2020 m. rugpjucio 7 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Vytautas Kubilius: Prisiminimų oazės

2020-07-14
 
Vytautas Kubilius

Vytautas Kubilius

Stasys Lipskis
 
Išaušo 2004-ųjų metų vasario septynioliktoji...
Tą rytmetį, vos prabudęs, jis prisiminė tokią juokingą istoriją apie... kaliošus. Nutiko ji ar tik ne prieš pusšimtį metų... Yra pasakojęs ją ir artimiesiems, net laiške žmonai Janinai aprašęs...
Buvo speiguotas 1956-ųjų gruodžio rytmetis. Tąkart jis ir išvežė žmonelę į ligoninę už geležinkelio stoties. O po kelių dienų laiške Janiokui (taip laiškuose vadino žmoną Janiną Žėkaitę) rašė: „Aš jau iš ryto žinau, kad Tu atnešei į svietą sūnų. Labai džiaugiuosi, esu laimingas, ir bučiuoju Tavo iškankintą veidą." Laimingas tėtis, pagaliau sulaukęs sūnaus, džiaugėsi, skubėjo „mušti" telegramas mamai, tetai, visiems artimiesiems ir... šventiesiems. Laiške pažadėjo rytoj pat nueiti į specfondą, susirinkti visus įmanomus kalendorius. „4 kilogramų piliečiui vardas turi būti svarus, ne šiaip sau koks Barabančiukas. Manau, kad tiktų ir krikščioniškas. Vakar vakare pasipainiojo galvoje - Andrius, gana patrauklus vardelis." Taip į pasaulį atėjo Andrius Kubilius. 
Kitame tos dienos laiške jis smulkiai aprašo jų pirmagimę Rūtą - kaip miegojo, ką valgė... Tuomet ir įterpia tą juokingą nuotykį su kaliošu.
O buvę taip. Bėgo skersai gatvę, skubėjo darban, vengdamas susidūrimo su mašina, nepastebėjo, kaip nukrito kaliošas. Mašina bematant jį pervažiavo. Ir koks buvo jo nustebimas, kai kitą dieną, dėl priedury įtrūkusio vamzdžio nuskubėjęs į namų ūkio valdybą, ant kontoros laiptelių išvydo... tą patį savo kaliošą.
Ką gi tai galėtų reikšti? - šyptelėjo Vytautas, prisiminęs juokingą vaizdelį iš pusamžės patirties. Papusryčiavo, apsirengė ir trumpam prisėdo. Šiandien jo laisvoje dienotvarkėje tik vienas punktas: Literatūros instituto skyriuje svarstomas Dalios Striogaitės parengtos knygos „Kazio Borutos Baltaragio malūnas ir jo byla" rankraštis. Pakviestas ir jis, kaip bene geriausias Kazio Borutos kūrybos žinovas. Taip, jis yra parašęs monografiją apie šį rašytoją, o ir kolektyviniuose veikaluose parengęs ne vieną publikaciją. Tik kūrėjo asmenybė buvo nekasdieniška - šakota, prieštaraujanti, pilna dyglių. Nuo jų ir pats Kubilius kadaise yra nukentėjęs. Apie vieną konfliktą tarp rašytojo ir kritiko, kilusį Filharmonijos rūbinėje, vos ne pusė Vilniaus šnekėjo ¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬- tuomet už parašytą vidinę recenziją Boruta necenzūriniais žodžiais išplūdo Kubilių... O kai Boruta mirė, Institutas privertė jį sakyti atsisveikinimo kalbą. Ta priverstinė pareiga pribloškė Vytautą, bet jis, nors tąkart dėl sumaišties praleidęs bemiegę naktį, kalbą vis dėlto pasakė.
Iki to knygos aptarimo Institute dar nemaža laiko, galima pamąstyti apie būsimus darbus. Tik kažkodėl niekas nebetraukia, nebežavi. Neseniai išėjo monografija apie Birutę Pūkelevičiūtę. O kas toliau? Imtis didelių darbų - nedrąsu ir jėgos jau apsilpusios. Vilioja Kudirkos asmenybė, bet literatūros čia mažiau nei publicistikos, o asmenybei atkurti - ar pajėgs jis surasti dar nežinomų archyvų? Lakstyti paskui šiandienos autorius? Nebepritinka. Tiesa, yra dar išeivijos rašytojai, bet kaip iki jų archyvų prisikapstyti?..
Ar ne praėjusių metų pabaigoje tą patį mąstė? Gerai mena - tuomet ir parašė dienorašty savo dabartinę diagnozę: ištuštėjimas. Nebejaučiąs savyje vidinio branduolio, uždegančios esmės. Tuomet, Naujųjų išvakarėse, berods, ir rašė, jog jaučiasi atsilikęs, kažko nebesuprantantis, pagaliau - juk yra daug geriau rašančiųjų...
Iki pokalbio Institute Vytautas atsiverčia dienoraštį - gal kils kokia mintis? Paskutinis įrašas padarytas lygiai prieš pusantro mėnesio. Jis ima skaityti...
„Baigėsi vieni metai. Ar priroposime prie kitų metų slenksčio?
Jaučiu, kaip trūkinėja siūlai, laiką prie kasdieniškos būties.
Vis labiau esi nereikalingas. Esi iššokęs iš tų darbų darbelių karštligės. Nėra kur skubėti.
Toks atkritimo, atriektos riekės jausmas.
Vis prisimenu Kvetkus, Mamą, Rimą. Nuėjo ir nuėjo, tarsi ir nebūtų buvę. Tik mano vieno atmintyje jie atgyja - vaikšto. Su manimi išnyks ir jų šešėliai.
Taip ir matai - senatvę atslinkusią. Ji nieko nebesiūlo, tik siurbia iš tavęs jėgas ir norą gyventi. Kartais galvoji - kad tik greičiau. 
Dar vis skaitau, kažką bandau rašyti, bet žinau, kad tai nebereikalinga. Jau nebeatitinku šitam laikui, kažko esmingo neturiu, o tik išskaitytas idėjas. 
Janės nemigos. Mano menkystė. Viskas į galą slenka..."
Praėjo pusantro mėnesio, o jis tarsi ir nebeturi ką naujo įrašyti dienoraštin. Nebent pakartotų tą patį?..
