Kitu kampu

Pirmąją EXPO parodą savo akimis pamačiau 1998 metais Lisabonoje, o po to pačiam teko organizuoti Lietuvos dalyvavimą septyniose pasaulinėse ir tarptautinėse EXPO parodose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Kiekviena iš jų buvo savita, svarbi tam miestui, šaliai, regionui ir visam pasauliui. Ne išimtis buvo ir Dubajaus - Dubajaus EXPO buvo tikrai unikali, vyko labai įdomiame, mums kiek mažiau pažįstamame arabų pasaulyje ir ne tik. Dauguma parodos lankytojų buvo iš aplinkinių valstybių, išsidėsčiusių net keliuose žemynuose - Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Daug šių valstybių piliečių gyvena ir dirba Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pirmiausia šiems žmonėms tai buvo unikali galimybė iš taip arti pamatyti visą pasaulį.

Čia turbūt ne aš iš žurnalistikos ‚pasukau", o žurnalistika, tiksliau jos vadyba (paskutinius vos ne dešimt metų buvau Lietuvos televizijos (LRT TV) Programų, vėliau ir pačios Lietuvos televizijos direktoriumi, todėl vieną kartą neatlaikiau tuo metu nuolat vykusių valdžios pasikeitimų ir turėjau palikti labai mylėtą darbą. „Laikinai" atėjau padirbėti į Aplinkos ministeriją ministro patarėju ryšiams su žiniasklaida, o čia gavau netikėtą pasiūlymą šalia pagrindinių darbų dar užsiimti ir Lietuvos pristatymo pasaulinėse parodose reikalais. „Laikinai" pabūti nepavyko, užsilikau ministerijoje jau daugiau kaip 20 metų, o EXPO parodose komisaru buvau net septynis kartus - ko gero pasaulinis rekordas, pvz., mano kolega vokietis dirbo dvylikoje tokių parodų, bet generaliniu komisaru tik šešiose. Žurnalistinė patirtis čia tikrai netrukdo, o net ir labai padeda. Pristatant šalį užsieniui mokėti pasigirti turbūt svarbiausia, bet prieš tai dar reikia nudirbti ir daugybę kitų darbų: rengti daugybė konkursų ir atrankų, koordinuoti statybos ir net griovimo darbus, rūpintis vos ne kiekvieno eksponato atsiradimu, vėliau paviljono veikla - nuo logistikos, buhalterijos iki aukščiausio rango delegacijų, valstybių vadovų priėmimo. Žurnalistui būdingas domėjimasis, mokėjimas susirasti visą tokiems susitikimams reikalingą medžiagą, kalbų mokėjimas tikrai praverčia.

Per daugiau kaip 170 metų (pirmoji EXPO paroda Londone vyko 1851 m.) pasaulinėms parodoms, skirtingai nei nuo 1896 m. kas ketveri metai vykstančioms šiuolaikinėms Olimpinėms žaidynėms, labai trūko aiškesnio reguliarumo. Tik XXI amžiuje pagaliau apsispręsta kad didžiosios, pusę metų trunkančios Pasaulinės parodos turi vykti kas penkeri metai, o tarp dviejų tokių gali būti surengta viena mažesnė, trijų mėnesių trukmės specializuota tarptautinė EXPO paroda. Darnią seką dabar „sugriovė" pandemija, tačiau nors paroda buvo atidėta metams, jos pavadinimas liko toks pats - „EXPO 2020". Šiek tiek painiavos, ypač mažiau apie šias parodas žinantiems, buvo, o visokiems sąskaitų ir ataskaitų tikrintojams galbūt tai dar ir ateityje klius, tačiau taip buvo sutaupyta lėšų reklamų, ženklų, iškabų perdarymui, išsaugota ir graži datų seka: 2000 - 2005 - 2010 - 2015 - 2020, kurią po Dubajaus pratęs Osaka (2025), o vėliau ir kuris nors atranką laimėjęs kitas pasaulio miestas jau 2030 metais. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad jau iš pat pradžių buvo žinoma, kad „EXPO 2020" vyks 2020 ir 2021 metais, o nukėlus metams ji prasidėjo 2021 metų spalį ir baigėsi 2022 metų kovą. Artimuosiuose Rytuose klimatas toks, kad vasaros mėnesiais dėl nežmoniškų karščių didesnis renginys atvirame lauke negalėtų įvykti, o kadangi žiemos vidury keičiasi metai, tai šešis mėnesius trunkanti paroda prasidėjusi vienais metais baigiasi jau kitais.

