Povilas Sigitas KRIVICKAS,

NŽKA narys

Darbų gynimas arba „Portfolio peržiūros"

36-asis fotografų rudens sambūris Nidoje neveltui yra vadinamas seminaru, nes turi  būdingų akademinėms studijoms bruožų. Tai ne tik paskaitos, seminarams tinkančios diskusijos, bet ir savotiškas per metus sukurtų darbų gynimas, vadinamas "Portfolio peržiūromis". Jaunieji fotografai patyrusiems meistrams, kritikams rodo savo kūrinius, klausosi jų pastabų, patarimų.

"Portfolio peržiūros" paprastai vyksta porą valandų tarp rytinių ir vakarinių paskaitų Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila" fojė. Pateikiamas fotografijas įvairiomis dienomis maloniai sutiko žiūrėti ir komentuoti žinomi Lietuvos fotomenininkai bei ekspertai: Algimantas Aleksandravičius, Eglė Deltuvaitė Alvydas Lukys, Aleksandras Macijauskas, Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Arturas Valiauga Stanislovas Žvirgždas. Prie jų jungiasi svečiai iš užsienio: Michaela Bosakova (Slovakija), Andrejus Baskakovas (Rusija), Francoise ir Danielis Cartier (Šveicarija), Vincentas Debanne (Prancūzija), Anna Fox ir Colinas Gray (Didžioji Britanija), Ulrichas Haasas (Suomija), Olivia Marsaud (Prancūzija), Mariuszas Widerynskis (Lenkija).

Gerų patarimų jaunoji auditorija galėjo išgirsti iš Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, Lietuvos Nacionalinės premijos laureato Rimvydo Kepežinsko, pasidalijusio savo patirtimi renkantis vaizduojamojo meno kūrinio kompoziciją ir kitus būtinus su ja susijusius dalykus. Ar reikia specialių žinių, ar galima pasitikėti gaivališka intuicija, kuri "nesugadinta" akademinio muštravimo?. Ar kompozicija privalo būti kaip mąstymo struktūros dalis? Kokie yra esminiai erdvės ir objekto santykiai? Kokie yra įrankiai ir būdai kaip sukurti kuo tobulesnį darbą? Tai klausimai, į kuriuos turi sau atsakyti kiekvienas, įžengiantis į neaprėpiamą meno pasaulį.

Visais laikais meno kūriniai atsiranda ne vien kūrėjams juos sumanius, bet ir gaunant užsakymus. Tiesa, užsakomojo meno pobūdis savyje slepia daug prieštaravimų, kurie kyla dėl  biurokratinių, ekonominių ar politinių  tokio užsakymo aplinkybių. Taip siekiant  geidžiamo rezultato, gali būti iškreiptas kūrimo procesas ir tikslai. Meno pasitelkimas užsakovų interesams atsirado daug anksčiau negu fotografija. Per savo įsakmius reikalavimus, paremtus skiriamomis lėšomis, užsakovai naudojo meną kaip ideologinį ir ekonominį galios instrumentą.

Kitokį pobūdį užsakomasis menas įgauna naujaisiais laikais, jau XXI amžiuje, kai dėl globalizacijos silpnėja nacionaliniai, o plečiasi universalieji estetiniai aspektai. Tačiau vilnietis fotomenininkas Arturas Valiauga mano, kad per nacionalinio charakterio vizualizaciją galima įprasminti ir bendražmogiškąsias vertybes. Antra vertus, teigia jis gaunantis ir tokių užsakymų iš užsienio, kad "savomis akimis" pasižiūrėtų į žmonių gyvenimą kituose kraštuose. Tokia galimybė Arturui Valiaugai susidarė dalyvaujant tarptautiniame projekte "Japonija - Europos akimis" (2009 m.). Apie tai savo įspūdžiais ("kaip per Japoniją atėjau į tokį pat jaukų Balbieriškį") ir mintimis apie užsakomojo meno projektus ("kaip fotografija padeda atskleisti žmonių identitetą") fotomenininkas pasidalijo su seminaro dalyviais. Pokalbį moderavusios menotyrininkės Eglės Deltuvaitės manymu, šiandien užsakovai nėra tokie imperatyvūs, kaip senesniais laikais, ir labiau pasitiki pačių kūrėjų nuovoka nulemti kūrybinį rezultatą..

.Gebantis pernelyg nesitapatinti su užsakymais ir jų pateikėjų norais, suomių fotomeistras Hannes Heikura nuo 2009 metų įgyvendina savo didžiulį projektą. Jį sudaro trys dalys: „Tamsioji zona" (2011 m.), „Mes vaikštome vieni" (2013im.) ir „Ką tik dingę" (bus 2014 m.). Menininkas šį savo kūrinį apibūdina labai paprastai: „Vieni bando kažką rasti išorėje, aš mėginu rasti, kas yra manyje. Fotografija yra šviesos ir atsitiktinumo menas. Nelygu situacija, dominuoja arba vienas, arba kitas. Todėl, kad mes, žmonės, vieninteliai suprantame savo gyvenimo ribas, atsakome už save ir kitus. Taip paprastai viskas klostosi mūsų gyvenime. Vienu metu viskas yra, o kitu - nebe."

