Kitu kampu

1989-ųjų paskutinę gegužės mėnesio savaitę Vilniuje vyko pirmasis visoje SSRS tarptautinis oro balionų festivalis. Per didelius vargus, per muitinių Maskvoje barjerus rinkosi į mūsų sostinę geriausi pasaulio oreiviai iš Anglijos, JAV, Japonijos, kitų pasaulio šalių. Lietuva jau laisvėjo, bet tada milicininkų Vingio parke buvo, ko gero, daugiau nei Sąjūdžio mitinguose. O jau žmonių - žiūrovų - minių minios. Kiekvienas troško paliesti balioną, oreivį, norėjo kuo nors jiems padėti.

Nušviesti šio renginio man į talką iš Maskvos atvyko laikraščio „Sovetskij sport", kuriame tuo metu dirbau korespondentu Lietuvai, užsienio skyriaus vedėjas Vladimiras Geskinas. Ir ne vienas. Drauge su juo atkeliavo ir mudviejų žurnalistinę markę labai pakėlė, nes dirbome keturių žmonių komanda, du lakūnai bandytojai, pasirengę kosminiams skrydžiams su „Buranu" - Jurijus Prichodka ir Magomedas Tolbojevas. Beje, abu lietuvio lakūno Rimanto Stankevičiaus bendražygiai, Jurijaus net butas greta Rimo Pamaskvėje toje pačioje namo laiptinėje buvo. Abu juos vėliau ir man teko aplankyti, drauge kosmonautų pirtelėje pasėdėti. Bet čia jau, kaip sakoma, prisiminimai ne iš tos operos... Redakcijos užduotis buvo konkreti: patiems įsiprašyti į oro balioną, paskraidyti ir parašyti įspūdžius.

Ne taip lengva buvo prasimušti į oro balioną. Užkardų ir draudimų - daugiau kaip to meto muitinėse. Festivalis vyko beveik savaitę, bet mums reikėjo skubėti, nes abu lakūnus jų Maskvos vadai į talką žurnalistams išleido tik dviem paroms. Kad mes iš žurnalistų pirmieji tada skridome oro balionais, tikrai vien garsių lakūnų nuopelnas. Net ir Amerika žinojo daugelio įvairių lėktuvų bandytoją, tuometį SSRS, o vėliau ir Rusijos didvyrį M. Tolbojevą.

Visų pirma susipažinome su anglais. Būsimųjų skrydžių išvakarėse pakvietėme juos į „Senojo rūsio" restoraną. Išgėrėme po taurelę. Restorano direktorius Rimantas Papreckis net viskio iš savo slaptųjų atsargų anglams skyrė. Bet jie nebuvo išdidūs ir mieliau ragavo lietuvišką degtinę. Philas Dauningtonas pasižadėjo mums padėti. Tiesa, jis pats kitą rytą jau turėjo skraidinti organizacinio komiteto vadovus. „Rasim vietos pas amerikiečius", - garantavo Philas.

Kitą dieną penktą valandą ryto mūsų ketvertas jau buvo Vingio parke. Sunku patikėti, bet žmonių ten jau radome kaip per populiariausius atlaidus. Philas - žodžio vyras, viską sutaręs! Mes su Vladimiru ropščiamės į vieną krepšį, o Jura su Magomedu - į kitą. Ir kylam. Ir skrendam. O tiksliau - plaukiam ore.

Skaitau ano meto savo užrašus: „Sunku papasakoti tą jausmą. Žemė akimirksniu liko apačioje. Vingio parko pievoje vaikščiojantys žmonės lyg kokios Dievo karvutės. Taip lengva, šaunu, linksma ir jokios baimės. Plaukiam virš pušų marių. Štai ir Senamiestis... Vėl neriam žemyn, oreivis demonstruoja savo meistriškumą ir krepšio dugnas liečia medžių viršūnes. Balionas tarsi sustoja vietoje. Iš apačios žmonės šaukia: „Iš kur jūs?" Tada trim kalbom atsakėme: „Iš JAV, Maskvos ir Vilniaus."

Skrendame virš istorinių pastatų Vilniaus pastatų. Lėtai skrendame. Matau Lukiškių kalėjimą. Aš tai žinau, kas ten, bet oreivis nežino. Lukiškių kiemuose nepaprastas sujudimas. Prižiūrėtojai, ginkluoti kareiviai stovi užvertę galvas į viršų.

„Kas ten apačioje?" - klausia amerikietis.