Jis užverčia, apsirengia ir išeina į gatvę. Važiuos į kolegės knygos aptarimą. Išlipęs prie Petro ir Povilo bažnyčios, neskubiai žingsniuoja į Institutą. Beveik penkis dešimtmečius tie Vileišio rūmai buvo įaugę į jo kūną ir kraują. Kiek čia būta gražių akimirkų, reikšmingų pokalbių. Ir, žinoma, konfliktų, barnių, nesusipratimų. O štai priešais esanti Petro ir Povilo bažnyčia žadina kur kas gražesnius prisiminimus. 
Prisiminimai, niekieno neprašomi, užplūsta sąmonę. Atėjo 1950-ųjų pavakare į tą šventovę abu - jis, Vytautas, ir jo artimiausia draugė - Janina Žėkaitė. Buvo prietema. Vos vos matėsi statulos. Janina susikaupusi meldėsi, jis vaikščiojo apžiūrinėdamas barokiško grožio statulas, maloniai stebėjosi virš jų atsiveriančia begaline erdve, stipriu aukštybių įspūdžiu.
O kitą dieną abu išvažiavo. Kelionėje Vytautas pajuto gyvenąs pačias tikriausias, pilniausias gyvenimo minutes, todėl kalbėjo ir kalbėjo iš pačios širdies, iš pačios gelmės. O paskui Janina, padėjusi galvą ant Vytauto rankų, užsnūdo, ir jam buvo be galo gera jausti jos šilkinius plaukus, jos švelnią būtybę. „O kartais ji taip tyliai sušneka - vos vos, o akys būna geros, minkštos, o jos kriticizmas ir realizmas būna sutirpęs, tada aš kažkaip gerte geriu jos sielą, tada aš žinau, kad dabar ji tikrai alsuoja savimi. Ir kokia puiki ta jos siela, ta jos individualybės šiluma" (iš dienoraščio).
Tada ir prasidėjo jų romantiškos meilės metas. Tiesa, iš pradžių Janinai dar meilinosi Zacharijus, taip, taip, tas pats Zacharijus Grigoraitis, kadaise universitete sakęs pagrindines kaltinamąsias kalbas Vytautui už nepagarbą socialistiniam realizmui, o vėliau netikėtai ištiesęs pagalbos ranką. Bet netrukus pati Janina atstumia Zacharijaus draugystę ir lieka su Vytautu.
Viena išvyka prie Žaliųjų ežerų: „Mes lėkėme krantu, krykštavome. Ir aš nešiau ją ant rankų į vandenį. Ir skardėjo toli jos juokas."
Kita išvyka į Valakampių pušyną: „Mane apėmė toks džiaugsmas, kad aš norėjau šokinėti, krykštauti greta jos, džiūgauti ir siausti. Mes bėgome laukais - ir ko mums nebėgti, mes plepėjome - ir kas uždraus."
Kitas pasimatymas senamiesty, lyjant: „Aš toks be galo laimingas, kad, rodos, galiu bučiuoti visus pakelės medžius ir sienas. Juk taip gera nors ranką laikyti, taip gera tarytum jausti, kad turi artimą žmogų."
Tos dvi artimos sielos susituokė 1951 metų spalį. Nekėlė jokio įprastinio tradicinio baliaus. Ir ta povestuvinė kelionė buvo impozantiška: traukiniu nusigabeno dviračius iki Švenčionėlių, o iš čia, sugaišdami dvi nepilnas paras, per Tauragnus, Rokiškį, numynė iki Vytauto gimtųjų Kvetkų. Prisistatė namiškiams...
Apsigyveno Janinos nedideliame butelyje Kalvarijų gatvėje, medinio namo antrame aukšte, be patogumų, su pečiuku kambaryje ir krosnele miniatiūrinėje virtuvėje. Vėliau, gimus dukrai Rūtai, persikėlė į panašų butuką Antakalnyje.
Dabar, žvelgdamas į Institutą, jis akį užmetė ir į kaimynystėje esantį daugiabutį, rašytojų buveinę. Čia išgyventa keliolika metų, buto sąlygos gal ir geresnės, bet bendroje virtuvėje kilęs ne vienas konfliktas. O juk kai kas iš kolegų priekaištavo, esą Kubilius tik dėl buto stengiasi... Prisiminus tai, širdyje skaudžiai dilgteli: apaugok, Viešpatie, nuo tokių „gėrybių". Kiek kartų ėjo pas Rašytojų sąjungos vadovus, prašė geresnių sąlygų. Nieko nepešė - juk tuo metu jis buvo tarp pažemintųjų...
Pokalbis Institute praėjo puikiai. Jaunos mokslininkės susižavėjusios sekė Vytauto kalbą, jo profesionalius patarimus bei vertinimus. „Ir ką mes be jo darytume", - sušnibždėjo Dalia Mitaitė greta sėdinčiai Daliai Satkauskytei.
Apie antrą aptarimas baigėsi. Vytautas įsimetė jam adresuotą laišką ir išskubėjo į gatvę. Išeidamas tarpduryje sutiko Gytį Vaškelį, pasisveikino, persimetė vienu kitu žodžiu apie artėjančią knygų mugę. Su apsitrynusia odine striuke, pasikišęs portfeliuką po pažastimi pasuko Antakalnio gatve, žiedo link. 
Dar kartą akį užmetė į Petro ir Povilo bažnyčią. Netikėtai prisiminė savo pokarinių metų atsisveikinimą su pavasariniu Kristumi Biržų bažnyčioje. Gal jau nebesusitiksim? - galvojo tuomet dvidešimtmetis jaunuolis. „O gal tik tada, kai reikės mirti, aš darysiu kryžiaus ženklą ir jausiu Kristų - šviesų ir pavasarinį, kylantį baltame danguj."
Tą dienoraščio vietą, tą atsisiveikinimą jis prisimena kaip vakarykštį įvykį.
Gal jau metas daryti kryžiaus ženklą?
- Ką aš čia, dar anksti apie tai galvoti, - sudraudžia save Vytautas.
Ir skubėdamas žengia per gatvę: anapus jau atrieda troleibusas.
Žengia ir...
Smūgis į nugarą buvo toks stiprus, kad jis tiesiog nepajuto jokio skausmo.
Tik visas pasaulis akimirksniu paniro tamsoje...

