Kitu kampu

Kiekvienas Lietuvos istorijos puslapis yra neįkainuojamai brangus ne tik istorikams, bet ir visiems besidomintiems mūsų praeitimi, iškilių žmonių gyvenimu, jų palikimu. Apie LDK kunigaikščių Giedraičių istoriją, ypač kuri siejama su Molėtų rajono Videniškių vietove, aš aprašiau savo knygoje „Istorinis pasakojimas apie Videniškius" (Vilnius: Petro ofsetas, 2015. - 144 p.).

Čia noriu pasidalinti keletu prisiminimų ir pastabų apie Martyną Marcelijų Giedraitį - karvedį, Seimų deputatą, senatorių, Valdovo administratorių, Videniškių vienuolyno ir naujosios bažnyčios fundatorių.

Martynas Marcelijus Giedraitis mirė 1621 m. liepos 10 d., tikriausiai sostinėje. Paskutinis mums žinomas jo autografas, perleidžiant tris valakus miško Ukmergės seniūnijos Okainių girioje (1924 m. surašyme Okainių ir Okainėlių kaimai nurodyti Kėdainių apskrityje) yra rašytas Vilniuje 1621 m. birželio 30 dieną. Be abejonės, buvo pašarvotas Vilniaus Katedroje. Čia išliko jo karsto plokštė (LDM Varis. Kalstymas, kniedijimas, sidabravimas). Apie ją Rūtos Vitkauskienės ir Gintaro Kazlausko straipsnyje „Kunigaikščio Jonušo Radvilos sarkofago iš Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios autorystės klausimu").

Dabar vėl prieš mus iškyla keli klausimai: ar tikrai Martynas Marcelijus Giedraitis buvo palaidotas Katedroje, kiek joje išbuvo, ar galbūt iškilus Maskvos karo grėsmei bendru Katedros rūpesčiu su visais Katedros palaikais buvo pervežtas į savo funduotą tėvonijos bažnyčią? Vis tik labiausiai tikėtina, kad to meto didikų papročiu ilsėtis tėvonijose, M. M. Giedraičio palaikai, atlikus atsisveikinimo apeigas Katedroje, greitai buvo išvežti į Videniškius. Viena aišku, kad Videniškiuose jis ilsisi pirminiame sarkofage, apie ką liudija Videniškių koplyčios rūsio palaidojimų tyrimai, atlikti Lietuvos dailės muziejaus restauracinių dirbtuvių specialistų - anatomo Arūno Barkaus, Audronės Bliujenės ir Laimos Vedickienės.

Ankstesnė M. M. Giedraičio palaikų vieta - bažnyčios rūsio kriptoriume. Čia jau ilsėjosi jo vyresniojo brolio Merkelio Giedraičio palaikai. Štai kodėl iki šiol jų ieškoma ir nerandama. Tai ir jų karstų epitafinės lentos: raudonoji - Merkeliui Giedraičiui ir - juodoji - Martynui Marcelijui Giedraičiui - bažnyčios fundatoriams. Stebina menotyrininkų neatidumas vyskupo Merkelio Giedraičio epitafinę lentą priskiriant Ipolitui Žepnickiui - epitafijos portretinis panašumas išliko stulbinantis!

Senuosiuose Videniškių bažnyčios rūsiuose kriptų su palaikais būta jau XVI amžiuje. Dabar dalis jų užmūryta, dalis išdraskyta, rūsiai nei archeologų, nei architektų iš esmės netyrinėti. Besimėtantys kaulai apie 1970 metus klebono Jono Jonio buvo surinkti ir užmūryti viename bažnyčios rūsio gale. Vėliau, tik pastačius Videniškių bažnyčios koplyčią, abieji iš dalies mumifikuoti Merkelio ir Martyno Marcelijaus palaikai buvo perkelti į ją.

Dar vienas tiesioginis materialus Videniškių bažnyčioje M. M. Giedraičio palikimas buvo 1618 m. Romoje išrūpintas kilnojamasis altoriukas su relikvijomis. Beje, dar 1617 m. rugpjūčio 19 d., tikriausiai Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos Romai rekomenduotas, gavo giriamąją brevę, kurios originalas (pergamentas) minimas kai kuriuose bažnyčios inventoriuose.

Altoriuko ir relikvijų liekanų tapatumo išaiškinimas kol kas lieka prielaidų tarpsnyje. Galima būtų manyti, kad turime išlikusį jau bespalvį lentinį altoriuko pagrindą. Yra duomenų, kad tokį altorių M. M. Giedraitis imdavo su savimi į visus žygius.

