Kitu kampu

Holokaustas ir du susitikimai

Algis Kusta

Dabar, kai spaudoje, interneto portaluose, socialiniuose tinkluose verda diskusijos dėl Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai", o iš tikrųjų - pažiūrų ir požiūrių priešprieša, prisiminiau du savo žurnalistinės veiklos susitikimus ir pokalbius panašia - holokausto - tema.

„Žudikiškos praeities" ženklo nelaisvėje

 1997 m. Vilniuje susipažinau su Sidnėjuje gyvenusiu lietuviu gydytoju Alfonsu Viliūnu, „Australijoje išgarsėjau savo nepopuliarumu, - taip jis prisistatė. - Mano duktė ištekėjo už žydo, aš dirbu su žydais - geruoju sugyvenu, juos myliu, o jie mane, aš gelbėjau žydą ir vos vos nevedžiau žydaitės, bet dėl savo veiklos esu vadinamas antisemitu. Esu neparankus žmogus".

A.Viliūno gyvenimą nulėmė praėjusio šimtmečio pirmosios pusės įvykiai, kai mūsų ir kitų Europos tautų likimą sprendė, jų santykius sugadino dvi nuožmiai įgyvendinamos nacizmo ir komunizmo ideologijos. A.Viliūno veiklą lemė tų metų žaizdos, atgarsiai ir abipusiški kaltinimai.

A.Vilūnas 1940 metais buvo įstojęs į Karo mokyklą, vėliau dirbo Kauno autostrados statybos raštinės vedėju, studijavo Vilniaus universitete ekonomiką. Prasidėjus 1941 m. Birželio sukilimui, Lietuvių aktyvistų fronto vadovybė paskyrė jį Fredos partizanų būrio vadu. A.Viliūnas, prisimindamas tas dienas, pasakojo: „Kauną jau bombardavo. Perplaukiau Nemuną ir atsidūriau Fredoje. Ten vaikinukai partizanai jau buvo uždarę į klėtelę penkis rusų raudonarmiečius. Ginklų iš kažkur buvo gavę - šautuvų, kulkosvaidžių. Tuos belaisvius ne taip sunku buvo ir paimti - rusai patys pasiduodavo, sakydavo, kad nenori grįžti pas savuosius. Taigi gal ne tokie dideli didvyriai ir buvom, kaip dabar atrodo ar pasakoja. Vieną dieną 40 sulaikytų raudonarmiečių nuvežėm perduoti vokiečiams, žygiavusiems Garliavos plentu į Kauną. Leitenantas Fridrichas Jodlis (jo tėvas generolas Niurnberge buvo nuteistas pakarti) tuoj atskyrė tris ir tarė: „Kam atvežėt, čia žydai". Neturėjom ką atsakyti. Grįždami sunkvežimiu atgal, išgirdom tris šūvius. Dabar spręskit, ar galima mane, kaip ir kitus sukilėlius panašiais atvejais, laikyti žydšaudžiu? Birželio 23 d. pradėjo smarkiau šaudyti - raudonoji armija rimčiau pasipriešino vokiečiams. Pakliuvom į kryžminę ugnį. Čia mane ir sužeidė į koją, net nežinau kas - vokiečiai ar rusai. Turėjau bene šešias operacijas (tuoj po sužeidimo mane operavo prof. Zacharinas Kauno žydų ligoninėje), iki šiol šlubuoju".

Į klausimą, ar galima tvirtinti, kad nė vienas sukilimo dalyvis nežudė žydų, A.Viliūnas atsakė: „Aišku, kad buvo tokių. Kai su peršauta koja gulėjau ligoninėje, kartu buvęs sužeistas partizanas vieną vakarą kažkur išėjęs grįžo su dviem lagaminais, prikrautais gražiausių daiktų. Jis ir man siūlė. Taigi aš pats buvau liudininkas. Buvo tokių, kurie žudė, išimčių visur ir visada pasitaiko. Bet ne visi partizanai žudė, kaip tvirtina žydai".

Išėjęs iš ligoninės, A.Viliūnas buvo paskirtas  „Vaidilos" teatro administratoriumi. „Vaidilos" teatrui buvo priskirti iš žydų geto trys darbininkai: tėvas Abramovičius ir du jo vaikai, 16-17 metų berniukas ir mergaitė, - pasakojo A. Viliūnas. - 1942 metų pradžioje Abramovičius kreipėsi į mane prašydamas niekam nepranešti, kad jo nebus darbe, mat suorganizavęs pabėgimą į Ispaniją. Sutikau. Abramovičių su šeima sugavo. Mane kaip pagalbininką areštavo. Po 24 valandų tardymo paleido, priimdami dėmesin, kad dalyvavau partizanų kovose prieš raudonąją armiją, bet įsakmiai pareiškė, kad palikčiau Lietuvą ir persikelčiau į Reichą. Gyvendamas Vienoje, tęsiau ekonomikos studijas Prekybos institute. Po 1944 metų į Lietuvą nebegrįžau".