Ačiū, kad nepavartojote žodžio „žinutė", kurio labai nemėgstu. Pristatant šalį, kad ir ne labai didelę, mano manymu, žinutės neužtenka. Lietuva pasauliui parodyta kaip aukštų technologijų (lazeriai, gyvybės mokslai, fintech), startuolių, nepaprastai gražios gamtos, turtingos istorijos, darbščių, išsilavinusių ir kūrybingų žmonių šalis, kuri yra atvira visam pasauliui ir pasirengusi bendradarbiauti ir kurti (ne tik pasirengusi, bet ir kuria!) gražesnę ir geresnę ateitį visiems. Tai jau visas pranešimas, o ne pavienė žinutė ar jų kratinys. Tarp labiausiai man ir lankytojams įsiminusių Lietuvos paviljono eksponatų - mažiausia pasaulyje aukščiausio pastato (Dubajaus dangoraižio Burj Khalifa) kopija, kurią pagamino Lietuvos lazerių įmonė „Femtika", VU profesoriaus Virginijau Šikšnio „genų žirklės", pirmosios Europoje dirbtinio intelekto valdomos parduotuvės „Pixevia" mini modelis ir kiti. Labai mieli ir svarbūs buvo paviljone demonstruoti ne vien su mokslais ar technologijomis susiję eksponatai, visų akį traukė Mizgirių muziejaus parodai suteikti unikalūs gintarai, panevėžiečio stiklo menininko skulptūrinė kompozicija „Dykumų gėlės" ar ekspozicijos centre patalpintas sumažintas modelis virtualiai jungiantis pasaulio miestus.

Lietuvos paviljonas atrodė kaip niekad puikiai. Jaunų kauniečių architektų (MB „Baukas") suprojektuotas pastatas iškilo penkiolikos arų sklype parodos Darnaus vystymo zonoje (Lietuvos dalyvavimą parodoje Vyriausybės pavedimu organizavo ir koordinavo Aplinkos ministerija). Statiniui panaudotos įspūdingos medinės konstrukcijos jį harmoningai „įrašė" tarp šali buvusių Slovėnijos ir Švedijos paviljonų, kurie taip pat demonstravo būtent medinę architektūrą. Pastatą puošė įspūdingos Lietuvoje pagamintos saulės baterijos, nedideliems renginiams buvo įrengta nedidelė jauki terasa, pastatą ir jo aplinką puošė stilizuotų langinių (mes atviri pasauliui!) motyvai, o priešais jį - dizainerio Aurimo Švedo sukurtas suolelis, atkartojęs langinių motyvus ir tapęs viso paviljono simboliu.

Turėjo, ir ne vieną. Ryškiausias akcentas Lietuvos paviljono darbotvarkėje buvo Lietuvos nacionalinės dienos minėjimas praėjusių metų spalio mėnesį, kai čia lankėsi Premjerės I. Šimonytės vadovaujama delegacija ir kaip niekad didelė verslo misija. Tuomet parodoje koncertavę Lietuvos Valstybinis Simfoninis orkestras (vadovas - Gintaras Rinkevičius) su „Vilniaus miesto operos" operos solistais (programos režisierė Dalia Ibelhaubtaitė) parodė publikai Lietuvos operinio meno raidą. Gražiai švęstos Lietuvos valstybinės šventės - Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, kurių metu koncertavo Martynas Levickis su „Mikroorkestra" grupew ir Gedimino Gelgoto vadovaujamas Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, surengtos dešimtys fotografijų parodų, tradicinį meną ir amatus pademonstravo Nacionaliniai parkai ir Dainų švenčių organizatoriai, keletas folkloro ansamblių („Dainava", „Malūnėlis", „Gojus"), surengtas šiuolaikiškas Lietuvos turizmo sektoriaus pristatymas, vyko daug kitų renginių. Puikios buvo Lietuvos fotomenininkų Andriaus Repšio, Sauliaus Žiūros, Jono Staselio kilnojamos parodos, įspūdingai Eugenijaus Kavaliausko užfiksuotas vabzdžių makro pasaulis ar astrofotografo Artūro Medvedevo tarptautinį pripažinimą pelnę darbai.

Per pusę metų paviljonas sulaukė kiek daugiau kaip milijono lankytojų (milijonuoju lankytoju tapo JAE kultūrologas Mohamed Ibrahim Farsi), tarp jų nemažai arabų, bet dar daugiau visų kitų šiame regione esančių valstybių piliečių.

Lietuvos paviljone niekada anksčiau nėra apsilankę tiek daug lietuvių. Be tūkstančio JAE gyvenančių mūsų tautiečių čia pabuvojo mažiausiai dar keli tūkstančiai mūsų žmonių iš Lietuvos: kelios dešimtys delegacijų, šimtai verslininkų, didelės grupės atlikėjų ir menininkų, daugybė atostogauti atvykusių mūsų piliečių.

