Kitu kampu

Nevykdant desovietizacijos (slepiant archyvus, nutylint) Lietuva pamažėl nugyvendinama vardan asmeninės gerovės ir „garbės". Daug kalbama apie pilietinę visuomenę. Ji yra, bet ji murgdosi apačioje, kapstosi dugne.

Nustojome stebėtis, kad valdantieji veikėjai sukasi tik savo uždarame rate - apsijuosę kameromis, neatsižadėdami apsaugos. Visai nustebina, kad talentingi ir kūrybingi žmonės Lietuvoje savo darbu negali įveikti biurokratinių užtvarų - todėl priversti bėgti iš šalies į Angliją, JAV, Pietų Prancūziją.

Lietuvoje vyksta didžiulė meno destrukcija - meno nuopolis. Kūrybingai mąstantys žmonės nušalinti nuo valdžios, o jiems vadovauti pagal partinius sąrašus priskiriami menkai išmanantys tą ar kitą sritį „specialistai". Niekas nepamiršo ir šiandien keiksnoja paskirtąją sąrašinę Kultūros ministrę socialdemokratę.... Ji tiesiog per trumpą laiką sugebėjo sužlugdyti visą Lietuvos kūrybingą, gabų kiną. Išparceliavo Lietuvos kino studijas (Nemenčinės plente ir Birutės gatvėje Žvėryne). Ilgai dar menininkai vienas kito teiravosi, kur dingo kino archyvai? Kur dingusi  Nemenčinės plente buvusi naujoji Kino studija? (ją nuomodavosi užsieniečių menininkai). Ministrė apsidairė ir jai netikėtai užkliuvo pasaulinio garso dirigentas Saulius Sondeckis. Ji nusprendė, kad Lietuvai, jo gerbėjams tapo nereikalingas ir neįdomus.

Stebint nekompetetingų, politinių sąrašinių vadovų tokį elgesį, čia tinka pacituoti Vinstono Čerčilio (D.Britanijos ministro) žodžius, jis tokių panašių „kultūros veikėjų" spaudžiamas sumažinti lėšas kultūrai, atsikirto: „Jeigu mes neturėsime kultūros, kam apskritai kariaujame ir ką mes giname?".

Čia manęs laukė pasimatymas su praeitimi, todėl tarybiniais laikais ideologinis prioritetas: teatras, rašytojai - buvo menas. Ypač meno, kūrybingus žmones globojo Kultūros ministras J.Banaitis. Jis buvo plačios erudicijos, jautrus, atidus meno kūrėjams.

Socializmo ideologijai reikėjo didžiulės kūrybinių darbuotojų paramos ir to meto veikėjai tai suprato, todėl stengėsi sudaryti kūrėjams geras sąlygas: čia ir kūrybinės dirbtuvės, parodų salės...Jie suprato, kad norint pasiekti savo tikslus, reikia pasitelkti meną, kūrybą, ir jie pasitelkė, sudarė sąlygas, skyrė daug dėmesio, nes buvo tuo suinteresuoti.

Bet kaip keistai viskas apsisuko: dabar ideologinis prioritetas yra pinigai. Todėl paprasti, nedrąsūs, kūrybingi autoriai neturi lemiamo balso, viską lemia neišmanėliai biurokratai, t.y. elito valstybė. Visai netenka stebėtis, kad ši sąrašinė modernioji partinė demokratija kultūrą pavertė parodija. Išrenkami tie patys veikėjai, nieko bendro neturintys nei su menu, nei su užimamomis pareigomis: bėga iš vieno partinio sąrašo į kitą, keičia savo „tvirtą" požiūrį. Nustembi, kaip iš kiauro rago rikiuojasi sąrašiniai ir kaip bičių avylys lipdomi įvairiausi komitetai, prie komitetų kuriamos komisijos: svarstoma, tariamasi ir galiausiai, kaip visada - nepasitvirtino.

Stebėdamas visą šią kadabrą, eilinis pilietis pasijunta beverčiu, niekam tikusiu, laukia rytojaus...Jis nėra šeimininkas savo žemėje, už jį jau nuspręsta, nubalsuota. Jis savo valstybėje niekam nereikalingas.

Todėl drįstu klausti: „Kas yra demokratija mūsų laikais? Atsakau: tai valdžioje sėdintys nekompetetingi veikėjai!".

Neliko mūsų mene, kultūroje, nei pozicijos, nei ryžto, o tik susitaikymas, prisitaikymas, svajonė apie europinius pinigėlius dar vienam vienadieniui konceptualaus meno projektui. Todėl sumenko kultūrinė spauda: rašoma vieni apie kitus, švelniai, maloniai, pagirtinai, nuspėjamai.

