Naujos knygos, leidiniai

Perskaičiau „Homo liber" leidyklos tik ką išleistą knygą - „Viskas bus gerai." Autorė - žurnalistė Irena Litvinaitė - Avyžienė. Ir vėl noriu skaityti iš pradžių. Gal todėl, kad pastaruoju metu mūsų erdvėje, informacijos sraute daug niurzgėjimo, negatyvo. O knygoje kažkoks geras, malonus skaidrumas. Gyvi žmonės, mūsų lietuviškos žemės gyventojai, vejasi savo idealą, realizuoja, mums dovanoja.

Ar buvau girdėjusi Nijolės Ambrazaitytės „reto grožio balsą"? Taip, girdėjau.

Ar buvau Panevėžyje Juozo Miltinio teatre? Buvau. Net esu bendravusi su režisierium. Bet knygos autorė taip plačiai atveria duris į teatrą, siūlo pažvelgti į tokį įdomų meno pasaulį, kad nebegali likti ir stovėti ant slenksčio. Eini. Knygoje - kino ir teatrų aktoriai ir režisieriai. Kompozitoriai ir muzikos atlikėjai. Orkestrai. Festivaliai. Begalybė informacijos, bet ji nepabira, neišsisklaido, o muzika, teatras ir kinas sudaro vienį, kurį turbūt reikėtų pavadinti bendresniu žodžiu - kultūra. Autorė priverčia pajusti, koks buvo reikalingas šis menas gūdžiu sovietmečiu.

Turėjome daug talentingų žmonių. Ne vieno jų šaknys pirmuosius gyvybės syvus gavo tarpukario Lietuvoje ir leido medžiui išlikti gyvam. Jis ir sovietmečiu teikė visuomenei atgaivą, padėjo išsaugoti laisvės dvasią.

Autorė - žurnalistė. Daug metų dirbo dienraščio kultūros skyriuje. Buvo sumaniusi papasakoti apie rašytoją Joną Avyžių, kurį per dvidešimt trejus bendro gyvenimo metus pažino geriau už bet kurį jo talento gerbėją ar kritiką. O nutiko taip, kad pasakojimas išsiplėtė ir atskleidė ne tik rašytojo gyvenimo ir darbo istoriją, bet viso to laikotarpio kultūros panoramą.

„Reminiscencijos," - pabrėžia Irena Litvinaitė, kalbėdama apie savo knygą.

Man atrodo, kad faktų tikslumas dėl to nesumažėjo, nes remiamasi ne tik atmintimi ir emocijomis, bet ir spausdinto žodžio liudijimais. Šie šaltiniai papildo vienas kitą.

Irena žurnalistės darbą pradėjo pasiruošusi. Kai gyveno Kaune, bendruomenės kultūros pulsas veikė ir ją. Kai studijavo Vilniuje, be šios dvasios duonos irgi negalėjo gyventi. Pirmajam interviu gal reikėjo tik šiek tiek drąsos. Kaip ir Juozui Miltniui, Žemaitijos žemės vaikui, ne kažin kiek ragavusiam mokslo, vytis savo svajonę ir pirmą kartą pamatyti Paryžių. O ten - susirasti garsųjį Šarlį Diuleną, „kūrusį aukštų humanistinių idealų meną," reikalavusį kuo tikriau scenoje atspindėti žmogaus jausmus, realų gyvenimą.

Autorės greit bėgančių minčių srautas beria ir beria vis naują informaciją. Praeitis ir dabartis keičiasi vietomis. Ir visa tai taip gražiai sugula, kad nejučia imi dėkoti „toms reminiscencijoms," kurios išsaugojo atmintį, to meto nuotaikas ir išgyventus jausmus. Kiekvienam iš sutiktų žmonių Irena suranda gerą žodį, įvykius seka su šypsenėle arba su švelnia ironija. Čia, matyt, ir yra pasakojimo paslaptis, kad skaityti įdomu, kad negali paleisti knygos iš rankų, neišgirdęs pasakojimo pabaigos.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas galėtų tapti romanu, jei būtų aprašytas. O Irenos Litvinaitės - Avyžienės knygoje „Viskas bus gerai" - vien menininkai, su savo aura ir savo problemomis. Kad ir Miltinis. Sugrįžęs į Lietuvą, kol pasieks Panevėžį, turės bristi smėlėtais keleliais, gerokai per siaurais jo žingsniams. Bet jis eis. Sunkumus nustelbs energija. Ir ims sklisti garsas apie jo teatrą. Ims plūsti žiūrovai iš visos Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos.

Rašant galima būtų istoriją šia sėkme ir užbaigti. Žurnalisto lauktų ramus gyvenimas. Deja, mirtingas žmogus negali žinoti, kas jo laukia rytoj. Kultūros ministras Aleksandras Gudaitis - Guzevičius parašo įsakymą: Miltinis atleidžiamas iš darbo. Teatro įtaka didelė, o spektakliuose ideologijos, propagandos - maža. Miltinis esąs netinkamas vadovauti teatrui. Neleidžiama jam net lankytis teatre per repeticijas. Penkeri persekiojimo metai.

