Kitu kampu

Kasmet Prancūzija laukia birželio mėnesio. Tada ji įsitikina, kad liūtų apstu ne tik toli džiunglėse, bet ir Pietų Prancūzijoje esančiame Kanų miestelyje. Čia, žinoma, jie kitokie. Čia suvažiuoja iš viso pasaulio patys žinomiausi, kūrybiškiausi, stipriausi reklamos, komunikacijos, žiniasklaidos atstovai - ,,liūtai". Ir čia jie gali virsti bronziniais, sidabriniais bei auksiniais. Vadinamajame tarptautiname festivalyje ,,Kanų liūtai" (,,Kanų liūtų" pradžia - Italija, Venecija (1954 metai), vėliau - Monte Karlas, Monakas ir tik po to - po 1984 metų- persikelta arčiau Viduržemio jūros, Žydrojo kranto perlo, į Kanus) statulėlėmis apdovanojami pajėgiausi iš pajėgiausiųjų. Lietuviai taip pat čia buvo iškovoję keletą apdovanojimų: 2007 m. laimėtas sidabrinis „Liūtas", 2013 m. - bronzinis, 2015 m. sidabrinis medalis „Jaunųjų liūtų" konkurse...

O dabar persikeliame į šias dienas ir susipažįstame su viena žinomiausių prodiuserių RINGAILE LEŠČINKIENE, parsivežusia ne vieną apdovanojimą. Ji gimė, kaip pati sako, Vilniuje, kaip ir daugelis vaikų, lankė vaikų darželį, grožėjosi sostine, Tauro kalnu, mat, netoli jo gyveno, vėliau - Vilniaus 23-ioji vidurinė, Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykla, o laisvalaikiai prabėgdavo Lietuvos nacionalinės televizijos ir Jaunimo parko įrašų studijose.

Manau, kad sėkmė toks keistas dalykas: ji arba ateina, arba ne. Tarptautinė sėkmė man nusišypsojo dar dirbant Vilniuje, reklamos agentūroje VRS (Vilniaus reklamos studija). Jos vadovai man, jaunai 19-metei, patikėjo reklamos filmavimo darbus Baltarusijoje. Ten nebuvo lengva, bet buvo labai įdomu. Sėkmingus filmavimo darbus Baltarusijoje aš pavadinčiau didžiuoju savo prizu. Reikėdavo sustyguoti filmavimo darbus taip, kad tuometinė valdžia išduotų leidimus, o Baltarusijos komandos dalis patikėtų, kad viskas bus gerai, Be abejo, reikėjo nenuvilti Lietuvių agentūros ir gamybos filmavimo komandų.

O kalbant apie Sakartvelą...

Į Sakartvelą atvykau prieš 10 metų paskui savo vyrą, kai jis atvyko į šią šalį verslo reikalais. Aš tuo metu laukiausi mūsų mažylės, nieko rimto negalvojau, tik norėjome, kad pirmagimei būtų gerai.

Per 10 gyvenimo metų tarp Lietuvos ir Sakartvelo pasikeitė labai daug kas: aš pati tapau iš jaunos moters brandžia. Kitaip viską vertinančia, daugiau stebinčia ir klausančia, nei seniau norėjusia viską pakeisti. Nereikia nieko keisti, reikia mokėti leisti keistis. Žiūrint ir mūsų šeimą, dukra Anelė, turi dvi mokyklas, vieną Sakartvele, kitą Lietuvoje. Kaip kitaip, nei gerai galime vertinti Kartvelus. Jie priima visus labai širdingai. Mūsų šeimai labai pasisekė, kad atvykome būtent į Sakartvelą. Šiuo metu, mes kaip tik jau planuojame uždaryti šį gyvenimo puslapį ir toliau sėkmingai leisti šaknis stabiliai Lietuvoje, nes tai ir yra mūsų tikrieji namai. Kaip sakydavo Jonas Mekas: ,,aš kaip medis mano šakos svetur, o šaknys visada ir liks mano gimtinėje Lietuvoje".

Kaip minėjau, likimas man padovanojo labai anksti viskas patirtis. Televizija, sceną, modeliavimą, darbą reklamos agentūroje, darbus Baltarusijoje, Ukrainoje ir Sakartvele. Aš niekada nebuvau, televizinė prodiuserė, buvau auganti, o prodiusere manau dar tik tampu dabar. Prodiuseris, tai kaip direktorius visokių jų reikia, tik reikia suprasti, kada tu jau esi pasiruošęs juo tapti, kaip ir kiekviename darbe tapti vadovu labai didelė atsakomybė.

Esu baigusi Lietuvos Edukologijos Universiteto teatro ir kino edukologijos bakalaurą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino vadybos magistrą. Kinas visada šalia manęs, nes, kaip minėjau, man jis labai artimas: aš fiksuoju akimirkas ir stengiuosi kitiems padėti realizuoti jų užfiksuotų akimirkų patirtį.