Relikvijų likimas sudėtingesnis. Neabejotina, kad jos, kaip buvo teigiama, su pirmųjų kankinių palaikais mus pasiekė ne pirminėje relikvinėje. Jau sudėtos karstelių relikvinėje jos buvo išmestos į sandėlį ir tik kun. Mykolo Balnio atidumo dėka mums parodytos: „...o čia tai kažkas yra." Kun. Gedimino rūpesčiu relikvinė-karstelis buvo restauruotas Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre. Restauratorė Birutė Kaupienė. Restauravimo metu atsiskleidė keli relikvinės atnaujinimo tarpsniai. Baltai mėlynas dekoras yra XVIII amžiaus, kai baltai mėlynai dekoruotas visas bažnyčios vidus ir kai kurie koplyčios rūsio palaidojimų karstai. Kitas relikvinės atnaujinimo etapas - uždažymas rudai. Tuo metu buvo uždažyti ir skardiniai apkaustai. XIX a. relikvinė buvo vyskupo revizuota, peržiūrėtos relikvijų liekanos, kurių buvo belikę vos keli ryšulėliai: Deziderijaus, Celestino, Klemencijaus, Justiniano - I-V šimtmečių po Kristaus kankinių ir popiežių palaikų likučiai. Relikvijos visą laiką buvo naudojamos, dalis jų buvo perleista, dovanota bei perkelta į atskiras relikvines.

Nemažiau sudėtinga ir M. M. Giedraičio portreto istorija. Giminės kapavietėje-bažnyčioje buvo įprasta laikyti fundatorių ir globėjų atvaizdus, tuo siekiant įamžinti gyvą jų atminimą ir skatinti visus palikuonis melstis už juos (Mindaugas Paknys). Palikuonims pageidaujant dažnai buvo daromos šių tapybinių epitafijų kopijos, laikomos artimųjų namuose.

Šiuo tarpu mums žinomi du M. M. Giedraičio portretai - Videniškių bažnyčioje ir Šeduvos kraštotyros muziejuje, ten atsidūręs iš Žižmantos dvaro. Iš Žižmantos dvaro palikuonių teko girdėti, kad apie 1960 m. „kažkoks restauratoriumi prisistatęs", paėmęs ant aukšto užmestus paveikslus, tarp jų ir berniuko portretą.

Menotyrinėje literatūroje aptarinėjamas tik esantis Videniškių bažnyčioje, deja, kelių restauracijų labai pakeistas.

1896 m. jį atnaujino Karolis Dominykas Vitkovskis (Witkowski Karol Dominik, gimęs 1860 m. ir minimas iki 1932 m.) ir 1955 m. Adomas Matuliauskas. 1994 m. - kun. Mykolo Balnio liudijimu restauratorė Šalaitė. Paskutinis atvejis restauracija šiuolaikine prasme vadinti tikrai netiktų, tai greičiau paprastas užtapymas be tyrimų, be ataskaitos. Visos „restauracijos" originalą gerokai perkeitė.

Čia vėl susiduriame su būdingu reiškiniu: restauratorių riktai ir kitus nuveda į neteisingus apibūdinimus. Taip M. M. Giedraičio portretas po restauracijų virtęs buože suklaidino ir menotyrininkus. L. Šimkūnaitės teiginys, kad nuo XVIII a. II pusės buožę galėjo turėti ir etmono pareigas einantis kariuomenės regimastorius (lenk. regiment, lot. regimentum - vadovavimas, komandavimas), kartais vaivados remiasi šiuo Mstislavlio vaivados M.M. Giedraičio portretu.

Tiesa, M. M. Giedraitis turėjo garbės trumpai pabūti Mstislavlio vaivada (paskirtas 1617-06-19), tačiau mažai tikėtina, kad portretas būtų buvęs tuomet „taisytas". Nustatyti tai galėtų tik LDM restauracinių dirbtuvių tyrimai. Vėlesnis užrašas, prilipintas portreto apačioje, klaidingai nurodo M. M. Giedraičio mirties metus - 1671-ieji (dvejetas epitafinėje lentoje perskaitytas septynetu). Šeduvoje esantis restauracijų nepažeistas portretas atitinka to meto aprangos detales, Videniškių portrete smarkiai pakeistas. Aptarti portretai greičiausiai nėra XVII a. portreto kopijos, tai vadinamieji imaginaciniai - laisva ankstesniųjų interpretacija.

Epitafijų žanrui priskirtina ir Ipolito Žepnickio memorialinė lenta, šiuo metu pritvirtinta prie Merkelio Giedraičio epitafijos. Vieta tikriausiai ir nulėmė tai, kad vėliau epitafija menotyrininkų buvo priskirta pačiam Ipolitui Žepnickiui. Suklysti buvo nesunku, juk žinoma, kad infulatas, būdamas kunigu neįšventintas į vyskupus, su popiežiaus leidimu naudojo vyskupo insignijas. Memorialinė lenta, reikia manyti, skirta augustijonams, prisilyginantiems bažnyčios fundatoriams. Pats Ipolitas Žepnickis visada save laikė šios bažnyčios įkūrėju ir statytoju. Ipolito Žepnickio įtaka M. M. Giedraičio šeimai iš tiesų buvo lemtinga.

Visą laiką didžiuoju M. M Giedraičio rūpesčiu buvo tėvonijos likimas. Todėl mes tai prisimindami ir puoselėdami tą atminimą, tiesiame atminties tiltus dabarties ir ateities kartoms.

Norintys plačiau susipažinti su mano surinkta archyvine medžiaga galite pasiskaityti minėtoje knygoje „Istorinis pasakojimas apie Videniškius".