Dialogai apie žiniasklaidą

Žurnalistasir poetas Alvydas Valenta, jau ketvirtį amžiaus dirbantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalo „Mūsų žodis" redakcijoje, šiemet išleido knygą „Prikelti atmintį: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga 1996-2015 m.".  Penkias  poezijos knygas  ir romaną  išleidęs kolega  sudarė keletą knygų akliesiems aktualiomis temomis.  Paskutinioji, kuri yra enciklopedinis leidinys, stebina netradiciniu pasakojimo būdu, faktografijos ir emocionalumo derme, parodytu tų metų įvykiuose dalyvaujančiu žmogumi, puikiomis nuotraukomis. Tad su A. Valenta nutarėme pasvarstyti, ar galima įdomiai parašyti organizacijos metraštį, kokie iššūkiai kyla ėmusis tokios užduoties, kokie iššūkiai laukia žurnalistų.

Kaip sutikai pasiūlymą parengti knygą apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos 20-etį?

Priėmiau labai entuziastingai, tai nebuvo man pirma užduotis parengti knygą. Dirbdamas supratau - knyga nėra tikslas, ji turi turėti pridedamąją vertę, kažkuo būti įdomi ne tik akliesiems ir silpnaregiams, bet ir platesniam žmonių būriui. Apie 20 LASS veiklos metų rašiau dvejus metus - sau buvo iškėlęs užduotį  metus aprašyti per mėnesį, pervertus LASS nutarimus, metraštį, kitus dokumentus.

Metraštis kaip  žanras dabar gana retas...

Jei kalbėti apie metraštį kaip apie žanrą, įžvelgiu jame daugiau minusų negu pliusų. Jie dabar  nėra populiarūs - juos rašydavo vienuoliai kone prieš tūkstantį metų, nors galime atsiminti ir šio žanro atgaivinimo pavyzdžių, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus dramoje-poemoje „Mindaugas" pasirodantys juodasis ir baltasis metraštininkas. Domino to žanro atgaivinimas, moderninimas. Nors dabar šią knygą rengčiau daug kuo kitaip.

Kaip sumanei, su LASS vadovais derinai  knygos viziją?

Apie knygos viziją buvo ne kartą diskutuota su LASS vadovais. Tai turėjo būti tam tikra prasme žinynas, enciklopedinis leidinys, bet tokį paruošti ne vieno žmogus jėgoms. Be to, tokį leisti šiais pašėlusio tempo  ir interneto laikais, stengiantis užfiksuoti  visus įvykius, vargu ar prasminga, - susidarytų knyga kaip nepakeliama kaladė, kurią vargu ar kas norėtų paimti į rankas. Su LASS vadovais aptarėme, kokie turėtų būti svarbiausi akcentai, sutarėme, kad knygoje nebūtų vien faktai, jie būtų paskaidrinti žmogiškais dalykais, atsispindėtų žmonių vertinimus, įspūdžiu - žodžius, kad nebūtų vien rupi duona, o pyragas su prieskoniais, razinomis. 1996 m parolimpinės žaidynės vyko Atlantoje (JAV), Lietuvai jose atstovavo 9 sportininkai, pelnyta 11 medalių. Regėjimo negalią turintys sportininkai žaidynėse iškovojo 8 medalius: 2 sidabro ir 6 bronzos. Dauguma pirmąkart išvyko į JAV. Pateikiau ir Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidento Raimundo Šimkaus (1992-2007) prisiminimų, kaip pirmą susižavėjimo įspūdį pakeitė lietuviškos duonos ir tikrumo ilgesys: indai vienkartiniai, duona netikra, kiti produktai irgi neaišku, kaip ir iš ko pagaminti.  Ir 2000 m. parolimpinės žaidynėse Sidnėjuje (Australija), silpnaregiams įsiminė ne tik rezultatai (Lietuvos golbolo rinktinė iškovojo antrąją vietą), bet į medį įkeltos koalos... Suprantama, istorijos tai nekeičia, bet žmonių atmintyje lieka ne mažiau negu medaliai.

O aštrūs kampai sąjungos veikloje?

 Gal žodžiai „aštrūs kampai" nelabai tinka, bet piketų, kaltinimų piktnaudžiavimu sąjungos istorijoje buvo. Juk organizacijos istoriją, kaip ir žmogaus gyvenimą, sudaro ne tik gražūs dalykai. LASS buvo sudėtingų epizodų - vyko piketai, 2008 m. buvo uždaryta LASS įmonė Panevėžyje, per šią krizę daug žmonių neteko darbo, buvo pardavinėjamas organizacijos turtas... Ir po tiek metų neturiu teisės ir kompetencijos spręsti, ar buvo pasielgta teisingai, tačiau sąmoningai nenorėjau nutylėti tokių dalykų, juo labiau, kad niekas neliepė jų nutylėti. Kita vertus, kilo ir klausimas, ar verta į istoriją įtraukti tai, kas nemalonu, ar dažnai tai istorija mini. Juk istoriją dažniausiai rašo nugalėtojai - jei įvykis nutylėtas, manome, kad jo nebuvo ar vyko kitaip.  Nelaikau savęs dideliu kovotoju už teisybę, bet, manau, svarbu pateikti faktus, o kas norės pasidaryti išvadas, pasidarys. Jei nemažą dalį mūsų istorijos nutylėsim, vargu ar tapsim stipresni. Nebent gražesni, bet tai tik iliuzijos. Savo sąžinei nenusižengiau, nenorėjau šių  dalykų „apeiti", siekiau laikytis intelektualaus sąžiningumo. Juk pasakoti nenublizgintą istoriją - ir žmogaus, ir organizacijos stiprumo ženklas.

