Kitu kampu

Ne vienas mano pokario metų kartos žmogutis - senyvai jaunatviškas senelis yra prisiminęs, - juokdamasis! - savoje vaikystėje dažnai suaugusiųjų ištartą klausimuką: „Na, ko čia stovi, liūlį pakabinęs, ko klausaisi, ką šneka suaugę? Užaugsi - suprasi. Daug žinosi - greit pasensi. Neskubėk gyventi, jaunuoli!"

Faktas lieka faktu, nes per šimtmečius jau įrodytas faktais: pradinių klasių mokinukams, anuomet vadintiems spaliukams, tikrai nereikia į savas „dobiliukų" galvutes leisti susikrauti vos ne pusės Žemės rutulio „velnizmų". Taip žiedas laisvanoriškai „nužudomas" pačioje gyvenimo aušroje, Pavasario pradžioje. Be komplikacijų išnešiotas ir pagimdytas vaikas turi be komplikacijų augti.

Planšetinė kompiuterija mažiesiems pradinukams - švelnių jausmų ir daugybės vertybių kapinynas be kabučių. Vaikai tampa neramūs, išsiblaškę, net agresyviai įžūloki, jau nesidrovi „atsikirtinėti" net suaugusiems, net... mokytojams: „Neaiškink, aš viską žinau!" Tai - ir žala regėjimui, centrinei nervų sistemai, nakties ramiam miegui. Tai - neabejotina ir sunkiai, kantriai gydoma priklausomybė, tasai besaikis, kiaurą parą vaikų narkotiškasis „planšetizmas". Didžioji Proto pervarga.

Kas, o kas, bet mūsų pro-proprosenelių atsirastoji Knyga yra tikrų dvasios deimantų, Išminties perlų kasykla ir humanistinių jausmų bruožų, įpročių ugdytoja, Proto brandintoja, palyginti su tuo mažai galvelei daug kur nesuvokiamu žinių srautu, kuris sujaukia Mažvaikio ritmą ir kasdienybę, žaidimus ir jį supykdo su aplinka, net su savaisiais. Vaikučių protą, - jiems ir kai kurioms mamytėms atrodo, papildo planšečių šviesoženkliai.

„Aš galvosiu taip, kaip jūs parašysit", - man vidury baltos dienos prieš 12 metų būnant Palangos parko darbininku-lapų grėbėju ir gėlynų takų tvarkytoju, oranžerijos grindų prižiūrėtoju, žemių pernešinėtoju į šiltnamius pareiškė į vietos politikų „žvaigždynėlį" nusitaikiusi nešpėtna pedagogė.

„Tik aš visai nežinau, kas naujo vyksta Palangoje. O jūs juk - laikraštininkas, ta Darbo birža jums - tikrai laikinai", - pamalonindavo savimeilę, net aistringa kava iš aparato pavaišina...

Smagu daryti tai, kas „arčiau dūšios", bet kad ir ta „dūšia" šiais laikais - nupigus. Bet „dūšios" kaip tik ir nereikia, per kitų konkurentų galvas „raunantis" į valdžią Vilniuje, sykiu - į svarų „ministerišką atlyginimą". Taip ir namą gali pasistatyti. „Dūšių" ir faktų, rašliavų dabar reikia, kol atsisėdi į visą giminę sotinančią kėdę. Tada - „su dievu, darbininkėli". „Kokie jūs vargšai, kai žvelgiu pro nuosavo namuko langą, vargšai lengvatikiai lietuviai! Ir tu, už kavą patarnaujantis „greitarašti"...

Globalistiniais naujų technologijų laikais jau pradinių klasių mokinukai, keletą savaičių, du-tris mėnesius pabuvę „planšetinių žinių" valdytojais, palošę nevaikiškus žaidimus, nužvalgę ne tik suaugusiųjų madas, aprangas, bet ir „pornografinį Horizontą", oriai „kimba į atlapus" ne tik patiems mokytojams, bet ir tą „dovanėlę" įteikusiai mamytei: „Neaiškink, nutilk, mes su draugėmis žinom daugiau už jus visus". Jie gauna informaciją sukramtytą, bet per gležni atsirinkti, susisteminti.

