Kitu kampu

Algis Kusta

Artėja Vėlinės - aplankysime savo artimųjų kapus, prisiminsime brangiausius žmones. Daug tūkstančių lietuvių amžino poilsio atgulė svetur. Pabandykime bent mintimis nusikelti į vieną tokią atminties vietą kitoje Atlanto pusėje - JAV.  Visoje Amerikoje žinomos Lietuvių tautinės kapinės (Lithuanian National Cemetery).  Čikagoje 2011 m. rugsėjį buvo paminėtas jų šimtmetis. Tai vienintelės Amerikoje kapinės, kurių  pavadinime yra žodis „lietuvių" ir kurios priklauso lietuviams.  Dažną iš Lietuvos atvykusį žmogų Čikagos lietuviai veža parodyti savo Tautinių kapinių. Jos yra jau už oficialių Čikagos miesto ribų, Džasitise (Justice) miestelyje. Kaip atsirado tos kapinės?

Jau nuo1903 m. Čikagoje veikė Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinės. Jas buvo įsteigęs Šv. Jurgio parapijos klebonas Matas Kriaučiūnas.  Pasak tų dienų liudininkų, buvo daug nepatenkintų tomis kapinėmis - kad jos apleistos, kad ganosi karvės, teršdamos paminklus. Klebonas dėjosi kapinių „valdovu": neleido laidoti laisvamanių, grasino nepriimsiąs į kapines nė vieno, kuris gyvas būdamas priklausęs kokiai nors pasaulietinei (kultūrinei ar savišvietos) draugijai. Čikagos lietuviai nesutarė su kunigu M.  Kriaučiūnu, įtarė jį net prašvilpus 25 tūkst. dolerių, jų sudėtų bažnyčiai. Daugelis nenorėjo turėti su tuo kunigu reikalų, bet nepavykdavo išvengti jo, kai reikėdavo mirusiuosius laidoti.

Tai žeidė žmones, jie ėmė ieškoti galimybės įsigyti savo laisvas tautines kapines, kuriose visi galėtų būti laidojami be pažiūrų skirtumo.  Buvo nutarta nupirkti Čikagos apylinkėse ne mažiau kaip 20 akrų (akras - 4046,86 kv. m) žemės į pietvakarius nuo Mičigano ežero. Pasirinktoje vietoje augo ąžuolai, čiulbėjo paukščiai, nuo kalnelio toli apačioj matėsi rūkstanti Čikaga. Žemę pirkti ir kapines įrengti atsiėjo daugiau kaip 10 tūkst. dolerių. Juos surinko lietuvių draugijos. Net 21 jų tapo kapinių steigėjomis - jų pavadinimai yra iškalti  simboliniame paminkle. Jame viena pirmųjų - garsiojo aušrininko Jono Šliūpo Amerikoje įsteigta Sūnų Lietuvos draugija, laikoma šių kapinių steigimo iniciatore.  Kapinės buvo iškilmingai atidarytos 1912 m. gegužės 30 d. (tradicinę JAV mirusiųjų minėjimo ir žuvusiųjų už Amerikos laisvę dieną). Lietuvių buvo susirinkę apie 6 tūkstančius. Nors kapinių atidaryme buvo apsieita be kunigų, bet jos po metų vis dėlto buvo pašventintos.Tautinės kapinės kasmet vis gražėjo, pasipuošė įspūdingais paminklais. Plotas padidėjo iki 60 akrų.  Laidojama buvo su gražiomis ceremonijomis, su graudžiomis dainomis ir  jaudinančiomis kalbomis.

Čikagos lietuvių visuomenė ne kartą skaldėsi į įvairias grupes, tačiau Tautinės kapinės išsaugojo, kaip ir dera, rimtį, jų nepalietė politinės kovos (išskyrus gal tik vieną atvejį, apie kurį vėliau). Čia lygiai greta vienas kito laidojo laisvamanius ir tikinčiuosius, kairiuosius ir dešiniuosius. J.Šliūpas Lietuvių tautinių kapinių 25 metų įkūrimo  minėjime Čikagoje pasakęs:  „Jei likimas lems, amželį baigęs, trokščiau, kad mano kūno palaikai ilsėtųsi tarp mano viengenčių šiose laisvose Lietuvių tautinėse kapinėse." Čia jo palaikai ir buvo iškilmingai palaidoti 1947 m., pastatytas įspūdingas paminklas. Beje, kapinėse yra simbolinis paminklas ir kitam didžiam lietuviui Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai.