Teisingi žodžiai, į kuriuos verta įsiklausyti.                                        

Parodos - natūralios ir virtualios

Tarptautinis fotomenininkų seminaras suteikia gerą progą autoriams parodyti, o žiūrovams pamatyti originalius praeities ir dabarties šviesoraščio pavyzdžius.  Viena po kitos kvietė seminaro svečių ir mūsiškių autorių ekspozicijos. Jas pradėjo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui skirta fotografijų paroda, kurioje galima pamatyti šiandien retai rodomus prieškario autorių darbus. 

Gretimai, ant kitos sienos "Agilos" kultūros renginių komplekso vestibiulyje pateikiama Annos Fox (Didžioji Britanija) paroda apie Lindą Lunus. Tai originalus fotopasakojimas apie trisdešimtį metų fotografuotos neramios moters gyvenimą. Nidos istorijos muziejuje eksponuojamuose Hanneso Heikuros (Suomija) lakštuose matomi žmonės jau tarytum nuasmeninami, nes tampa griežtos ir sklandžios kompozicijos detalėmis. Atidžiai ir stambiu planu į savo kolegų, artimų bičiulių veidus įsižiūri vilnietis fotomeistras Stasys Paškevičius. Jo paroda "Fotografuota Nidoje " išskleista Tomo Mano namelyje.

Kitas Stasys, bet Povilaitis iš Panevėžio nuo 1984 metų stambiais planais fotografuoja ne žmones, bet arklius. Jo arklių fotografijos buvo pristatytos Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos fotožurnaluose. Yra surengęs dešimt parodų Lietuvoje ir vieną Lenkijoje, išleidęs du fotoalbumus apie artimiausius žmogaus talkininkus. Kodėl fotografuoja šiuos gyvūnus? Į tokį dažnai jam užduodamą klausimą fotomenininkas atsako, kad žmogus gali daug pasimokyti iš šio protingo sutvėrimo - ištvermės, kantrybės, atkaklumo. Priartėjant prie arklio, stebint jo elgseną, jo psichologiją ir fiziologiją vadovaujantis protu, o ne jausmais, galima iš arti sukurti gerą fotografiją ir likti nenuspirtam.

Šiais laikais jau nebūtina gaminti fotografijų ant popieriaus, kad su fotomenininkų darbais susipažintų platesnė auditorija. Paplitus patogiai skaitmeninei technikai, šimtai ir net tūkstančiai kadrų telpa į mažą laikmenų "pirštelį", kurį galima turėti tiesiog kišenėje ir, esant reikalui, per kompiuterį pademonstruoti ekrane. Taip savo kūrybą seminaro dalyviams pristatė ir jaunasis paryžietis Vincent'as Debanne. Jo fotografija remiasi šiandiena, anachronistinio efekto naudojimu ir laviravimu tarp estetikos ir politiškumo. Asociacijos su istoriniais tapybos darbais suteikia jam galimybę parodijuoti. Menininkas sako, kad jo pozicija leidžia naujaip grįžti prie dokumento sąvokos ir kvestionuoti patį dokumentinį stilių, nustatant galimybę arba neįgalumą, apibūdinti realybę ir šiuolaikiškumą. Vaizduotė bus kaip užuomina į kitą galimybę, susidedančią iš dviejų idėjų. Pirmoji - kad praeities vaizdai tebėra aktyvūs šiandien, jie labai archajiškai patvirtina mūsų modernizmą. Antroji idėja paremta įsitikinimu, kad vaizdai tapo šio pasaulio matrica. Realu ir dirbtina yra beveik nebeatskiriama.            

Menotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas pristatė dokumentinį filmą apie JAV gyvenantį lietuvių fotografą, išeivijos kultūros veikėją Algimantą Kezį. Dokumentinėje juostoje pats fotografas pasakoja apie savo spalvingą gyvenimą: emigraciją, teologijos studijas ir kūrybą, kuri net paskatino atsisakyti dvasininko pašaukimo. Žiūrovai taip pat turi galimybę išvysti, kaip šiandien gyvena netoli Čikagos, Stiknių kaime (Stickney village) įsikūręs žymus lietuvių fotografas ir dirstelėti į jo namuose saugomą didžiulį fotografijų archyvą. Filmo  medžiaga buvo nufilmuota 2012 m. rudenį, Tomui Pabedinskui ir fotografui Romualdui Požerskiui lankantis pas Algimantą. Kezį ir susipažįstant su jo kūrybos archyvu. Nidos fotomenininkų seminare įvyko šio filmo premjera - anksčiau viešai nedemonstruota video medžiaga žiūrovų dėmesiui pristatyta pirmą kartą.

(bus daugiau)

Rubrika "Fotografija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.