Post scriptum
Netrukus į nelaimės vietą Kosciuškos gatvėje atskubėjo policijos ir greitosios pagalbos ekipažai. Medikai iškart konstatavo mirtį, policija ėmė ieškoti dokumentų žuvusiojo tapatybei nustatyti. Rado laišką, kurį prieš keliolika minučių Institute buvo pasiėmęs Kubilius. Policininkai pradėjo skambinti telefonu Institutan, o šio darbuotojai nieko nesuprasdami patys ėmė klausinėti - kas gi nutiko. Pareigūnai nieko nekonkretizavo, kalbėjo apie eismo įvykį ir prašė Kubiliaus artimųjų adreso ar telefonų...
Žinia apie tragišką Vytauto Kubiliaus žūtį bemat apskriejo Vilnių. Vienas dienraštis, save vadinantis gyvybiškai svarbiu, pirmame puslapyje įdėjo nelaimės nuotrauką, dėl kurios kilo nemažas triukšmas - rašyti protestai, prakalbta apie žurnalistų etiką.
O po kelių dienų Vytautas surado amžiną ramybę Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Per porą metų jo žmona Janina Žėkaitė parengė spaudai Vytauto dienoraščius bei laiškus. Rengė kruopščiai ir sąžiningai - nekoreguodama kritiko tekstų. Vos spėjusi parengti, ir pati užgeso. Jo bendradarbiai parengė ir išleido atsiminimų knygą „Nepaklusęs laikui", kurios paskutiniame sakinyje išreikšta berods visa esmė - tai asmenybė, kurią Lietuva gerbė, gerbia ir gerbs.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-14 10:06
 
Share |
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Albertas

2020-07-20 08:30

Ačiū, Stasy. Istoriška, meniška, gili apybraiža.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

J.D.

2020-07-17 13:36

Įdomus Stasio rašinys.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2020-07-14 12:15

Puikus memuarinis rašinys. Dar vertėtų prisiminti, kaip skaudžiai buvo nukentėjęs Vytautas Kubilius (ilgam užblokuotas daktaro diplomo gavimas) už straipsnį "Talento mįslės" (apie Salomėją Nėrį), išspausdintą "Nemune".

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media