Naujos knygos, leidiniai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido dr. Dariaus Juodžio knygą „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)". Tai pirmas išsamesnis leidinys, dokumentaliai nagrinėjantis iki šiol tik probėgšmais istorikų paliestą temą.

Knygos autorius išskiria kelis prasiveržimo pro geležinę uždangą laikotarpius: pabėgimai nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-1941 m., nuo antrosios sovietų okupacijos po Antrojo pasaulinio karo, partizanų prasiveržimai bei pabėgimai į užsienį vėlesniais metais.

Dr. D. Juodžio knygoje rasite ne tik įvairias pabėgėlių istorijas, bet ir asmenų bei sienos kirtimo vietų nuotraukas, dokumentus iš Lietuvos ypatingojo archyvo, asmeninių ir visuomeninių archyvų.

Pateikiame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėjos Inos Ėmužienės pokalbį su LGGRTC vyr. istoriku dr. Dariumi Juodžiumi apie jo knygą „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)".

I. Ėmužienė: Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydamas šią įdomią knygą?

D. Juodis: Mano pirmasis tikslas buvo pakalbėti su šių įvykių tiesioginiais dalyviais, tačiau nepavyko dėl įvairių priežasčių - vienų nebėra gyvų, kitų kontaktų nepavyko surasti. Teko tenkintis pokalbiais su tais, kurie pažinojo tiesioginius dalyvius prieš jiems pabėgant ar su kuriais vėliau bendravo išeivijoje. Kitas svarbus šaltinis - medžiaga iš KGB archyvo: baudžiamosios bylos, kurios buvo užvestos kiekvienam pabėgusiam, ir sekimo bylos, kurių yra gerokai mažiau. Dar vienas šaltinis - spaudos publikacijos.

Knygos nenorėjau pradėti tik nuo 1950 ar 1960 metų, todėl ir pradedu nuo sakinio, kad pirmasis nuo sovietų okupacijos į Vakarus pabėgo Antanas Smetona 1940 m. birželio 15 dieną. Tačiau, aišku, didžioji dalis prasiveržimų į Vakarus vyko po Antrojo Pasaulinio karo ir čia, pirmiausia, turime omenyje Lietuvos partizanus, Juozą Lukšą ir kitus. Tačiau taip pat negalime pamiršti ir sovietų saugumo, kuris siuntė į Vakarus savo agentus, pridengdamas juos pasipriešinimo dalyvių legenda, todėl knygoje paminiu ir tokius „prasiveržimus".

I. Ėmužienė: Knygoje mažai paminėta pabėgusių moterų, tad klausimas toks: ar radote visas pabėgimų istorijas, ar moterys mažiau bėgdavo iš okupuotos Lietuvos?

D. Juodis: Pirmoje knygos dalyje atrinkau personalijas, kurios pabėgo ir negrįžo į okupuotą Lietuvą, t.y. negrįžo iki 1990 metų. Kai spausdino knygą man atrodė, kad surinkau visas tokias pabėgusių istorijas, bet dabar matau, kad galėčiau papildyti ir naujomis. Pirmoji į Vakarus pabėgusi moteris buvo Birutė Bilevičiūtė, Vilniaus Pedagoginio universiteto dėstytoja, kuri 1958 m. keliavo turistinėje kelionėje užsienyje ir pabėgo. Manau, kad mažesnį pabėgusių moterų procentą lėmė specifinės aplinkybės, pavyzdžiui, jūreiviai buvo viena iš pagrindinių grupių, kurios sugebėdavo pabėgti, o ši specialybė - vyriška.

I. Ėmužienė: Susiformavęs mitas, kad žmonės bėgdavo dėl politinių priežasčių. Kokios buvo pagrindinės pabėgimo priežastys?

D. Juodis: Žiūrint pro sovietų baudžiamosios teisės prizmę visi pabėgimai yra politiniai, pabėgėliams buvo taikomas politinis straipsnis - tėvynės išdavimas. Bet kad visi pabėgėliai vidiniai buvo nusiteikę prieš santvarką - sunku būtų teigti. Kai kurie jau iki pabėgimo buvo pasireiškę antisovietinėje veikloje, tačiau kai kurių pabėgimą visgi nulėmė ir ekonominės priežastys - jie norėjo gyventi kitaip.

I. Ėmužienė: Plačiai yra nuskambėjęs Simo Kudirkos pabėgimas peršokant iš sovietinio laivo į amerikiečių. Kaip buvo su kitais pabėgimais, ar jų herojai taip pat buvo plačiai aprašomi užsienyje, kaip susiklostė jų likimai?

D.Juodis: Tikrai ne visi pabėgimai nuskambėjo kaip Simo Kudirkos, apie kitus užsienio spauda parašydavo tik kelias eilutes. Buvo pabėgėlių, sąmoningai vengusių didesnio ažiotažo, taip bandant apsaugoti Lietuvoje likusius gimines, kurie po pabėgimo patekdavo į KGB įskaitą.

I. Ėmužienė: Vienas žinomiausių pabėgimų yra Brazinskų, užgrobusių lėktuvą.

D. Juodis: Brazinskų pabėgimas yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų net pačioje išeivijoje. Šiais laikais toks pabėgimas būtų įvardinamas kaip teroristinis aktas, nes žuvo stiuardesė, niekuo dėti lėktuvo keleiviai buvo pastatyti į pavojų. Daug ką pasako jų pačių likimas Amerikoje: tėvo Brazinsko nebėra, o sūnus nuteistas už tėvo nužudymą.

I. Ėmužienė: Kuri pabėgimo istorija asmeniškai Jums patraukliausia?

D. Juodis: Kiekvienas pabėgimas iš SSRS buvo rizika, tačiau galėčiau išskirti kelias rizikingiausias istorijas (čia nekalbėsiu apie partizanų prasiveržimus, apie kuriuos galima kurti detektyvinius filmus). Paminėčiau 1951 metais įvykusį trijų jūrininkų pabėgimą, kai pabėgėliams planus teko keisti pagal susidariusias aplinkybes, kai teko blefuoti, kad turi granatą, skaičiuoti kiekvieną jūrmylę iki Švedijos kranto - buvo labai didelė vidinė įtampa. Stiprų įspūdį paliko Vlado Šakalio istorija, kuris pėsčiomis kirto SSRS - Suomijos sieną. Tokio atvejo daugiau nėra, tokiam pabėgimui reikėjo daug žinių, ištvermės ir kažkiek laimės. Vienas pabėgėlis iš Klaipėdos ilgai stebėjo, kaip vaikšto, kada keičiasi pasieniečiai, po to gumine valtimi nuplaukė iki neutralių vandenų, kur jam pasisekė - jį aptiko laivas, nuplukdęs į užsienį.