduota medžiaga padėjo geriau pažinti Onos Šimaitės gyvenimo laikotarpį šioje šalyje.

 Kuo įdomi ne tik mėgėjui skaitytojui, bet ir profesionaliam istorikui nauja knyga?

Turime nemažai tų knygų apie Vilniaus getą - dažniausiai išgyvenusių žydų, arba objektyvią mokslinę perspektyvą. Bet, kaip tas atrodė iš lietuvių pusės, tas santykis su žydais ir kaip lietuviai matė gyvenimą gete, nes tik vienetai ten patekdavo, nebuvo laisvų vaikštynių, tai labai reta. Ona Šimaitė turėjo daug pažįstamų, gerą reputaciją, todėl galėjo giliai tą gyvenimą suvokti. Užfiksuota daugybė svarbių detalių, kurios atskleidžia tragišką žydų tautos istoriją. Iš jos dienoraščių išrinkau tuos fragmentus, kurie nušviečia Onos gyvenimą Izraelyje, o vėliau ir Paryžiuje. Per tai norėjosi parodyti Onos plačią kultūrinę veiklą. Tą leidinių sklaidos tinklą, kurį buvo išvysčiusi per asmeninius ryšius bei susitarimus su bibliotekomis. Ji aktyviai dalyvavo Icchoko Mero kūrybos sklaidoje. Dalindavosi daugiausiai cenzūros praleidžiama lektūra, bet yra tekę iš Tomo Venclovos girdėti, jog draustą Czesⱡawo Miⱡoszo knygą dalimis yra pavykę perduoti legaliai bibliotekai į fondus.

Lietuvių žydų gelbėtojų tema turi ir kitą pusę - nemalonią, nepatogią, bet būtiną pripažinti - lietuvių dalyvavimą žudynėse. Ką rastume šioje knygoje apie šią kitą pusę?

Jei domiesi gelbėjimu, natūraliai žinai žudynių faktus. Juk nuo ko gelbėjo - nuo mirties gelbėjo. Visas tas kančias, rašydamas ar skaitydamas, turi absorbuoti. Tą reikėjo padaryti Onai, stebinčiai geto realybę, tą atkartoja rašantis ar skaitysiantis šią knygą. Visa istorija yra atspindėta: kaip iš pradžių, pirmosiomis nacių okupacijos dienomis, dingdavo Onos pažįstami žmonės, kaip ji iš Lukiškių kalėjimo išpirko įkalintuosius - tai vis apie kančias. Kančias, kurias sukėlė ir lietuvių pareigūnai, per uoliai vykdę okupanto įsakymus, per nuožmiai nešioję pagiežą ir pamiršę artimo meilę.
Onos Šimaitės padėtis jai pačiai leido taip kalbėti, kad ją girdėtų ir vertintų. Kadangi ji pati yra nukentėjusi: suimta ir kankinta. Daugelyje knygų jau pokariu apie tai parašyta. Ona Šimaitė neturėjo to, kas buvo kitų lietuvių tarpe - nematyti to prisidėjimo prie Holokausto, mažiau matyti žudynes ar apie jas nekalbėti. Ji galėjo pasakyti, kad buvo žmonių, kurie prisidėjo. Ji atvirai parašo pavardėmis. Šitai yra knygoje. Bet tuo pačiu Ona Šimaitė sako, kad negalima pamiršti ir tų žmonių, kurie gelbėjo žydus, kad negalima kaltinti visos tautos.
Įdomus faktas, kad praėjus po karo 20 metų pačių išgelbėtų žydų liudijimų apie lietuvių pagalbą buvo labai mažai, tik vienas kitas. Tas leido susidaryti stipresniam vaizdui, jog lietuviai stipriai kolaboravo su naciais. Tačiau vėliau šie skaičiai kinta ir kaip tokiai mažai tautai kone tūkstantis pripažintų pasaulio teisuolių yra didelis skaičius. Išgelbėtieji norėjo pamiršti, nenorėjo kalbėti. Pastebėsiu, kad banga, jog reikia liudyti gėrį, kilo 1990 m., Izraelis kelis suvažiavimus sušaukė ragindamas prabilti. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad Lietuvoje 1941-1944 m. sunaikinta kone 200 tūkst. žydų. Tai neatleidžia ir nuo tyrinėjimų poreikio - pamatyti, sužinoti realiai iš tų žmonių pačių. Tai iškalbu labai.

 Kaip Jus keičia šios knygos apie žydų gelbėjimą? Ši knyga apie Oną Šimaitę?

Manęs nepalieka nuostaba. Iki paskutinės savaitės darbo su šita knyga Ona Šimaitė nenustojo manęs stebinti. Kokia plati jos korespondencija - ir su išgelbėtais žydais, ir su kardinolo Audrio Juozo Bačkio šeima, ir su diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu, kultūros veikėjais. Taip pat ir su profesoriumi Vytautu Landsbergiu susirašinėjimo yra.
Baigdamas knygą galvojau užtenka sėdėti tame archyve. Vis dėlto pačiai pabaigai paėmiau neidentifikuotų laiškų pluoštelį. Ir randu 1964 m. laišką iš Valstijų į Paryžių - Onai rašantis žmogus pasakoja: radau Jūsų adresą, man perdavėte nuo rektoriaus linkėjimus, kol buvau Vilniaus gete, ir kartą atėjote į ligoninę ir pasiūlėte parduoti savo paltą, kad gaučiau pinigus vaistams. Aš atsisakiau, nes turėjau draugų, kurie man galėjo padėti pinigais. Be to, aš negalėjau suprasti, kaip žiemą moteris gali likti be palto...
Įsivaizduojate. Tai ne ji apie save pasakoja, ne ji atsimena, o jai rašo po dvidešimt metų ir primena tą neįtikėtiną altruizmą. Jei pati kalbėtų, sakyčiau, pagražinta, dirbtina, bet čia apie ją taip pasakoja tie žmonės, kuriuos ji lankė, su kuriais ji elgėsi vienaip ar kitaip. Tokia karo metų būsenos autentika nepaliauja stebinti. Onos Šimaitės aprašomi lietuvių ir žydų nepritekliai, jų kančios ir ta jos jaučiama atjauta turi poveikį.
Rimanto Stankevičiaus knygą „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai" galima įsigyti atminties knygų elektroninėje parduotuvėje https://www.atmintiesknygos.lt/leidiniai/knygos/atsiminimai-dienorasciai-biografijos/nepadariusi-tautai-ged s-onos-simaites-gyvenimo-fragmentai/

 

Daugiau informacijos:
Tel. (8 699) 25052, (8 686) 86545
El. paštas: aurelija.juodyte@genocid.lt

 

 

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra SRTRF projekto dalis. 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-30 12:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media