1949 m. A. Viliūnas persikėlė į Australiją. Dirbo gydytoju. „Iš pradžių Australijos lietuvių veikla man nelabai patiko: pykosi, bylinėjosi garbės teismuose, - pasakojo A.Viliūnas. - Aktyviau į bendruomenės gyvenimą įsijungiau apie 1980 metus. Ir visąlaik buvau labai kritiškas. Kaltinau bendruomenės vadovus, kad jie neturi drąsos ginti lietuvių tautos garbę nuo neteisingų šmeižtų ir niekinimų, nesibijant „gadinti gerų santykių", nesibijant jokių reakcijų tarptautinėje arenoje. Kai kas sako: et, visai nesvarbu, ką šneka E.Zuroffas (S.Wiesenthalio centro atstovybės Jeruzalėje vadovas. - A.K.), nesą ko iš patrankos žvirblius šaudyti. Netiesa, kad E.Zuroffas nieko nereiškia. Su jo pareiškimais skaitomasi įvairiose šalyse, tai pastebėjau ir Australijoje. 1989-1992 metais Australijoje galiojo įstatymas, kuris leido tam tikrus asmenis apkaltinti nusikaltimais žmonijai. Australijos vyriausybė buvo sudariusi bene 600 įtariamųjų (iš jų - apie 60 lietuvių) sąrašą. Visame pasaulyje apklausinėjo liudininkus - tam reikalui išleido kelis šimtus milijonų dolerių, bet buvo iškelta tik viena byla, ir ta pati be pasekmių. Tačiau žmones išgąsdino. Ir lietuviai, nors nieko praeity neiškrėtę, vengė minėti savo tautybę. Kokia save gerbianti firma norės turėti darbuotoją, įtariamą dalyvavus žmonių žudynėse?"            Anot A.Viliūno, daug prirašyta, prikalbėta, parodyta apie holokaustą ir 6 mln. žydų žūtį Antrajame pasauliniame kare, bet nedaug kalbama ir rašoma, kad žydai nukentėjo ir ankstesniais amžiais: buvo kankinami ir žudomi Anglijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Tuomet Lietuva buvo žydų gelbėtoja, kaip ir 1938-1940 m.

„Hitleris, paėmęs valdžią Vokietijoje, iki karo pradžios leido žydams išvažiuoti iš Vokietijos. Suvaržymas buvo tas, kad konfiskuodavo turtą, išskyrus po 1000 markių kiekvienam šeimos nariui ir atitinkamą kiekį brangenybių. Išskyrus Ispaniją ir Lietuvą, nė viena Vakarų valstybė žydų nepriėmė. Mano kartos žmonės prisimena, kad Kaunas ir kiti didesni miestai buvo pilni vadinamųjų „tranzitinių žydų", - pasakojo A.Viliūnas. - Žydai nepriklausomybės laikais turėjo savo mokyklas, ligonines ir niekas jų nepersekiojo. Vilnius net buvo vadinamas „antrąja Jeruzale".

„Į vokiečių nacių ruošiamą ir vykdomą žydų tautos naikinimą buvo įsivėlę ir prancūzų, belgų, olandų, ukrainiečių, vengrų, rumunų, bet nė viena iš tų tautų nėra kaltinama ir šmeižiama. Kyla klausimas, kodėl tik lietuvių tautai (dar ir lenkų) priskiriami nusižengimai, kurių tauta nepadarė? Manau, kad iš dalies taip yra todėl, jog nei mūsų Lietuvos valdžia, nei lietuvių bendruomenių pasaulyje vadovai jokio griežtesnio protesto nepareiškia. Yra žmonių, kurie bijo pareikšti savo nuomonę, nors ir ne visiškai sutinka su skleidžiamu melu. Ir todėl nenuplaunam lietuvių tautai uždėto „žudikiškos praeities" ženklo. Negalima kaltinti visos tautos. Nusikalto Jonas ar Petras, bet ne tauta", - dėstė savo nuomonę A. Viliūnas.

