Kitu kampu

Dažnai sostinėje užsuku į priešais Halės turgavietę esantį didelį senų knygų knygyną. Jame galima rasti daug geros literatūros. Net tarpukario Lietuvos leidinių. Anądien labai apsidžiaugiau šioje knygų šventovėje netyčia aptikęs Sigito Gedos knygą „Ežys ir Grigo ratai", 8 tūkst. egz. tiražu išleistą „Vagos" leidyklos 1989 m. 

Kodėl netyčia? S. Gedos, kaip ir kitų gerų poetų, knygų Vilniaus senų knygų supirktuvėse ir su žiburiu, ir be jo sunku aptikti. Dešimčių kitų poetų - prašau, nors vežimu vežk...

Kažkurią dieną mano mėgstamas poetas Valdas Daškevičius „Facebook" rašė: „Žinau, kad daugelis nemyli Gedos, bet man jis - poezijos dievas..." Myli! Ir net labai. Neturiu keleto S. Gedos poezijos knygų. Štai paprašiau minėto knygyno pardavėjos, jeigu kas atneš poeto knygų, palikti man. Jau daugiau kaip metus laukiu. Neatneša... 

Gavęs seną S. Gedos knygą „Ežys ir Grigo ratai" labai apsidžiaugiau, nors tai ir ne poezijos knyga - mintys apie kitus poetus, prozininkus. Aišku, poetas šioje knygoje labiausiai stengėsi atskleisti poezijos paslaptis. Man, ketureilio, simpatikui, labai įsiminė S. Gedos mintys apie poeto Jono Strielkūno kūrybą: „Stebina jo (J. Strielkūno - Č. S.) ketureilių imlumas. Juose junti gyvenimą (...). Kažkas yra sakęs, kad tikri rašytojai nieko naujo nesukuria. Jie tik vos vos patobulina, kas prieš juos padaryta, t. y. savo dvasia keičia šimtmečiais besiklostančią tautos meninę savimonę, pasaulėvaizdį. Ir vis dėlto, kokių jėgų reikalauja tas „vos vos"!

Taigi...