Skaičiuojama, kad Tautinėse kapinėse ilsisi daugiau kaip 13 tūkst. lietuvių. Tarp jų daug žinomų žmonių: mokslininkai broliai Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, dailininkas Adomas Varnas, rašytojas Marius Katiliškis, kompozitorius Vladas Jakubėnas, diplomatas Jonas Budrys, 1923 m. vadovavęs Klaipėdos sukilimui, tapęs pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, 1936-1964 m. Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.

Čia ilsisi ir spaudos darbuotojų. 

1922 m. Tautinėse kapinėse palaidotas  Juozas Adomaitis-Šernas, laikraštininkas, vertėjas. Jis buvo gimęs (1859 m.) Šakių apskrityje, lankė Marijampolės gimnaziją. Gyvenimo universitetus pradėjo eiti Varšuvoje. Ten gyvendamas bendradarbiavo  „Aušroje", J. Šliūpo „Lietuviškajame balse" ir kituose leidiniuose. Kai Prūsuose 1889 m. buvo pradėtas leisti „Varpas", Adomaitis jį redagavo iki 1891 m. 1895 m. atvyko į Čikagą, pakviestas redaguoti laikraštį „Lietuva". Amerikoje jis pasirašinėdavo Šerno slapyvardžiu, tokį jį Amerikos lietuviai ir žinojo. Jis buvo gabus mokslinių raštų populiarintojas, juos versdavo iš svetimų kalbų - tokių jo knygų buvo išleista bene 15. Liūdna, kad savo gyvenimą jam teko baigti pavargėliu - atleistas iš „Lietuvos" neturėjo iš ko gyventi. Kapinėse jam pastatytas paminklas.

Čia palaidotas poetas vertėjas Kleopas Jurgelionis, 1936 m. sukurtoje poemoje apie Lietuvių tautines kapines rašęs: „Čia guli lietuviai, /Mylėję, /Ieškoję šviesos ir gerovės, /Kovoję /Su priespaudu, skurdu, /Su prietarais, /Su savo klebonais".  K. Jurgelionis buvo gimęs (1886 m.) Aukštaitijoje, Panemunėlyje, mokydamasis Petrapilyje, įsitraukė į revoliucinę veiklą ir buvo priverstas bėgti nuo policijos persekiojimų. Atsidūręs Škotijoje redagavo lietuvių laikraštį „Rankpelnis". Atvykęs į Ameriką, dirbo laikraštyje  „ Laisvoji mintis", kurį laiką redagavo „Lietuvą",  „Kataliką", „Tėvynę".

1961 m. kapinėse buvo palaidotas vienas kairiųjų laikraščių „Laisvė" ir „Vilnis" redaktorių Leonas Prūseika (tikroji pavardė Vabalas), dėl to  buvę  net protestų. Tai matyt senosios kartos Amerikos kairiųjų (socialistų, komunistų) ir pokario ateivių (vadinamųjų „dipukų") ideologinės priešpriešos atgarsis. L. Prūseika buvo gimęs (1887 m.) Kybartų rajone, baigęs Liepojos gimnaziją studijavo teisę Petrapilio universitete, bet nebaigė. Buvo įskųstas caro valdžios rėmėjo kunigo Antanavičiaus. Už socialdemokratinę veiklą buvo ištremtas į Sibirą. Iš ten jis pabėgo ir 1912 m. atvyko į Ameriką. Čia jis suorganizavo Lietuvių darbininkų literatūros draugiją, kuri išleido bene 6 dešimtis knygų. Keletą jų pats parašė ir išvertė.

Kapinėse stovi regis niekam neužkliūdamas antkapis su jame įrėžtu pjautuvu ir kūju -  Fredui Abekui (tikroji pavardė Motiejus Akelaitis), žurnalistui, JAV lietuvių veikėjui. Jis gimė 1889 m. Marijampolės apskrityje, mirė 1946 m. Čikagoje. Į JAV atvyko 1911 m. Dalyvavo Lietuvių darbininkų literatūros draugijos veikloje. Buvo dienraščių „Laisvė" ir „Vilnis" redakcijų bendradarbis. 1935 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių kongrese Kaune.

Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse 2009 m. buvo palaidotas ilgametis jų prezidentas, evangelikų reformatų kunigas Eugenijus Gerulis-Snarskis. Kaip rašo „Voruta", 1950 m. E. Gerulis įsteigė JAV lietuvių evangelikų reformatų žurnalą „Mūsų sparnai", ėjusį iki 2003 m. Penkerius metus buvo šio žurnalo redaktorius, vėliau iki leidimo pabaigos - redakcinės komisijos narys. Jis yra studijavęs ir  žurnalistiką Lojolos universitete Čikagoje.