2004 metais Vilniuje Dialogo kultūros institutas išleido pagarsėjusią amerikiečių politologo Normano Finkelsteino knygą „Holokausto industrija". Moralinius A.Viliūno svarstymus netiesiogiai papildo mokslininko argumentai apie motyvus, kodėl taip atkakliai išnaudojama žydų kankinystė. „Šiandien,- rašo N.Finkelsteinas, - holokaustas yra tapęs pasaulio nusikaltimu žydams, nenutrinama kalte, už kurią kiekvienas ne žydas turėtų jaustis kaltas. Už dalyvavimą genocide teisiamos šalys ir institucijos. Tačiau neturime užmiršti, kad suabsoliutintas atskirų tautybių ir religijų kolektyvinės atsakomybės ir kaltės teigimas yra ėjimas tuo pačiu rasistinės logikos keliu ir tegali atvesti tik į užburtą neapykantos ir smurto ratą". Knygoje parodoma, kaip nacių holokaustas tapo Holokaustu, - propagandine pasaulėžiūra, galingu tam tikrų interesų ideologiniu ginklu. „Šiandienos iššūkis - atstatyti nacių holokaustą kaip racionalų tyrinėjimų objektą, - teigia N.Finkelsteinas. - Garbingiausia laikysena žuvusiųjų atžvilgiu - saugoti jų atminimą, mokytis iš jų kančios ir galiausiai leisti jiems ilsėtis ramybėje. Jau praėjo pakankamai daug laiko, kad galėtume atverti širdis likusios žmonijos dalies kančioms".

Lietuviškas medelis Jeruzalėje

Prieš pora dešimtmečių viešėdamas Brazilijoje, San Paulo milžinmiestyje susipažinau su Halina ir Algirdu Mošinskiais. Algirdo tėvas Vytautas Mošinskis po 1917 metų revoliucijos profesoriavo Charkovo technologijos institute, kurį laiką buvo Lietuvos įgaliotasis ministras Ukrainoje - tvarkė karo pabėgėlių grįžimą į Lietuvą, šimtus (nemažai ir žydų) išgelbėjo ir iš ČK (Ypatingosios komisijos)  mirties gniaužtų, atgavo iš Lietuvos išvežtus archyvus ir - kaip atlyginimą už karo nuostolius - „5 milijonus aukso rublių, nuvežė juos Lietuvon, gausios kareivių palydos saugomas". Buvo pakviestas ir dirbo Lietuvos universitete. Algirdo brolis Vytautas (Vinco Krėvės sesers vyras) Amerikoje konstravo „Boeing" lėktuvus. Pats Algirdas studijavo Paryžiaus Sorbonoje ir Berlyne, dirbo inžinieriumi Lietuvos susisiekimo ministerijoje, projektavo pastatus.

Žmonos Halinos senelė Liudvika Didžiulienė-Žmona buvo rašytoja, platino caro valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą, rėmė svetur besimokančius lietuvius moksleivius... Senelis Stanislovas Didžiulis - aušrininkas, tautinio atgimimo veikėjas, Sibiro tremtinys. Tėvas - žmonių gerbiamas gydytojas Antanas Didžiulis. Halina studijavo prancūzų kalbą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, mokytojavo Panevėžio ir Kauno gimnazijose. 1947 metais kartu su vyru atsidūrė Brazilijoje. Vadovavo lietuvių bendruomenės literatūros būreliui, rašė noveles, recenzijas, vertė, turėjo lietuvių kalbos pamokas. Giminės genai, matyt, lėmė jos nusistatymą bet kuriomis aplinkybėmis ginti žmogaus laisvę ir orumą. Vardan to slėpė nuo nacių teroro Lietuvos žydus, vardan to pasirinko tremtinio gyvenimą.

Varčiau Čikagoje leidžiamo „Akiračių" mėnraščio 1984 metų iškarpas. Šiurpūs žydų žudymo 1941 m. birželio 28 d. rytą Kaune vaizdai. „Liudininko pasisakyme" Algirdas Mošinskis prisimena įvykius „Lietūkio" garaže Kaune („...vokiečių kareiviai mušė bėgiojančius žydus kuom tik pakliuvo. Daugiausia kastuvais ir plieninėmis mėšlui krauti šakėmis... Mačiau, kaip vokietis privertė jauną atletiškos išvaizdos žydą ropoti keturiom ir valgyti arklių mėšlą..."), aiškina, kaip lietuvių savisaugos batalionas tapo žudikų bendrininkais, pasakoja, kaip jų šeima slėpė iš geto pabėgusius žydus.

