Archyvas :: Stasys Vainalavičius – Tarpukario Lietuvos dokumentinio kino kūrėjas
2021-01-27
Česlovas SKARŽINSKAS
NEEILINĖ ASMENYBĖ
Atrodo, dar vakar bendravau su tarpukario Lietuvos kino operatoriumi ir režisieriumi Stasiu Vainalavičiumi. Neužmirštami susitikimai, pusdienį, kartais ir ilgiau trukę pokalbiai, giliai įsirėžė į atmintį. Į senąjį juostinį diktofoną užrašiau ne vieną pokalbį. Dažnai susitikdavome. Buvo be galo įdomu klausytis kino patriarcho - jis labai vaizdžiai pasakodavo ne tik apie kiną, bet ir tarpukario Kauno, Vilniaus gyvenimą. Būdamas 97-erių metų amžiaus S. Vainalavičius buvo išsaugojęs puikią atmintį. Pasakodamas jis vis atrasdavo įvairių detalių ir niuansų. Kad ir vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda, jautėsi stipriai, buvo žvalus, geros nuotaikos, tryško optimizmu. Kūrėjo nesugniuždė nelaisvės metai nacių ir bolševikų kalėjimuose. Galvojau, toks stiprus savo fizinėmis savybėmis žmogus sulauks šimto metų. Deja, Dzievulis pasišaukė anksčiau - S. Vainalavičius mirė 2007 m., eidamas 98-uosius metus, palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
PRIEŠINGI POLIAI
Stasys Vainalavičius gimė 1910 m. kovo 28 d. Utenos apskrities Molėtų rajono Ažušilių kaime. Gimė tokiu metu, kai pirkios buvo šiaudinės ir dūminės, o kaimiečių apavas - karninės vyžos, pintos iš liepaičių žievės. Ažušilių kaimas priklausė Videniškių parapijai. Dokumentinio kino veteranas žiemą gyveno Vilniuje, o vasaras leisdavo netoli gimtinės nusipirktoje sodyboje - Ukmergės rajone, Makių vienkiemyje.
Įvairių susitikimų metu kino veteranas tvirtino, kad žmogus pragyvena vieną gyvenimą, o jis pragyvenęs mažiausiai tris - keturis. Jam tekę kelis kartus iš naujo sunkiai kabintis į gyvenimą. Kino gerbėjai buvo nustebinti beveik šimto metų sulaukusio aukštaičio žvalumu ir atmintimi. Kino dokumentikos veteranas S. Vainalavičius vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda, bet jo veide nesimatė nuovargio. Savotiškas tarpukario Lietuvos gyvenimo metraštininkas daugelį metų tarsi jaunuolis po Ukmergės rajono Želvos seniūniją gainiojo nuosavą zaporožietį: iš Makių vienkiemio šiuo automobiliuku nuriedėdavo į Vilnių ir atgal. Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, S. Vainalavičius atsakydavo, kad maitinasi kaip ir visi žmonės, retsykiais ir vieną kitą taurelę išlenkia.
Didžiąją metų dalį jis praleisdavo Makių vienkiemyje. Ten, kur netoli gimė. Čia jam buvo gražiausia. Ne veltui sakoma, kad žmogaus, kaip ir gaublio, lemtyje užkoduoti du priešingi poliai. Tik kartais jis sukasi apie pusiaują, o kartais renkasi ašigalį. S. Vainalavičius sako, kad pasirinko abu. S. Vainalavičius - neeilinė asmenybė ne tik Lietuvos kino istorijoje. Jis - puikus pašnekovas, išsaugojęs fenomenalią atmintį. Apie tarpukario Lietuvą S. Vainalavičius galėjo pasakoti nesustodamas - tarsi rodytų ilgą kaip šimtmetis filmą. Tačiau jį vertina, daugiau ar mažiau pažįsta tik menka dalis, daugiausia - pagyvenusių, žmonių. S. Vainalavičius - beveik nežinomas dabartinei lietuvių kartai. O juk tai - mūsų kino istorija.
VILNIUJE, UKMERGĖJE
Kinu S. Vainalavičius pirmąsyk susidomėjo besimokydamas Ukmergės gimnazijoje. Ir, galima sakyti, atsitiktinai. Dar trečiojo dešimtmečio pradžioje apie kiną atkampioje Utenos apskrityje mažai žmonių buvo girdėję. Apie naują stebuklą - kiną nieko nežinojo ir jaunasis Stasys. Augo jis gausioje ūkininko Petro Vainalavičiaus šeimoje. Būsimasis kino operatorius turėjo net keturis brolius ir tiek pat seserų. Tėvas buvo raštingas žmogus, skaitydavo knygas, naujoviškai dirbo 45 hektarus žemės.