Neseniai Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčios tinklalapyje perskaičiau, kad 2011 m. Tautinėse lietuvių kapinėse  palaidotas ilgametis išeivijos kultūros veikėjas, pedagogas bei chorvedys Jurgis Lampsatis (g. 1912). 1949 m. atvykęs į JAV, nuo 1959 m. pradėjo vadovauti lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės" parapijos chorui, kuris greitai tapo nuolatiniu išeivijos dainų švenčių Čikagoje, Toronte, kitų tautinių renginių, televizijos laidų dalyviu, Čikagos lietuvių operos talkininku. J. Lampsatis dirbo įvairiose lietuvių organizacijose, buvo Mažosios Lietuvos fondo narys. Berlyne gyvenanti J. Lampsačio dukra Raminta Lampsatytė yra Hamburgo aukštosios muzikos mokyklos profesorė, žinoma pianistė, Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė. Ji ne kartą lankėsi Lietuvoje. 1998 m. prof. R. Lampsatytė įsteigė premiją, skirtą jauniesiems Biržų V. Jakubėno meno mokyklos talentams paremti.

Iš tvirto akmens pastatytoje modernios architektūros kapinių įstaigoje įrengta vieta pelenų urnoms laikyti. Teko čia matyti ir urną su Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus palaikais  (1994 m. spalį ji pervežta į Lietuvą ir palaidota maumedžių  giraitėje netoli jo gimtojo Selemos Būdos kaimo Marijampolės rajone).

Kapinėse ilsėjosi ir urna su Vasario 16-osios akto signataro, socialdemokratų lyderio Stepono Kairio palaikais. Vykdant paskutinę S. Kairio valią, jo palaikai 1996 m. buvo atgabenti į Lietuvą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Kai daugiau nei prieš pora dešimtmečių teko lankytis Čikagos lietuvių kapinėse, mačiau paminklą, pastatytą dar gyvam esančiam žmogui ,- ant jo buvo užrašyta: Vladas Rasčiauskas-Rask, gimimo data 1901 ir toks ketureilis: „Pramyniau takus visų kontinentų,/ išraižiau padanges plačias,/ džiaugiaus kiekviena diena išgyventa,/ čia baigiau keliones tolimas". Tas žmogus ir atlydėjo mane į kapines. Paminklas vaizduoja Žemės rutulį, kertamą kelių-rodyklių. Jį pasistatė sau V. Rasčiauskas, verslininkas ir aistringas keliautojas. (Vis dėlto miręs jis pelenų urna grįžo į gimtąjį Panevėžį).

Kai mokykloje geografijos mokytojas rodydavo žemėlapį ir klausdavo, kokia ten šalis ar sala, mažasis Vladas įvardydavo taip: „Aš ten būsiu". 1926 metais jis atsirado Kanadoje. Ten jo vos nesudraskė vilkai. Nelegaliai perėjo sieną į JAV. Nakvojo patiltėse, gyveno puspadžiu. Prakuto, bet vėl nelaimė - sudegė namas ir visas turtas (pats per plauką liko gyvas). Bankrutavo. Bet neprarado vilties ir geros nuotaikos. Sumanumo, nuolatinio darbo dėka tapo milijonieriumi. Įsteigė kelionių agentūrą, pirmasis po karo pradėjo vežti turistines tautiečių grupes į Lietuvą. Ne kartą yra dovanojęs vaistų Panevėžio kūdikių namams, rėmė Lietuvos kultūros įstaigas. Ir visą laiką keliavo. Savo kelionių įspūdžius aprašė 1991 m. Lietuvoje išleistoje knygoje „Trylika kartų aplink pasaulį". „Tas paminklas - ne tik man, bet ir visiems keliaujantiems žmonėms",- rodydamas savo antkapį Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse, sakė V.Rasčiauskas, Amerikoje tapęs Valteriu Rasku.

Prasta šlovė gaubia ko gero tik vieną Tautinių kapinių kapą - čia palaidotas lietuvis Eddie Zine, priklausęs vienai Čikagoje XX a. pradžioje veikusių gangsterių grupių, nelegaliai perpardavinėjusių alkoholį. Jis buvo nužudytas 1925 m.

Tyliai ošia Amerikos topoliai šiose kapinėse santaikoje besiilsintiems viengenčiams lietuviams. Kaip rašoma jubiliejiniame leidinyje „Lietuvių tautinės kapinės. 1911-2011",  „jose tarsi istorijos veidrodyje atsispindi per pastarąjį šimtmetį nužengtas mūsų tautos likimo kelias". Likimas lėmė tūkstančiams mūsų tautiečių tą kelią nueiti toli nuo Tėvynės. 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir tlevizijos rėmimo fondo projekto dalis.