Kitu kampu

Vytautas Šilas

            Nuo senų senovės įvairių genčių ir tautelių žmonėms tekdavo bendrauti su kaimynais.Jiems reikėdavo arba išmokti kaimyno kalbą, arba primesti jam savąją. Ryšiai tarp tautų plėtėsi. Pagaliau atsirado supratimas, kad daugeliui tautų komunikuoti reikėtų kalbos, kuri atliktų tarptautinės (antroji po gimtosios) kalbos vaidmenį. Ilgą laiką tokia kalba Europoje buvo lotynų kalba. Dabar vadinamųjų „didžiųjų" tautų vyriausybės tarptautiniam bendravimui perša savo valstybines kalbas. Juokaujama, kad, jei savo planus būtų įgyvendinęs Napoleonas, visai Europai būtų tekę kalbėti prancūziškai. Jei būtų nugalėjęs Hitleris - vokiškai. Jei vis dar viešpatautų Stalinas - rusiškai. Ironizuojama: kaip gerai, kad visi šie diktatoriai žlugo, todėl mes, niekieno neverčiami, galime kalbėti... angliškai.   

            Dabar žmonės daug keliauja. Tačiau, gal būt, ne vienam ne kartą teko pasijusti nesmagiai išvykus iš Lietuvos, kai, rodos gerai išmokus anglų (amerikiečių) kalbą, pavykdavo angliškai geriau susikalbėti su užsieniečiais, bet ne supančiais anglais. Savo valstybėse angliškai labai nenoriai kalba prancūzai ir ispanai... Jos „nemoka" ir japonai. Svetimam krašte - ne kaip namie. Gali žavėtis to krašto grožiu, o pasikalbėti su kuo iš vietinių nėra kaip, jei nemoki vietinės kalbos. Pasijunti tikrai svetimas svetimam krašte. Tada suvoki bendravimo svarbą žmogaus gyvenime.

            Kalba yra supančio pasaulinis suvokimo priemonė. Kalba formuoja žmogaus mąstymą, jo santykį su kitais ir su pačiu savimi. Skirtingos kalbos lemia skirtingą mastymo stilių. Yra tokia talpi sąvoka - „surasti bendrą kalbą". Kalbant pozityviai, turime galvoje skirtingų pažiūrų ir dažnai skirtingų kultūrų, skirtingo tikėjimo, skirtingo suvokimo žmonių bendravimą. Mūsų žemietis, Balstogėje gimęs litvakas Lazaris Zamenhofas  XIX a. pabaigoje ryžosi pateikti pasaulio tautų žmonėms tokią bendrą kalbą, kuri juos jungtų, bet jų pačių kalbų neniveliuotų.

            Pirmasis šios tarptautinės, beje, Europos kalbų pagrindu sudarytos, esperanto kalbos vadovėlis dar 1885 m galėjo išeiti Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tačiau jis pasirodė tik 1887 metų liepos 26 d. Varšuvoje. Tai buvo vos 40 puslapių knygelė rusų kalba  „Tarptautinė kalba, Įvadas ir visas vadovėlis". Ji buvo skirta rusakalbiams. Tais pačiais metais išėjo vadovėlis ir kalbantiems lenkiškai, prancūziškai, vokiškai. Juos Zamenhofas pasirašė slapyvardžiu Doktoro Esperanto (daktaras turintis viltį). Netrukus ir pati kalba pradėta vadinti šiuo - esperanto - vardu.

            Pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį lietuviams, pavadintą „Mokintuve terptautiškos kalbos. Dro Esperanto" parengė ir 1890 m. Tilžėje  išleido teologas ir literatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Šią knygelę iš Mažosios Lietuvos kartu su kita Rusijos valdžios draudžiama lietuviška literatūra per Vokietijos-Rusijos sieną iš Tilžės gabeno ir nelegaliai platino knygnešiai... Sužinojęs apie A. Dambrausko-Jakšto  darbą,  L. Zamenhofas 1902 m. sausio 15 d. jam parašė: „Ar galima kur nors gauti Jūsų lietuvišką esperanto kalbos vadovėlį? Gal Jūs galėtumėte man atsiųsti nors vieną egzempliorių?"

            Lietuvoje esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas dažnai vardinamas Liudviko vardu. Kodėl? Žydiškasis, religinis jo vardas buvo  Eliezer (hebrajų kalba: אליעזר), gimęs jis gavo pasaulietinį vardą Lejzer (לייזער). Mokydamasis Balstgės gimnazijoje jis buvo įrašomas tai Leizer, tai Lazarj vardais, jos baigimo atestate Nr.740 - Lazarj. Nuo to laiko jis dokumentuose vadinamas Lazarj vardu - lietuviškai būtų Lazaris.

            Kodėl esperanto kalbos kūrėjas Lietuvoje dažnai  pavadinamas ir Liudviko vardu? Netrukus po to, kai jis 1897 m. iš Gardino visam laikui grįžo gyventi į Varšuvą, jis pasivadindavo ir Liudviko vardu. Tai jam teikė ramesnį gyvenimą katalikiškoje Varšuvoje. 1901 m. liepos 30 d. jis pasirašė dokumentą prisistatydamas „Dro Lazaro Ludoviko Zamenhof". Po pirmojo esperantininkų kongreso (1905 m., Boulogne-sur-Mer, Prancūzija) jis vietoj žydiškojo arba kartu su juo dažnai pavartodavo „gojiškąjį" (t.y. ne žydiškąjį) Liudviko (Ludwig, Ludovik, Louis) vardą. Lenkų esperantininkai pirmenybę teikia vardui Ludwik. Beje, ant jo antkapio Varšuvoje buvo užrašyti du vardai:  „Doktoro Lazaro Ludoviko Zamenhof. Kreinto de Esperanto". Taigi, pirmuoju  - Lazaris !

XXI amžiaus Lietuvos žmonėms, manau, galėtų būti smalsu sužinoti kas gi esperanto kalbos kūrėją galėjo sieti su Lietuva, nes Lietuvą jis vadino savo tėvyne. Mūsų pasakojimo pradžia - Balstogė. Čia L. Zamenhofas gimė ir sumanė sukurti tarptautinę kalbą (glaustai apie pačią kalbą - šios apybraižos gale). Po to Veisiejai - miestelis, kuriame jis spaudai parengė pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. Ir Kaunas - čia jis sulaukė paramos leidybai. Vilnius - jame jis tikėjosi išleisti pirmąją esperantišką knygą. Gardinas - jo, kaip gydytojo okulisto, darbo vieta. Dar Varšuva, kurios, žinoma, niekaip negalėjome aplenkti. Teko nemažai pakalbėti ir apie ją - čia jam pavyko vadovėlį išleisti. Varšuvoje L .Zamenhofas ne tik baigė medicinos mokslus, bet ir pragyveno didesniąją savo gyvenimo dalį, čia mirė ir palaidotas.