2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

LŽS ir NŽKA pirmininkas

*print*

Archyvas :: Knyga “Rytoj mane nužudys” – gilesnis žurnalisto žvilgsnis į tragediją

2014-02-28
 
 

Dainius Radzevičius

 

Į rankas paėmiau kolegos Sigito Stasaičio knygą "Rytoj mane nužudys". Ėmiau skaityti ir tik dabar atsiplėšęs nuo jos trumpos pertraukėlės metu nutariau parašyti keltą minčių.

Visų pirma, ši knyga mano rankose tikrai greičiausiai nebūtų atsidūrusi artimiausiu metu, jei ne vienas labai keistas ir tuo pačiu provokuojantis Andriaus Tapino komentaras Facebook tinkle:

"Pasirodo ir knygų leidyboje yra išsigimėlių.

Leidykla "Kriminalistika", autorius Sigitas Stasaitis, knyga "Rytoj mane nužudys" apie tai, kaip dvi gimnazijos moksleivės žiauriai nužudė savo bendramokslę. Anotacijos normaliems žmonėms geriau neskaityti.

Kam reikalinga tokia knyga? Ką ji skatina? Kodėl norima iš to uždirbti? Kokius tikslus turi šito daikto pirkėjas? Galvojau, kad man greičiau liežuvis nudžiūs negu pasakysiu, kad knygas reikia deginti. Bet šitą išsigimėlių kūrinį sudeginčiau su malonumu."

Kadangi vienas kolega rašė apie kito kolegos knygą nutariau asmeniškai suprasti, kodėl taip rašo būtent A. Tapinas. Mane labiausiai pribloškė Andriaus žodžiai "išsigimėlių", "kam reikalinga tokia knyga?". O ypač tulžingai nuskambėjo žodžiai "šitą išsigimėlių kūrinį sudeginčiau su malonumu".

Prisipažinsiu atvirai - tokios neapykantos ir pagiežos iš tokio lygio žurnalisto seniai nesu matęs viešoje erdvėje. Todėl įsitikinti, ar tokie Andriaus žodžiai tikrai pagrįsti tiesiog privalėjau. Ir po to, kai perskaičiau jau ne vieną Sigito Stasaičio knygos puslapį, galiu atsakyti bent į keletą Andriaus klausimų. Tačiau, visų pirma, noriu pasakyti, kad išvadinimas išsigimėliais yra visiškai nepagrįstas. Turiu omenyje, žinoma, knygos autorių, leidėjus ir knygos heroję/auką. Na o klausimas apie knygos reikalingumą ir leidėjų intencijas galėjo būti lengvai atsakytas, jei Andrius būtų atidžiau skaitęs bent jau knygos įžangą. Joje Sigitas, kuris kelerius metus yra dirbęs kriminalinėje policijoje o vėliau daugiau kaip dvi dešimtis metų kriminalinėje žurnalistikoje, labai aiškiai išdėstė savo motyvus:

"Kuo šis nusikaltimas ypatingas, kad apie jį reikėjo parašyti knygą? <...> V. Vaitiekaitytės su V. Lietuvninkaite žmogžudystė pranoksta bet kokius anksčiau įvykdytų nusikaltimų rėmus ne tik tuo, kad žudikės neturėjo aiškaus motyvo žudyti. Baisiausia, kad jos ne tik supjaustė, išniekino aukos kūną, bet ir atšvęsdamos įvykį ketino jį valgyti  (o gal ir valgė?). Tokio šiurpaus poelgio nebuvo ne tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, bet ir, atrodo, visoje netrukus antrąjį šimtmetį pradėsiančios Lietuvos Respublikos istorijoje. <...> Štai dėl ko parašiau šią knygą - kad visuomenės sužinotų tai, kas netilpo į nuosprendį."

O aš dar pridurčiau, kad Sigitas padarė tai, kas netilpo į daugelio televizijų (taip pat ir LRT) šia tema rodytas laidas ir reportažus naujienų laidose. Kas netilpo viešose diskusijose ir laikraščių puslapiuose. Nes visuomenė turi ne tik plaukti paviršiumi stebėdama įvykius, bet ir gilintis į jų priežastis ir problemas. O žurnalistai, kurie rašo knygas apie realius įvykius ir faktus bei juos bando analizuoti, mano galva daro visuomenei žymiai daugiau naudos profesine prasme, nei tie, kurie rašo eilėraščius ar romanus. Nes tai jau rašytojų duona.

Tad kol kas parašiau tik tiek, nes knyga iš tiesų parašyta taip, kad skaitau su didžiule įtampa ir negaliu likti abejingas. Todėl platesnis knygos komentaras (taip pat ir su kritinėmis pastabomis), bus perskaičius ir ramiai įvertinus visą kūrinį.

 

P.S. Žinau, kad Sigitas Stasaitis gali ir save apgintų bet kokioje situacijoje. Tačiau viešoje erdvėje paleistas Andriaus komentaras vertas ritmo atsako. Žymiai rimtesnio, nei mano komentaras, paskelbtas  dainius.org dienoraštyje ir LŽS svetainėje.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-02-28 11:55
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Ni-

2014-03-01 13:35

Perbėgo šiurpuliukai, kai knygų mugėje perskaičiau pavadinimą...
Prisiminiau tragišką istoriją, tada apskriejusią ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį.
Žmogėdra pavadintas vyras, supjaustė, virė, valgė savo moterį. Kodėl? Anksčiau per daug nesigilinta. Pakaltinamas... Nuteistasis iki gyvos galvos, jau iškeliavo Anapilin. Jį pagimdžiusioji pasakojo neįtikėtiną priešistoriją, gal turėjusią įtakos šiurpiam nusikaltimui? Vietos spaudoje pasirodžiusi korespondencija nugrimzdo "juodosios kronikos" dugne. Gilios priežastys, problemos, regis, nuskęsta dar šiurpesnių šiandienos įvykių fone... Skaudžiai smelkiasi Sigito knygos antraštė. Graudžiai, jaudinančiai, kaip Loretos klausimas "gydytojau, ar aš dar gyvensiu?" Jeigu autorius rašo, manau, diktuoja ne tik "kriminalinis darbas", bet ir širdis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

M.D.

2014-02-28 13:20

A.Tapinui tą dieną turbūt tulžis skaudėjo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media