Kokiomis nuostatomis vadovavaisi dirbdamas?

Sąmonėje ir pasąmonėje vis ieškojau perliukų, norėjau paminėti ir išskirtines žmonių emocijas, reakcijas į įvykius.  2002 m. Gerumo plytą atsiėmusi 16-metė dainininkė Rasa Misiukaitė, pasiteirauta, kokio gi ji dydžio, atsakė: „Kaip penki ar šeši dideli šokoladai". Negalėjau nutylėti, kaip 2000-aisiais laukėme pasaulio pabaigos.

Bene svarbiausia buvo nuostata - netylėti, jei apie žmogų, instituciją gali pasakyti ką nors gražaus nemeluodamas ir nesustiprindamas. Nemėgstu monologų, manau, kad  dialogai, polifoninis kalbėjimas daug įdomesni, todėl pasakojimą paįvairinau ištraukomis iš spaudos, silpnaregių pasisakymais.

Esi išleidęs 5 poezijos knygas. Ar poeto ir žurnalisto žvilgsnis į kasdienybę ir žodžiai labai skiriasi? 

Viena vertus, abu dirba su žodžiu, kalba, tad yra daug dalykų bendrų, bet gerokai skiriasi jų naudojamo žodžio, kalbos registrai. Poeto žodis išnešiotas, žurnalistui reikia viską pateikti čia ir dabar. Kadangi  teko bendradarbiauti su dienraščiais ir interneto portalais, žinau, kad šie yra tarsi konvejeris, kur neduodama laiko kontempliuoti, mąstyti. Negalėčiau būti tikras dienraščio žurnalistas, kuris kasdien tik bėga, skuba ir kaip mat parašo. Aš mobilus, bet man reikia ir sustoti, viską apgalvoti, pasikasyti pakaušį (tiesiogine ir perkeltine prasme), manęs nedomina vien informacijos gaudymas, pateikimas nepasvėrus, neperleidus per save. Vokiečių rašytojas Hermanas  Hesė kalbėjo  apie aktyvų ir kontempliatyvų gyvenimą - nesu nei pirmojo, nei antrojo šalininkas, man būtina laikas nuo laiko vieną pakeisti kitu. Aktyvų gyvenimą prislopina literatūrinis, nusibosta knygos, poezija, neriu į tikrovę... Tad nesu tipiškas žurnalistas. Nežinia, kaip bus su poezija ateityje, bendrauti su mūzomis yra pakankamai sudėtinga. ..

O ką manai apie poeto ir žurnalisto įtaką visuomenės gyvenime?

Mūsų didieji, Dievo dosniai apdovanoti poetai Maironis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis nors ir nelabai tiesiogiai, bet stipriai veikė ir veikia visuomenę, bet dauguma kuriančiųjų tuo pasigirti tikrai negali. Kas kita žurnalistai - užtenka paklausyti „Panoramos" ar kitos žinių laidos, debatų apie ministrų skyrimą - junti, kad jie kasdien turi įtakos. Bet kita vertus tą poveikį labai sunku įvertinti. Kažkodėl manau, kad jei to meninio žodžio nebūtų, visuomenė būtų dar tamsesnė, grubesnė, žmones dar labiau valdytų vien primityvūs galios ir turto kriterijai.

Kaip vertini žurnalistikos situaciją ketvirtį amžiaus pradirbęs „Mūsų žodis" redakcijoje?

Domiuosi daugiau socialiniais dalykais. Bet kokią situaciją vertintu nuo savęs - ką padariau, ko nepadariau, o ką galėčiau. Nedemaskavau nė vieno sąmokslo, nė vieno valdininko... Manau, dar reikėtų žurnalisto vardą pateisinti. Gal dar pavyks? Manau, kad jeigu visi žurnalistai bandytų tą vardą pateisinti, tai ir žurnalistika būtų kitokia negu yra.

Tad grįžkime prie klausimo, ar organizacijos metraštis gali būti įdomus?

Gali būti įdomus tik tam tikrai žmonių grupei ir esantiems greta jų. Platesnėms grupėms nebus, bet stengiausi, kad ir žmonėms, kurie domisi, sportu, kultūra, informacinėmis technologijomis, jame rastų sau įdomių dalykų. Dar noriu pabrėžti: visi žinome, kad metraštyje svarbiausia faktai. Bet be juose dalyvaujančio žmogaus, jo reakcijos į įvykius visi jie tampa nuobodūs, neįdomūs.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Daiva Červokienė

Rubrika Pokalbiai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis