2022 m. liepos 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Jonas Sakalauskas: „Mačiau tokį pasiryžimą ginti laisvę, kuris negali palikti abejingų”

2022-03-18
 
Jonas Sakalauskas prie Lvivo teatro

Jonas Sakalauskas prie Lvivo teatro

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas prieš savaitę lankėsi Lvive, kur perdavė LNOBT bendruomenės paramą Ukrainos kariuomenei ir susitiko su šio miesto kultūros atstovais.

 

Papasakokite daugiau apie savo neįprastą kelionę...
Nenoriu jos sureikšminti, bet ir nenuvykti negalėjau. Sėdėti ramiai kabinete buvo per sunku. Kelionė į Lvivą - tai trečia reakcija po baimės ir nusivylimo, prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, kai protu buvo sunku suvokti, kas vyksta, kai visos mintys nuo darbų buvo nukreiptos į šalį, kuri kovoja už savo laisvę būti. Pradėjau mąstyti, kad reikia vykti ten ir padėti jiems, stoti į savanorius, tačiau supratau, kad neturiu reikiamos patirties karybai. O kadangi šiuo metu užimu atsakingas pareigas Lietuvoje, nusprendžiau vykti kaip kultūros atstovas - nuvežti mūsų teatro bendruomenės paramą ir išreikšti tiesioginį palaikymą Ukrainai bei kultūros bendruomenei. Kartu su manimi važiavo bičiulis - pianistas Darius Mažintas.

 

 

Kodėl nusprendėte pats vykti į Ukrainą?
Baimė, kuri tvyrojo Lietuvoje pirmąją karo Ukrainoje savaitę, kaustė. Negalėjau dirbti, todėl priėmiau sprendimą vežti paramą. Paskambinau Lvivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro vadovui Vasyliui Vovkunui ir paklausiau, kuo galime padėti. Jis prašė remti ukrainiečių kariuomenę, kalbėti pasauliui apie karą Ukrainoje, dainuoti jos himną, specialiais renginiais nuolat priminti apie jų šalį siaubiančią agresiją. Įvairiapusis palaikymas šiuo metu ypatingai svarbus Ukrainai.

 

 

Kokią paramą ukrainiečiams pristatėte?
LNOBT darbuotojai savo surinktomis lėšomis parėmė Ukrainos kariuomenę termovizoriais, kurių jai šiuo metu labai trūksta. O grįždami pavežėme keletą nuo karo besitraukiančių žmonių. Šiuo metu organizuojame kitų Ukrainos menininkų - dirigentų, dainininkų, baleto artistų - atvykimą į Lietuvą. Jau surengėme nemažai koncertų, skirtų Ukrainai paremti. Ir toliau stengsimės įgyvendinti įvairias solidarumo programas.

 

 

Kokios šios kelionės patirtys įsiminė labiausiai?
Vienybė ir ryžtas. Ukrainoje žmonės bando gyventi įprastą gyvenimą, jie supranta, kad gyvenimas turi tęstis. Jie pasiruošę vienas kitam padėti, kaip kas gali. Ir pasirengę ginti tėvynę iki paskutinio kraujo lašo: daugelio namuose stovi paruošti Molotovo kokteiliai. Supratau, kad ukrainiečių tauta dabar jaučiasi įžeista ir todėl yra nusiteikusi ryžtingai gintis, apsaugoti savo namus bei šeimas. Jie nori sukurti normalią valstybę. Ukrainos kova yra už laisvę, už vakarų vertybes, realiai - jų kova yra už mus. Mačiau tokį pasiryžimą, kuris negali palikti abejingų. Tai, kas vyksta Ukrainoje, labai jaudina ir skatina vienybei.

 

 

Ką aptarėte gyvai susitikę su Lvivo operos ir baleto teatro vadovu?
Su V. Vovkunu aptarėme bendradarbiavimo klausimus. Norime palaikyti ypatingai glaudžius santykius ir visomis formomis bendradarbiauti, kai tik karas baigsis. Lvoviečių pasirodymai gal ir šią vasarą jau skambės Lietuvoje, bet, kol yra įtemptas laikas, kuriame bendradarbiavimo gaires su visais Ukrainos teatrais. Kalbėjome, kaip galėtume mainytis atlikėjais, taip pat palietėme labai svarbų ir opų klausimą - Europos teatrų atsaką Rusijos valstybiniams teatrams, nes ne visi nori nutraukti ryšius su Rusija. Bet mes turime atriboti valstybinius Rusijos teatrus, bent laikinai suspenduoti savo bendradarbiavimą su jais, nes kai tos valstybės bombos krenta ant Ukrainos namų, griauna gyvenimus ir žudo vaikus - bendrauti su valstybiniais Rusijos teatrais reikštų šlovinti okupantą, įžengusį į tavo kiemą. Tai neatsakinga prieš visą ukrainiečių tautą.

 

 

Su kokiais jausmais grįžote iš Ukrainos?
Išvykau šiek tiek nurimęs. Pamačiau, kokia Ukraina stipri. Vienybė yra viena gražiausių ir galingiausių jėgų, tik gaila, kai ją subrandina būtent karai, o ne kiti dalykai.
Grįžau su vilties ir pasididžiavimo jausmu. Jausmu, kad mes taip pat turime ruoštis, turime nebijoti, nespekuliuoti savo ateitimi. Norėdami ramybės, turime ruoštis karui.
Dabar reikia gyventi savo gyvenimus, daryti savo darbus, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Neiti niekur, kur diskredituojama Lietuva. Norint kurti saugią valstybę, būtina puoselėti kultūringą, tolerantišką, atjaučiančią visuomenę, kuri žymiai greičiau reaguotų į agresiją, būtų geriau pasirengusi psichologiškai.

 

 

Kovo 11-ąją LNOBT vyko paramos Ukrainai koncertas „Stiprūs kartu". Kuo jis buvo ypatingas?
Labai džiaugiuosi šiuo koncertu: tai didžiausia paramos Ukrainai akcija mūsų teatre. LNOBT kolektyvas visada buvo vieningas, tačiau besiruošiant šiam koncertui teatre jautėsi ypatinga solidarumo dvasia. Visi darbuotojai sutiko paremti šį projektą ir labai dėl jo stengėsi. Ačiū jiems!
Emociškai stiprus renginys turėjo ir dar vieną misiją - jis sujungė Lietuvos ir Ukrainos muzikus, o koncerto pabaigoje simboliškai atliktas ES himnas buvo tarsi ženklas, kad Lietuva kviečia Ukrainą į Europos Sąjungą, kad mes už tai, jog Ukrainai kuo greičiau atsivertų jos durys. Ši šalis jau įrodė, kad yra pasiryžusi ginti europietiškas vertybes.
Koncertą „Stiprūs kartu" Vokietijoje transliavo ARTE TV. Šiandien nuo Vokietijos labai daug priklauso karo baigtis. Mano manymu, Vokietija prisideda nepakankamai, ir ukrainiečiai yra įžeisti nenoro padėti jų šaliai. Tokią sunkią akimirką turime padėti, o Vokietija galėtų nuveikti daugiau.

 

 

Jūsų tėvas Antanas Sakalauskas gynė Lietuvos laisvę Sausio 13-ąją. Ar jo įskiepytos vertybės pridėtų Jums papildomo ryžto ir dvasios kovoti už mūsų laisvę dabar, jei to prireiktų?
Mano tėvas, 1991-aisiais gindamas Lietuvos nepriklausomybę, buvo sužeistas. Mums, vaikams, jis įskiepijo didžiulį meilės tėvynei jausmą. Įvykiai Ukrainoje, Baltarusijoje, kitose šalyse, kur žmonės kovojo ir tebekovoja už savo teisę gyventi taip, kaip nori, už laisvą valstybę, tiesą ir demokratiją, manyje kelia ypatingus jausmus. Manau, tėtės perduotos vertybės turi tam įtakos. Aš įsitikinęs, kad ir dabar Lietuvoje būtų daug pasiryžusiųjų apginti savo laisvę, o ne bėgti.

 

 


LNOBT informacija

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-18 09:39
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Dalia

2022-03-19 09:42

Puikus pokalbis, puiki Sakalauskų šeima. Tik kodėl interviu be autoriaus - ir taip LŽS svetainėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media