Beje, tuomet gimtojoje S. Vainalavičiaus Videniškių parapijoje skaityti ir rašyti mokėjo tik klebonas, vargonininkas, valsčiaus viršaitis ir S. Vainalavičiaus tėvas. Jis vyriausiąjį sūnų Stasį buvo tvirtai nusprendęs leisti į mokslus, kad šis, vienokio ar kitokio amato pramokęs, susisuktų gūžtą mieste. Vos tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas su kaimynais iš Vilniaus pasikvietė ne pirmos jaunystės daraktorių ir antrajame savo trobos gale leido gabiausiems kaimo vaikams šviestis, stojamiesiems egzaminams į gimnaziją rengtis. Vilnių Stasys pirmą kartą pamatė 1918-aisiais, kai jo šviesiamintis tėvas atidardino nė dešimties nesulaukusį sūnų mokslams į Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Jis prisiminė, kaip dvi savaites kartu su bendramoksliais praleido gatvės mūšiuose kaudamiesi su lenkiškos Lelevelio gimnazijos berniūkščiais, kurie kėsinosi užimti jų gimnazijos pastatą. Ir juos atrėmė. Prisiminė, kaip eidamas per Žaliąjį tiltą, sutiko atsišaudančius lietuvių raitelius, kuriuos kulkosvaidžiais palydėjo lenkai, įsitvirtinę name su bokšteliais ant Neries kranto. Kaip mažutėje Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnytėlėje, kurioje melsdavosi lietuviai mokiniai, giedodavo chore. Bet lenkai, užėmę Vilnių, sutrikdė bernioko iš Videniškių parapijos mokslus. Jam teko belstis į Ukmergę ir ten baigti gimnaziją.
Būtent besimokydamas Ukmergėje jaunuolis žengė kino link. Įdomus sutapimas: butą Stasiui tėvas išnuomojo pas kino mechaniką. Kas tai yra kinas, Stasys sužinojo apsilankęs šio miesto kino teatre. Vaikinukas buvo gabus mokslams, geriausiai jam sekėsi matematika ir fizika. Apnikus konstravimo karštligei, visai nesunkiai iš medžio ir kartono pasidarė „medinį" fotoaparatą ir ėmė viską iš eilės fotografuoti. O vėliau už kelis litus iš kino mechaniko nusipirkęs nenaudojamą objektyvą, gimnazistas sumeistravo ir projekcinį aparatą. Jis labai daug skaitė literatūros apie kino žvaigždžių gyvenimą. Bet ir baigęs Ukmergės gimnaziją, savo ateities neplanavo susieti su kinu. 1928 m. Vytauto Didžiojo universitete pasirinko teisės ir ekonomikos studijas. Tačiau netrukus pradėtus mokslus teko mesti, nes tėvai nebeišgalėjo remti finansiškai - reikėjo maitinti gausią šeimyną.
LAIKINOJOJE SOSTINĖJE GANĖSI KARVĖS IR OŽKOS
Tik pusę metų Kauno Vytauto Didžiojo universitete S. Vainalavičius pasimokė. Iš pradžių jis beveik metus laikinojoje sostinėje dirbo pagalbiniu darbininku statybose ir savo akimis regėjo, kaip statėsi Kaunas. S. Vainalavičiui atvykus į Kauną, Žaliakalnyje, Šančiuose, Vilijampolėje ganėsi karvės ir ožkos, o po pusmečio ten vienas po kito ėmė dygti namai, Senamiestyje atgydavo sutrūniję pastatai Jam statybose likimas lėmė sutikti žydą Ilją Kacą, turėjusį Griunvaldo gatvėje kino laboratoriją „Aušra". 1929 m. rudenį S. Vainalavičius pradėjo dirbti dažytoju, o butą išsinuomojo pas tą patį I. Kacą, gyvenusį Laisvės alėjoje.
Vieną dieną kino laboratorijos savininkas jam sako: „Klausyk, man reikia pagalbininko laboratorijoj." Iki tol statybininku tedirbusį S. Vainalavičių tik šaltas prakaitas išmušė. O I. Kacas ir klausia: „Kodėl taip išsigandot? Darbas ten įdomus. Tik alga nedidelė - 150 litų per mėnesį." Bet būsimasis operatorius neišsidavė, kad jam tai - dideli pinigai, ir iš karto kibo į jam labai mielą darbą. Kino laboratorijoje vaikinas išmoko įvairiausių darbų: nuo subtitrų gamybos iki filmavimo kino kamera. Bedirbdamas laboratorijoje, jaunuolis susipažino su kino operatoriumi I. Goršteinu, kuris turėjo literatūros apie kiną.