Miltinis - nepasiduodantis. Miltinis - Legenda. Jo sukurtas teatras nesiliaus garsėjęs. „...Maskva negalėjo nepaisyti tokios galingos meno jėgos, kurią skleidė Miltinio talentas ir jo išugdyti aktoriai," - rašo I. Litvinaitė. SSRS ministrė J. Furceva 1974 metais net

devyniems prancūzų režisieriams leidžia dvi dienas praleisti Panevėžio teatre.

Spektaklį keičia spektaklis. Vertinimas, aktorių vaidmenys, abejonės ir kančios kuriant vaidmenis. Ir daugelio jų gyvenimo istorijos - pirmi žingsniai teatre, brendimas, šlovė. Panevėžyje - Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis, Eugenija Šulgaitė, Gediminas Karka... Operos teatre - Nijolė Ambrazaitytė ir Gražina Apanavičiūtė, Vaclovas Daunoras, Virgilijus Noreika... Henrikas Kurauskas - Dramos teatre. Kauno teatras. Šiaulių teatras. Klaipėdos teatras. Jaunimo teatras... Šitaip skraidyti po visą Lietuvą galėjo tik turintis polėkio sparnus, energijos ir noro pasakoti. Ir dar. Turbūt reikėjo būti žurnalistu.

Gyvenimo pulsas kartais plaka tyliai. Kad visi išgirstų, reikia stiprintuvo, spausdinto teksto. Vasarą Lietuvoje skamba „Muzikos dienos," rudeniop - „Muzikos ruduo." Juozo Domarko simfoninio orkestro koncertai. Sauliaus Sondeckio kamerinės muzikos orkestras. Gintaras Rinkevičius sukuria Jaunimo simfoninį orkestrą. "Gintarinės poros" konkursai, išgarsinę šokėjus Juratę ir Česlovą Norvaišas. Tarptautiniai festivaliai. Tokio darbo lauke prabėgo dvidešimt Irenos metų.

Nesilaikydama chronologiškos laiko tėkmės, pametėdama truputį intrigos, į tų įvykių grandinėlę autorė įpina ir save, savo šeimą. Tai vienur, tai kitur šmėsteli rašytojo Jono Avyžiaus vardas. Jau knygos pradžioje pora sakinių apie Virgilijaus Noreikos ir Jono Avyžiaus kraujo giminystę. Paskui apie išleistą rašytojui skirtą autobiografinių fragmentų knygą. Jau vieneri metai, kai rašytojas iškeliavo į kitą, mums nepažįstamą pasaulį. Atsisveikindamas su rašytoju Vytautas Landsbergis sako: „Jonas Avyžius pasirinko rašytojo kelią didžiųjų žodžio suvaržymų, netgi prievartinės literatūros indoktrinacijos laikais, pavergto proto karalystėje. Tačiau ta karalystė jo neįsiurbė, nesunaikino tiesos troškimo."

Daugelis Irenos pasakojimų apsiverčia, pabaiga tampa pradžia arba atvirkščiai.

Iš Vilniaus universiteto VI žurnalistų laidos Irena Litvinaitė buvo turbūt viena iš tolregiškesnių jaunųjų specialistų. Jau pradėjusi dirbti vėl žengė į universitetą - ėmėsi anglų kalbos studijų. Anglų kalba suteikė galimybę (visų pirma Sovietų Sąjungoje vykstančiuose festivaliuose ) be vertėjo bendrauti su užsienio menininkais, tie pokalbiai padėjo realiau palyginti savo gyvenimą su gyvenimu už geležinės uždangos. Padėjo užmegsti draugystę, pagaliau pačiai išvykti į meno renginius užsienyje. Šių kelionių, susitikimų įspūdžius taip pat rasime įdomiai aprašytus knygoje.

Iš visų kelionių grįžtame namo. Kada išnyra ženklas, kad artėja kažkoks įvykis, kuris nustebins, o gal sudrebins supančią aplinką? Iškili žurnalistė ištekės už garsaus rašytojo? Susituoks slapta? Kol kas tylu.

Sakome, kad Vilnius - mažas miestas, kad čia visi vienas kitą pažįsta. Keista, bet ne Vilniuje, o Maskvoje įvyksta lemtingas žurnalistės ir rašytojo susitikimas. Susitiko ir atsisakė išsiskirti. Atsitiktinumas ar lemtis?

Panaši paralelė buvo ir su knygomis. Irenos bute, knygų lentynoje, Avyžiaus romanai užėmė garbingą vietą. Skaitė juos Irena? Skaitė. Bet ji neslepia, kad viskas pasikeitė, kai į rankas paėmė spausdinamas ištraukas iš romano „Sodybų tuštėjimo metas". Skaitė ir atsitraukti nebegalėjo. Prisipažįsta: „atradau „savo" Avyžių. Susiieškojau visas jo knygas." Ir perskaitė iš

naujo. Vertino ką skaitė. Knygos labiau negu žodžiai pasakė apie rašytoją - žmogų: kas jį jaudina, skaudina, kokį pasaulį norėtų regėti. Tas pasaulis buvo toks panašus į jos, tik jį slėpė tyla arba juoku.