Rugsėjo mėnesį žaviai darbe Palangos centre besisukiojanti palangiškė prisiminė, kaip daug „nemalonumų" patyrė, kai nepaklausė jaunose dukros klasėse gimusių užgaidų turėti planšetinį Visažinį. „Mama, visos draugės turi, mama..." „Aš nepirkau. Nedovanojau. Iki dešimtos klasės! Duktė buvo sudūkus ne kartą, o aš - „Ne, ne, ne, tau „planšetinius sparnelius" dėtis anksti. Spėsi viską surast. Be to, mes nesam tokie bagočiai, kad galėtume visas vaikų užgaidas tenkinti. Buvau nepermaldaujama vaiko „Vertybių ir ramybės skrynios" sergėtoja, cenzorė, pasiutėlė. Gavusi šiemet brandos atestatą gimnazijoje duktė man pasakė: „Aš savo mažiems vaikams irgi be septintos klasės planšetinių „žaisliukų" neduosiu. Durnizmas. Kvaila mada". Bet prie visų kvailysčių pripranta protingieji..."

Šiandien buvusi „beplanšetinė" palangiškė gimnazistė studijuoja viešųjų ryšių ir technologijų mokslus Vilniaus universitete. Pati pajūrio gamta suformuoja ramią ir protingą Asmenybę.

Aš apklausiau ne vieną Palangoje gerbiamą profesionalų mediką, vertėją, mokytoją, žurnalistus ir visi vienu balsu pritariame nuomonei, kad pradinėse ar net šešiose mokyklos klasėse „planšetukus" nuo vaikų reikia saugoti ir slėpti kuo toliau, kaip ir degtukus. Chaosą reikia dozuoti. Viską vaikui gali leisti kvaila mama. Viskam - savas laikas. Akušerija antrokams neprivaloma. Arba - „bus laiks, bus ir vaiks". Juk mūsų mažiams per planšetizmą suteka net ir amorali pornografija.

1976-1981 metais dirbau Kelmės rajono mokyklų filmotekoje. Mūsų saugykloje buvo neilgų filmukų kiekvienai kiekvieno dalyko pamokos temai. Ir griežtas planavimas, pristatymas į mokyklas. Visur, o ypač švietimo įstaigose žalą neša agresyvus chaosas. 

O štai kokiomis mintimis 2018 metų spalio 14 dieną su skaitytojais viešoje erdvėje dalijosi rašytojas Vytautas Račickas: „... Ir vaikai, ir skaitytojai keičiasi! Dabar jie su telefonais rankose. Net prie pietų stalo. Su ausinukais ausyse. Apsikakojusiam kūdikiui, ir tam mobiliuką duok - kitokio žaislo jis nepripažįsta.

Dabar ne knyga geriausias vaiko draugas, o kompiuteris. Bet yra ir skaitančių, negali sakyti. Yra, kad ir pavėluotai, bet vis dėlto atrandančių knygą. Tik reikia, kad joje būtų papasakota įdomi, jaudinanti istorija, kurioje, kaip sakyta, vaikas atpažintų save. (...) „Dabartiniai vaikai, žinoma, gerokai kitokie. Pasakysiu taip: geriausi vaikai mažiau geri nei mūsų laikais, o blogiausi - labiau blogi. Bet gal aš čia perdedu? Juk yra ir pirmūnų, ir auksinių protų, ir tokių, kurie visokias olimpiadas laimi. Bet daug ir tokių, kurie baigia gimnaziją, o daugybos lentelės neišmoksta.

O labiausiai man nepatinka lepūnėliai ir tinginiai. Ir tie, kurie žino savo teises, bet nežino pareigų. Tik dėl to turbūt ne vaikai kalti". 

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.