Mane (ne tik) labai domina - kur dingo animaciniai filmai vaikams? Laukdavo jų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Per piešinius daug kas pasakoma, ne tik pamokomi vaikai, bet tinka ir suaugusiems. Klausiu, kodėl neapsileidžia Estija? Ji išlaikė stiprią animacijos tradiciją, skiriama didesnis darbų tęstinumas. Ji skiria daugiau lėšų animaciniams filmams negu vaidybiniams. Jų mokykla gan stipri, įvaldžiusi savitą braižą. O štai latviai turi lėlinės animacijos tudiją. Jie kuria drauge su prancūzais. Pavyzdžiui, prie filmo „Auksinis žirgas prisidėjo penkios šalys. Lenkai taip pat sėkmingai dirba ir niekas jų neišstums iš animacijos.

Visai nesistebiu, kad girdėti balsų, kad Menų mokyklas vertėtų uždaryti ir čia steigti prabangius viešbučius - kavines. Negirdi tie, kurie valdo šalį ir diktuoja savo nuorodas. Nieko nuostabaus, nes bendrauja ir sukasi savo uždarame rate, visi žino, kad valdžia liko ir iki šiol yra tik mažo rato žmonių rankose. Jie nori bet kokia kaina išlaikyti savo privilegiją, o visos visuomenės reikalai, džiaugsmai ir bėdos nustumti į šalį, ypač kultūra - sako Francois Lamy (krepšinio agentas pagyvenęs Lietuvoje).

Į kurią šalį pasižiūrėsime, įsitikinsime, kad kultūrai skiriamas ypatingas dėmesys ir tai jaučiasi pasikalbėjus su tos šalies gyventojais.

Visai nesistebiu, kad neteko matyti nei vieno seimūno ir šiaip valdžios elito čia pat surengtoje šventėje „Skamba skamba kankliai". Kaip į šią šventę sugužėjo su tautiniais drabužiais išsipuošę dalyviai. Valdžiažmogiai nepasidomėjo ir „poezijos pavasario" švente, kur jauni ir pagyvenę skaitė savo sukurtas eiles. Kai toks abejingumas kultūrai, netenka stebėtis, kad sunkiai prasibrauna, tarkim, Balys Sruoga, Juozas Grušas. Labai liūdnai atrodo atminimo lenta: namas apsilupinėjęs, apgriuvęs, kraupu!

Tai primena analogišką atvejį, kai valdžia keičiasi, o kultūros politika lieka tokia pat (jai skiriama tik biudžeto likučiai).

Kas išdrįstų atsakyti? Lietuvoje yra apie 16 tūkst. kultūros darbuotojų.

Prarasta daug tautos, o šalyje tebebujoja 60 savivaldybių. Tebeveikia 14 ministerijų. Seime tebeposėdžiauja 141 narys. O valdžia tebedirba įprastu ritmu. Tauta tirpsta, o giriamės laimėjimais. Valdymo sistema nepakitusi - pasilieka sąrašinė demokratija.

Klausiu - ar skiriasi požiūris į kultūrą (paveldą, skulptūras) kitose šalyse ir Lietuvoje? Skiriasi, net labai.

„Stojant į ES buvo pagrindas manyti, kad stojam į laisvų valstybių sąjungą. Taip pat buvo pažadėta daugelis dalykų, tarp jų ir tai, kad nebus iš esmės kesinamasi į kultūrines, religines ar moralines tradicijas", - sako prof. V.Radžvilas.

Į Europą turėtume žiūrėti pro savo Valstybės langą. O jie vadovaujasi Evangelijos komentaru: „Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi".

Sovietinius laikus nedrįsčiau lyginti su nūdiena, nes tada buvo laikomasi elementaraus padorumo, tvirto žodžio, pagarbos...

Bėgdami nuo sovietinio palikimo, metėmės į kitą kraštutinumą: kas nebuvo išnaikinta per 50 okupacijos metų, dabar mes sugebėjome tai padaryti žymiai greičiau (pereikite, kad ir Gedimino prospektu).

Mūsų ponaičiai net apsiputoję šaukia, kad negalima nesuderinus su ES ruošti referendumo (dėl euro, dėl žemės), negalima vaikų, moterų skriausti, o patyliukais bruka „genderizmą", kuris griauna šeimas, prisidengdami tuo, kad kovoja prieš smurtą.

Šiandien priklausom „nebe tokiai" pačiai ES, į kokią stojame pritardami referendumu: pareigų ir galių perdavimas į ES, o valstybė nesuderinama su nacionalinės valstybės statusu. Ir Lietuva privalo aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, prieštarauti.

Nederėjo nusileisti dėl daugybės klausimų, pasimokyti iš kitų valstybių, kurios aršiau gynė savo interesus. Gaila, kad mūsų klerkai įpratę tik linkčioti ir staigiai dingsta patriotizmas, o jį keičia pilietiškumas. Man priimtinas Skandinavijos šalių punktualumas, patriotizmas, nepataikavimas kitų šalių nuomonei, savo gimtosios kalbos gerbimas.

Šis mano pasimatymas su praeitimi, neminint dabarties ir ateities - jos Lietuvoje neįžiūriu!