„Maskvoje gimusią mūsų tarpusavio simpatiją stiprino pokalbiai apie knygas. Apsidžiaugdavome, kad mums patinka tos pačios knygos, tie patys autoriai," - prisimena Irena.

Tai pašnekesiai apie kitus rašytojus. Jono Avyžiaus, kaip rašytojo, gyvenime daugiau skaudžių momentų negu džiaugsmo. Pirmasis romanas „Į stiklo kalną" - be didelių pagyrų, bet vis tiek svarbus įvykis. „Kaimas kryžkelėje" - kur kas sunkesnis išbandymas. Su pertraukomis Avyžius jį rašo vienuolika metų. Perskaitęs Marius Katiliškis džiaugiasi „dideliu pasakotojo talentu lietuvių literatūroje," o pats Avyžius mąsto, ar šiuo romanu nepasirašė sau mirties nuosprendžio, ar nereikia sudeginti rankraščio... Jis buvo arti tiesos. Taip kalbėjo pažindamas realybę, kurioje gyveno. Knyga buvo išspausdinta tik po septynerių metų.

Strigo leidyboje „Degimai," nes „juodino tarybinę tikrovę." Anot literatūros kritiko Stasio Lipskio, „Degimus" į šipulius daužė kiekvienas, kas netingėjo." „Sodybų tuštėjimo meto" atskiros pastraipos, vaizduojančios dabartį, valdžiai irgi labai nepatiko. Apie

kliūtis, renčiamas Avyžiaus knygoms, kritikas Valentinas Sventickas taip kalbėjo: „visų svarbiųjų jo romanų keliai į viešumą tapdavo politinio ir leidybinio gyvenimo skaudžiomis dramomis, kurios nuolat alino Joną Avyžių." Pagal kitą kritiką, Vytautą Kubilių, - viena esminių priežasčių iškilti tokioms kliūtims buvo rašytojo principai. Jis „niekino pataikūniškumą, karjerizmą, „ponų dvaro" intrigas. Nepritapo prie valdančios viršūnėlės, nesidavė paperkamas premijomis ir ordinais.‘

Kaime gimęs, kaime augęs žmogus ne tik kantrus, bet ir stiprus. Atlaikė. Be to, jis turėjo nematomą ginklą - didelę meilę širdyje. Gal nuo 1967 metų, kai rado pamestą Pelenės batelį. Kaip pasakoje, Pelenė pabėgo. Po dešimties metų princas jau žinojo burtažodį, kaip užkerėti mergelę, kad mylėtų visą gyvenimą. Buvo ryžtingesnis. Maskvoje paprašė palydėti, kartu nueiti į teatrą. Po spektaklio paėmė už rankos ir nežinia - juokais ar rimtai - pasakė: daugiau nuo manęs nepabėgsi. Dvi savaites laikė už rankos, kol prisijaukino. Grįžęs į Vilnių pasibeldė į Irenos buto duris ir tarė: atėjau. Ant visados.

Dvidešimt treji metai drauge. Kaip rašytojas dirbo, ilsėjosi, bendravo su bičiuliais, geriausiai žino Irena, nes tai ir jos gyvenimas. Šviesius jos prisiminimus rasime paskutiniuose knygos skyriuose. Apie sodybą, Bartą, ne visada sklandžias darbo valandas, bites, lauką, mišką... Kaimas. Tame kaime - dviese.

Tai odė ne tik darbui, bet ir meilei. Ar buvo kūrybos kančių? Buvo. Ar buvo knygų leidybos vargo? Buvo. Bet viską švelnino namų aplinka, šalia esanti moteris. Ar rašytojas rėmėsi į ją sunkią valandą? Taip. O kartais užtekdavo tik jos buvimo šalia.

Nors Avyžius save laikė kaimo tradicijų žmogumi, buvo mažakalbis, gal kad rašytojas, ėmė ir atvėrė širdį. O gal todėl, kad sutiko savo moterį, savo didžiąją meilę? Nebijojo šimtus sykių pakartoti žodį - myliu, prisipažinti, kad laimingas. Kaziui Almoniui taip rašė: „Esu be galo laimingas: gyvenu savo mylimame kaime, šalia - mylima moteris, dirbu mylimą darbą - rašau."

Ar nenorėtume ir mes pasakyti: esu laimingas.

„Viskas bus gerai." Motinos ne kartą ištartas šis paguodos, tikėjimo žodis išaugino Ireną, o jos širdyje - gerumą, lydėjo nuo vaikystės, buvo šalia visą gyvenimą. Ir štai - tapo knygos pavadinimu. Argi tai nėra palinkėjimas kiekvienam iš mūsų?

Patikėkime: viskas bus gerai.