„Prison".. Angliškai pasakiau, kad kalėjimas. Ir mes staigiai čiuožiam į šoną... Atsiduriame prie Neries. Tada amerikietis nusprendė pademonstruoti naujokams dar vieną triuką. Mes, galima sakyti, prisižeminome ant vandens. Švelniai palietėm krepšio dugnu upės bangeles. Gal keli milimetrai krepšio buvo vandenyje. Bet srovė pagavo ir nešė. Krantinėje ir ant tilto kilo nedidelė panika. Kažkas šaukė: „Avarija! Skęsta!" Kai išvertėme šiuos žodžius savo kapitonui, jis nusijuokė ir vėl pakėlė balioną aukštyn. Amerikiečiui patiko sukiotis virš „Pergalės" saldainių fabriko: nosį kuteno skanūs šokolado kvapai...

Oro baliono kapitonas buvo Bruce‘as Comstockas - daugkartinis JAV čempionas ir rekordininkas, pasaulio eksčempionas ir tuometinio pasaulio čempiono Elomo Nelsono treneris. Beje, Elomas skrido greta, oro baliono pilotavimo virves jau patikėjęs lakūnui J. Prichodkai. (Beje, vėliau Jurijus tapo kosmonautu - aut. pastaba). Galėjome susikalbėti be jokio radijo ryšio. „Na, kaip Jurai naujasis skraidymo „objektas"?" - klausė Bruce‘as Elomo. Šis iškėlė į viršų nykštį ir dar pažėrė komplimentų. „Šiemet pasaulio čempionatą mes gal dar laimėsime, bet kitame jau dominuos Jura su Magomedu." Ir tikrai abu lakūnai, pirmą kartą valdydami oro balioną, neapsijuokė.

Kažkur už Šeškinės nusileidome. Kaip didvyriai. Nepažįstamos merginos įteikė gėlių. Man taip pat! Net nežinojau, už kokius nuopelnus, nes buvau tik paprasčiausias keleivis. Bet vienas iš nedaugelio Lietuvos gyventojų, skridusių oro balionu! Dešimtims savanorių padedant, greit pakrovėme balioną į atvykusį jo parvežti į Vingio parką „Kamazą". Ir patys sulipome į sunkvežimio kėbulą. Kol kratėmės, buvo laiko pašnekinti B.Comstocką. Kada jis susižavėjo oro balionais?

- Tai sena istorija. O kalčiausias čia buvo rusų palydovas „Sputnik". Kai jį paleido į kosmosą, man buvo keturiolika metų. Aš susirgau kosmosu. Kosmonautu, deja, netapau. Oro balionu skraidau jau devyniolika metų.

- Ar tai jūsų profesija?

- Mes su žmona turime oro balionų fabriką (beje, Bruce‘o žmona ir dukra festivalio metu taip pat buvo Vilniuje - aut. pastaba). Per metus pagaminame 120. Dabar jau rečiau dalyvauju varžybose, skraidau tik savo malonumui.

- Kiek JAV yra oro balionų?

- Per 4000 (1989 m. - aut. pastaba).

- Turėti oro balioną - brangus malonumas?

- Ne. Jis kainuoja apie 20-25 tūkstančius dolerių.

- Ar jums patiko Vilnius?

- Mes su žmona sužavėti. Po Maskvos muitinių ji sakė, kad daugiau niekada nevyks į SSRS. Pamačiusi Vilniaus senamiestį jau kalbėjo, kad norės čia sugrįžti. Jūsų žmonės nepaprastai nuoširdūs, jeigu galėčiau - visus paskraidinčiau...

Beje, beveik visus pirmuosius oro balionų pilotus, besirengiančius kelionei aplink pasaulį, konsultavo Bruce‘as Comstockas!

Po pirmųjų skrydžių virš Vilniaus prisiklausėme įdomių istorijų. Štai žinomiausias to meto oro balionų gamintojas Anglijoje Donas Cameronas pasakojo:

- Aš nusileidau žemyn ir pakibau virš didžiulio turgaus prekystalių. Į krepšį man tuoj primetė daržovių ir dar visokių gėrybių. Žinojau, kad lietuviai puikūs krepšininkai, bet kad visi tokie taikliarankiai - nesitikėjau.

Japonai nusileido pievoje miesto centre ir į krepšį įsisodino vaikų. Mažyliai klykė iš džiaugsmo, o akimirksniu susirinkusi minia audringai plojo. Vienas balionas kėlė paniką, pats to nežinodamas, pakibęs virš KGB kiemų. Kitas - virš karinio Šiaurės miestelio. Girdėjau, kad ir mes išgąsdinome Lukiškių prižiūrėjus, mačiusius amerikietiškų filmų, kaip į kalėjimus atskrenda diversantai kalinių vaduoti.

1989-aisiais ir aš, ir tūkstančiai vilniečių, ir lakūnai bandytojai iš Maskvos pirmą sykį iš arti matėme tuos ore plaukiojančius stebuklus, o patys laimingiausieji - net skridome...