S. Vainalavičių sudomino E. Tisės „Filmavimas". Šis vadovėlis labai pravertė pradedančiam operatoriui. Toje laboratorijoje jis pirmąsyk ir paėmė į rankas kino kamerą. Debiutui Kaune, Pilies gatvėje, pradedantis operatorius nufilmavo Perkūno namus, paskui - Rotušę bei Panemunę. Bet šios trumpos dokumentinės kronikos jis neturėjo kur parodyti. Galvojo, gal pavyks vėliau. Bet, kaip tyčia, bankrutavo laboratorijos šeimininkas. Nuo kūrybinės pražūties jaunąjį operatorių išgelbėjo kitas žydas - Fišeris. Šis plačios erudicijos žmogus vėliau būsimąjį kino kronininką paskatino šio meno pradmenų mokytis Vokietijoje - vienos iš anuomet garsiausių pasaulio kino studijų UFA kursuose.
Iš Švietimo ministerijos gavęs stipendiją, pradedantis kino operatorius džiaugsmingai išvyko į Vokietiją. Šioje šalyje S. Vainalavičius studijas derino su darbu. Jis dirbo vieno dėstytojo - kino operatoriaus - asistentu. Jaunuolis vokiečiui kino operatoriui nedavė nė minutės ramybės, kai jį prileido prie kameros. Vaikinas iš Lietuvos tiesiog degė smalsumu ir noru kuo greičiau visko išmokti. Kursus Stasys baigė per metus. Diplominiam darbui nufilmavo baletą ir surengtame kino dokumentininkų konkurse filmas laimėjo trečiąją vietą. Jaunam, gabiam kino operatoriui vokiečiai pasiūlė dirbti vokiečių kino firmos UFA korespondentu Kinijoje. Žadėjo duoti modernią kino aparatūrą, automobilį, mokėti gerą algą. Bet lietuvis nesusigundė viliojančiu pasiūlymu. Jis pasakė, kad niekur kitur nevažiuosiąs, tik į jam brangią Lietuvą.
STAČIA GALVA Į DOKUMENTIKĄ
Grįžęs į Kauną, jaunas kino operatorius stačia galva nėrė į kino dokumentiką. Buvo tokių momentų, kad jis negalėdavo net kojinių nusipirkti, o apie geresnį paltą nebuvo nė kalbos. Niekas jo nešelpė, nes buvo paprasčiausias jaunuolis su kino kamera ant peties. Visus pinigus išleisdavo kino negatyvams. S. Vainalavičius, dirbdamas kino dokumentikoje, turėjo gražų tikslą - kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą. Tais laikais, beatsikuriant valstybei, kiekvienas jaunas žmogus galvojo, ką gero ir prasmingo galėtų padaryti savo šaliai.
Toks nusiteikimas buvo ir tautinėse jaunimo organizacijose, ir jaunųjų ūkininkų būreliuose, ir gimnazijose, ir universitetuose. Sparčiai, galima sakyti, ant plyno lauko kūrėsi Lietuva. Kūrėsi tokių žmonių kaip S. Vainalavičius dėka. Jis kiekvieną dieną tiesiog verždavosi į darbą, norėjo kuo greičiau, kaip jau senokai tai buvo daroma kitose šalyse, kurti garsinius filmus. Ir ta diena atėjo. Inicijavo kino kronikų rodymą 1931-1932 m. buvo statomas Telšių - Kretingos geležinkelis, tobulinamas Klaipėdos uostas, tiesiamas Žemaičių plentas. Šiuos darbus atliekanti danų firma „Hoygard Schultz" užsakė dokumentinį filmą. Tai buvo pirmasis garsinis dokumentinis filmas, kurį S. Vainalavičius sukūrė kartu su redaktoriumi Steponu Uzdonu. Aktualesni filmo siužetai buvo panaudoti pirmajai Lietuvoje kino kronikai.
S. Vainalavičius tapo lietuviškos periodinės kino dokumentikos pradininku. Garsinių filmų subtitrus tuomet rodydavo epidiaskopo principu veikiančiu aparatu. Užrašams panaudodavo 8,5 x 8,5 cm stiklines plokšteles. S. Vainalavičius prisiminė, kad vienam vaidybiniam filmui tekdavo pagaminti 250-400 tokių plokštelių. „Aušros" laboratorijoje jis apdorodavo ne vien subtitrus, bet ir operatorių atneštas kino juostas. Jaunasis operatorius ne tik dirbo, bet ir dažnai lankė kino teatrus, tokiu būdu stengdamasis bent neakivaizdžiai mokytis filmavimo meistriškumo.