Per šešis mėnesius Lietuvos paviljone apsilankė daug aukštų svečių iš keliasdešimties pasaulio valstybių, tarp jų - Latvijos prezidentas, JAE premjeras (jis ir Dubajaus valdovas, beje, aplankė Lietuvos paviljoną net du sykius), dešimtys ministrų ir ambasadorių, daugumos parodoje dalyvavusių valstybių generalinių komisarų. Baigiantis parodai Lietuvos paviljoną aplankė gausi Japonijos verslininkų ir vyriausybės atstovų delegacija, kuri pakvietė Lietuvą dalyvauti būsimoje pasaulinėje parodoje „EXPO 2025" Osakoje.

Arabų žurnalistai kalbindavo vos ne kasdien, įrašyta dešimtys radijo ir televizijos laidų, reportažų, pasirodė dešimtys straipsnių spaudos leidiniuose, o dar daugiau internetinėje erdvėje. Žurnalistus labiausiai stebino Lietuvos gamta, tradicijos, kultūra, na žinoma ir technologijos. Dažniausiai buvo klausinėjama, kaip į Lietuvą galima atvykti, ką aplankyti, kur apsistoti? Arabai vasaromis, kai pas juos tvyro neįmanomi karščiai, stengiasi daug keliauti po Europą ir kitus žemynus. Lietuva jiems vis dar mažai žinoma, bet labai domina.

Šįkart Lietuvai už puikų temos pristatymą (Lietuos paviljono tema - „Darnios sinergijos") buvo įteiktas Tarptautinio parodų biuro Sidabro apdovanojimas mažų paviljonų, kuriuos pasistatė pačios parodoje dalyvavusios valstybės, kategorijoje.

Lietuvos paviljoną taip pat pastebėjo ir įvertino JAV leidžiamo tarptautinio parodų žurnalo „Exhibitor Magazine" konkurso žiuri, ji skyrė mums trečią vietą tarp mažų paviljonų. Antroji vieta teko pasaulinio garso architekto Santjago Kalatravos (Santiago Calatrava) suprojektuotam Kataro paviljonui, o pirmoji Vizijos (Vision) paviljonui, skirtam įspūdingai paties Dubajaus valdovo biografijai.

Tarptautinio parodų biuro Sidabro apdovanojimą jau buvome gavę už paviljoną ir prieš dešimt metų Pietų Korėjoje vykusioje EXPO parodoje, tada jis buvo skirtas taip pat už kūrybišką ekspoziciją.

Deja, toks, kokio, beje, ir galėjome tikėtis. Jis dar šią vasarą bus nugriautas, o sklypas sugrąžintas parodos organizatoriams toks, kokį jį gavome prieš trejus metus. Tokia šių parodų specifika, taip numatyta ją reglamentuojančiuose dokumentuose. Tiesa, Dubajus mėgino šias netvarias taisykles laužyti ir pasiūlė valstybėms, kurių paviljonai verti dėmesio, palikti juos ilgesniam laikui. Tokį pasiūlymą buvome gavę ir mes, tačiau ilgai nebuvo rastas tinkamas biurokratinis sprendimas, arabams visa tai pabodo, todėl jau tuoj į turėtą sklypą suvažiuos buldozeriai ir paviljonas bus nugriautas.

Šiuo metu Lietuva, kaip ir dar pusantro šimto pasaulio valstybių jau turėtų ruoštis būsimai pasaulinei parodai Osakoje, Japonijoje. Pastaroji, nors ir mažesnė, turėtų būti ne mažiau įspūdinga. Joje dalyvaus daugiau kaip 150 valstybių, daugiau kaip pusė Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir mūsų kaimynės Lenkija, Latvija ir Estija, kurios savo dalyvavimą jau patvirtino. Paroda pusei metų įsikurs specialiai tam įrengtoje dirbtinėje Yumeshima saloje, kuriuose įsikurs trijų tipų paviljonai: originalūs savos statybos statiniai (pvz. Liuksemburgas jau paskelbė savo paviljono projektą), organizatorių jau pastatyti moduliai, kuriuos teliktų įsirengti ir jungtiniai angarai, kuriuose bus įkurdinta po keliolika ar daugiau valstybių. Lietuvai linkėčiau kaip ir anksčiau turėti individualų, originalios architektūros paviljoną, kurį užpildyti turiniu taip pat neturėtų būti sunku, nes Lietuva ir Japonija, nepaisant atstumų, yra labai artimos ir viena kitą labai dominančios valstybės. Kaip bus iš tikrųjų, dar sunku pasakyti. Lietuvoje priimta nors kiek kainuojančius sprendimus atidėlioti kuo vėlesniam laikui, iki begalybės svarstyti apsimokės tai, ar ne. Todėl dar nemažai laiko gali užtrukti, kol bus galutinai apsispręsta, kas Lietuvos pristatymą gali padaryti galbūt geriau. Sėkmės visiems!