Kitu kampu

Kol likimas mums dar duoda laiko, kuo dažniau, kuo artimiau reikia bendrauti, dalintis kasdieniniais džiaugsmais, pasitariant įveikti kliūtis, kurios pasitaiko. Kažkas pasiūlė įvardinti brangiausią, gražiausią žodį. Pasirenku: GROŽIS. Koks jis talpus tas žodis! Kokia visais metų laikais graži gamta; kokia graži mūsų gimtoji lietuvių kalba, jeigu joje netarpsta kalbos šiukšlės tarsi piktžolės javuose; kaip gražu, kai mes dar beviltiškai nesusvetimėjome - bendraujame su kaimynais, prisimename netgi tolimesnių giminių gimtadienius ar vardadienius, tomis progomis juos pasveikiname; kaip gražu, kai daugelį metų nematytą buvusį kaimyną sutinki, dar jį atpažįsti, o ir jis tave. Ir tada kalboms, prisiminimams nėra ribų. O juk dar esama taurios meilės grožio, kūrybos grožio: muzikos, šokio, vaizduojamojo meno, poezijos, klausytojas, žiūrovas, skaitytojas turi dovaną tai suprasti, pajausti. Kaip gražu! Viskas: tavo kadaise pasodintas medelis dabar savo lapijos pavėsyje gali priglausti pakeleivį užklupus darganai; kaip gera, kai tavo vaikaitis, neprašomas, neraginamas paskambina ar atvažiuoja aplankyti: kaip miela mano ir turbūt tavo širdžiai, jei kažkam galėjome padėti, patarti, bent šiltu žodžiu paguosti nelaimėje. Pamąstykime apie žodžio GROŽIS gerąsias gelmes, kurios mus taurina ir neleidžia nugrimzti į kasdienybės dumblą, o vis pakylėja prie jo.