Reklaminis projektas ,,Vakarienė su Gruzija" pelnė tikrai daug apdovanojimų ir pripažinimo net ik Sakartvele, bet ir daugelyje skirtingų pasaulio šalių. Projektas gimė man dar dirbant vienoje didžiausių Sakartvelo reklamos agenūroje ,,Windfors". Reikėjo sugalvoti šalies įvaizdinę reklaminę kampaniją. Mes porą mėnesių dirbome, kurdami platformą, kurioje turistas gali paruošti savo patiekalų ir gėrimų stalą pagal Sakartvelo regionus. Su ukrainiečių maisto dailininkais fotografavome 100-tus maisto ir gėrimų nuotraukų. O vieną dieną supratome, kad kažkas ne taip. Supratome, kad reikia videoklipo, kuris patrauktų stebintįjį ,,ateiti" į šią platformą. Tuo metu buvau Lietuvoje, ir vienas režisierius pasakė: ,,Ar matei, kaip Šimašius, giedant berniukų chorui ,,Ažuoliukas", milijoninę turistę sutiko Vilniaus orouoste?" Tą idėją staigiai papasakojau agentūrai Sakartvele. Pasidomėję sužinojome, kad į Sakartvelą kaip tik dabar turėtų atvykti šių metų 6-milijoninis turistas. Greitai pradėjome dirbti ir per porą savaičių, parėmus Sakartvelo premjerui ministrui, pasitikome tą 6-milijoninį turistą. Taip gimė videoklipas ,,Vakarienė su Gruzija" ir Kanuose laimėjome reklaminių ,,Kanų liūtų" festivalio sidabrą ir tris bronzas, televizinių Kanų festivalio sidabrinį delfiną, o taip pat daugybę kitų festivalinių apdovanojimų.

Mūsų šeima yra ,,Labas, Rūta" bendruomenės nariai, mano vyras Audrius - valdyboje, dukrytė - visada, jau nuo mažumės, dalyvauja visose bendruomenės veiklose, nuo lituanistinės mokyklėlės iki visų švenčių ir renginių.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Sakartvele Andrius Kalindra pasiūlė sugalvoti bendruomenei renginį, o aš pasiūliau prisijungti savo kolegai lietuviui režisieriui Artūrui Jevdokimovui. Ir kartu su bendruomene mums pavyko realizuoti jau antrus metus vykstantį meninį, kultūrinį festivalį ,,Langas į Lietuvą".

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Globali Lietuva, Lietuvos Respublikos ambasada Sakartvele, Lietuvos audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija ,,Avaka", Tbilisio savivaldybė.

Festivalio partneriai: Sakartvelo Valstybinis Šota Rustavelio teatro ir kino universitetas, Sakartvelo kino akademija, Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada, Lietuvių kalbos ir kultūros centras Sakartvele.

Didžiausias mano apdovanojimas yra mano šeima, seneliai, tėvai, brolis, vyras, dukra, uošviai ir visi kiti giminės, artimieji ir draugai ...

Dar - patirtis, kurią gavau iš visų su mano darbais susijusių šalių, žmonės, supantys mane. Tai yra tikrieji apdovanojimai.

O jeigu apie prizus: juos užsidirbau...Dabar grįžtu iš Kanų kino festivalio ir atsivežame su Artūru Jevdokimovu du finansavimus savo bendros gamybos filmams su Ukraina. Juos suteikė Prancūzų kino fondas CNC, Europos solidarumo programos skirtos Ukrainos kino kūrėjams paremti.

Summa summarum: per gyvenimą laimėti reklaminiai ,,Kanų liūtai", sidabras ir trys bronzos, apie 200 skirtingų reklaminių, įvaizdinių šalies video ir turistinių reklaminių festivalių apdovanojimų, vienas televizinių delfinų sidabras. Studentavimo laikais keletą trumpo metražo filmų apdovanojimų (Kino pavasario, Vilniaus trumpų filmų festivalio ir Sidabrinės gervės nominacija).

Mano darbas man yra mėgstamiausias užsiėmimas. Tikrai, man labai patinka organizuoti, o juo labiau pažinti žmones. Atrasti įdomias istorijas, sujungti jas ir žmones aplinkui, stebėti, kas vyksta, kai visos sudedamosios dalys susijungia... Kinas, tai užfiksavimas akimirkos, aš tai visada ir stengiuosi daryti: fiksuoti, rinkti ir eiti toliau.

O be to, žinoma, kaip ir visi jauni žmonės, mėgstu keliones, dviračius, plaukimą, laipiojimą uolomis ir maisto gamybą.

Nuoširdumą, bet kartais ir pykstu, kad esu per atvira ir nuoširdi. Ir dar - meilę žmonėms ir aplinkai.

Aš visą laiką Lietuvoje, tik kūnas puse laiko keliauja. Žinoma, kad pastebiu: laikas bėga, keisdamas miestus ir žmones. Visada išvykdama ir išvykus visada vėl ilgiuosi savo miesto, savo Gedinimo prospekto, senelių kapų, šeimos namų, draugų, dviračio, ir savo vaikystės žiemų, rudenių, vasarų ir pavasarių. Viskas keičiasi ir nebegrįš jau niekas, tik laikas nuostabus dabartyje, nes ryt jau praeitis ir vėl.

Esu tikra vilnietė: myliu, didžiuojuosi ir sveikinu savo miestą, šiemet švenčiantį 700 metų jubiliejų. Vilnius keičiasi, o geri pasikeitimai visada naudingi.

Tik nereikia skubėti! Pasistenkime galvoje, akyse, širdyje viską fiksuoti ir mėgautis dabarties akimirkomis.