REIKŠMINGA DOKUMENTIKA
S. Vainalavičiaus užfiksavo daug tarpukario Lietuvos gyvenimo akimirkų - kūrė kino kronikas. Jo kūryboje, be kino kronikos, vyravo ir kino apybraižos žanras. Jis sukūrė 16 reikšmingesnių šio dokumentinio kino žanro filmų. Iš jų geriausio įvertinimo tarpukario Lietuvos spaudoje susilaukė filmas apie Atlanto nugalėtojus - Darių ir Girėną (1933 09 01). Labiausiai šį filmą, kurį kūrė drauge su kino operatoriais J. Reichertu ir A. Žibu, vertino ir S. Vainalavičius. Jis labai aiškiai prisiminė šio filmo kūrimo detales. Jam, vieninteliam iš Lietuvos kino operatorių, pavyko nuvykti į lietuvių lakūnų žūties vietą Soldino mišką - tuometės Vokietijos teritoriją.
Drauge su būriu Lietuvos pareigūnų jis į Soldiną pribuvo lakūnų tragedijos dieną. Ir S. Vainalavičiui darėsi šiurpu, prisiminus slegiantį vaizdą: sudarkytus Lietuvos didvyrių kūnus, lėktuvo nuolaužas ir aplaužytas pušis. Operatorius etikos sumetimais nesiryžo filmuoti sumaitotų lakūnų, o tai padarė, kai jie buvo aprengti naujais drabužiais ir paguldyti į karstus. Iš vieno vokiečio eksperto, tyrusio mūsų lakūnų žūties aplinkybes, S. Vainalavičius girdėjęs, kad lakūnai buvę kulkų suvarpyti, t. y. į skrendantį lietuvių lėktuvą buvo šaudyta. Dėl to ir įvykusi tragedija.
Deja, kino apybraižoje „Atlanto nugalėtojai - Darius ir Girėnas" S. Vainalavičius negalėjo parodyti visko taip, kaip buvo - to jam neleido daryti tuometė Lietuvos (ką jau kalbėti apie Vokietijos) valdžia. Dėl to šioje kino apybraižoje neatsispindi filmo kūrėjo požiūris, nors tai būdinga šiam žanrui. Taip teigė S. Vainalavičius. Dar iki šių dienų neatskleistos šios tragedijos aplinkybės. Galima tik tvirtai teigti, kad iš tikrųjų kino operatorius S. Vainalavičius 1933 m. liepos 17 d. filmavo S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą. Tai patvirtina Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikę keliolika filmo kadrų: nors ir blyškokas juose vaizdas, bet gana gerai matyti lakūnų kūnai, vokiečiai su nacių uniformomis, tuometinis Kauno burmistras, vėliau Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys, kiti pareigūnai, gūdus miškas su lėktuvo nuolaužomis.
Stasys Vainalavičius kartu su režisieriumi Petru Babicku 1937 m. sukūrė, tarpukario spaudos vertinimu, reikšmingą garsinę kino apybraižą „Lietuva" („Atgimusi Lietuva"). Joje buvo parodyti Nepriklausomos Lietuvos kultūros, pramonės ir žemės ūkio pasiekimai. Paminėtinas ir kitas reikšmingesnis šio operatoriaus filmas „Kun. Katelės 25 m. mirimo minėjimas" (1933 m.). Kiti S. Vainalavičiaus filmai, sprendžiant iš tarpukario Lietuvos spaudos aprašymų ir vertinimų, labiau priskirtini kino kronikos nei kino apybraižos žanrui. Tai leidžia teigti patys šių filmų pavadinimai „Kriminalinės policijos diena - šventė" (1933 m.), „Medžių sodinimo šventė" (1933 m.), „Petrašiūnų popieriaus fabriko atidarymas" (data nenurodyta), „Policijos šventė Kaune" (1933 m.) ir kiti. Kino apybraižos žanrui pastaruosius filmus galėtume priskirti tik tuo atveju, jei juos vertintume tik pagal metražą. Žinoma, jie ilgesni nei kronikiniai filmai.
Būtina pažymėti, kad S. Vainalavičius stengėsi kurti ir kitokio žanro filmus. Pavyzdžiui, portretą. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikęs 1937 m. šio operatoriaus sukurtas filmas „Stepo Uzdono vestuvės". Šis filmas atitinka kino portreto žanro reikalavimus. Nors - su nemažomis išlygomis. Beje, Stasys Vainalavičius ne vieną filmą kūrė drauge su Steponu Uzdonu, Alfonsu Žibu, Kaziu Lukšiu, Petru Babicku...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-27 10:30
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jūsų el. paštas
Algimantas
2021-01-29 09:57
Sveikinu, Česlovai!
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
.jpg)
Komentarai (1)