A.Mošinskis pasakojo, kad karo metais jų namas buvęs pilnas iš geto pabėgusių žydų. „Žodis „pilnas" gal kiek ir perdėtas, bet atsimenu bent tris asmenis: advokatę Sonią Ginkaitę, persirengusią kaimietės rūbais, aprūpintą lietuvišku pasu ir simuliuojančią mūsų namų tarnaitę. Kitas buvo jos brolis gydytojas Ginkas, o trečia - ponia Beba Taborysky (pagal dabartinę jos vyro pavardę), ji nakvodavo pas mus, bet dienos metu siūdavo pas nacį, žydus šaudžiusį".

Vieną dieną vokiečių tautybės buvęs Lietuvos kariuomenės gydytojas Patas, pasijutęs aukštesnės rasės, pareikalavo, kad Mošinskis išeitų iš buto, paliktų visus daiktus. „Buvo gaila mano didelės bibliotekos - apie 1000 tomų brangių meno istorijos veikalų". Mošinskis, pažįstamų patartas, pasikviečia - gal padės? - aukšto rango vokietį, Lietuvos gebytskomisaro Rentelno adjutantą SS hauptšturmfiurerį baroną Ventą fon Ropą. Baronas linksmu veidu pasakoja, kaip degino ligoninę, kaip žydės gailestingosios seserys išnešdavo ant neštuvų gimdyves su naujagimiais ir kaip vokiečiai kulkosvaidžių ugnimi visus nuskindavo: „Išnaikinom, kaip naikinami parazitai, su ugnimi per šimtą žydų".

Sonia, kuri atnešdavo valgių, girdėdama esesininko pasakojimą, pradėjo nervintis. „Tai pastebėjo mano žmona, - prisiminė A.Mošinskis, - ir paprašė ją likti virtuvėje kažkokio darbo atlikti, o pati pradėjo mums patarnauti vietoj Sonios. Ir dabar su šiurpu prisimenu tą dieną, kai mūsų name vienu metu buvo ir žudikas esesininkas, ir keli iš geto pabėgę žydai. Stebiuosi žmonos šaltakraujiškumu bei  susivaldymu. Vėliau turėjome ir daugiau pavojingų situacijų. Gal ne veltui ji gavo medalį iš Izraelio".

... A. Mošinskio šeima darė tai, ką ir jo tėvas po 1917 metų revoliucijos: gelbėjo žmones, nepaisydami tautybės. Tiesa, tais tolimais metais „Lietuvos žiniose" nei iš šio, nei iš to pasirodė straipsnis, kuriame priekaištauta Vytautui Mošinskiui, esą privežęs „pilną Lietuvą žydų". Vėliau redakcija atsiprašiusi, o vienas tėvo draugas taip pasakęs: „Tamsta buvai Lietuvos valstybės atstovas, o ne kokios nors ten partijos. Jei būtum buvęs krikščionių demokratų atstovas, tai būtum išrinkęs gal katalikus, bet buvai valstybės atstovas, gelbėjai Lietuvos piliečius, ir Tamstos sąžinė gali būti rami".

1983 metais Mošinskius pakvietė į Izraelį. Čia Halina susitiko su ta pačia Beba Taborysky, kurią gelbėjo siaubingais karo metais. Halina su vyru apsilankė Jeruzalės Yad Veshem memoriale-muziejuje. Jis pastatytas 6 milijonams žydų (iš jų 1,5 mln. vaikų!), nužudytų vokiečių nacių siautėjimo laikais, atminti. Juodo granito grindyse - 6 milijonai plytelių, jose inkrustuoti naikinimo vietų pavadinimai: Auschvitz, Buchenwald, Baby Jar, Pokary, Treblinka...

Atminimo kalne, Teisuolių alėjoje, Halina pasodino pušaitės daigelį. Greta įbesta metalinė lentelė su įrašu: „Halina Mošinskis - Lithuania". Tai buvo šešioliktas lietuviškas medelis šioje alėjoje.

Muziejaus salėje H.Mošinskienei buvo įteiktas Pasaulio teisuolių diplomas prancūzų ir hebrajų kalba bei medalis su įrašu: „Halinai Mošinskis - dėkinga žydų tauta". Halina sujaudinta padėkojo trumpa kalba, užbaigdama savo senelės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos žodžiais: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti. Tai nedaug, tai kaip lašas mariose. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jau būtų lengviau gyventi".

Tokie buvo du mano susitikimai, apie kuriuos norėjau papasakoti.

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.