2022 m. rugpjucio 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Jadvyga Godunavičienė: skubėjome nešdami laisvės žodį skaitytojams

2016-08-21
 
Jadvyga Godunavičienė

Jadvyga Godunavičienė

 

Kolegė Jadvyga Godunavičienė neakivaizdines žurnalistikos studijas Vilniaus universitete baigė 1966 m. jau dirbdama sostinės dienraštyje „Vakarinės naujienos". Jos darbo stažas šioje redakcijoje - daugiau kaip trisdešimt metų, iš pradžių Žinių, vėliau - Kultūros skyriuose. Daug metų buvo Kultūros skyriaus vedėja, redakcinės kolegijos narė. Atgimimo metais žurnalistė bendradarbiavo JAV lietuvių leidiniuose „Draugas" ir „Pasaulio lietuvis". Nuo 1999 iki 2007 m. buvo Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovė spaudai.

1994 m. „Vyturio" leidyklos išleistoje knygoje „Ešelonų sesės" pristatė Sibiro tremties metų dienoraštį. 2002 ir 2006 m. išleido poezijos knygas „Neišskrisk, baltas paukšti" ir „Juodalksni, broli mano". Žurnalistės eilėraščių išspausdinta ir kolektyvinėse žurnalistų poezijos knygose „Šitas aidas toli girdis" ( 2012) ir  „Sušvieski, saule" (2014).

Ji yra aktyviai dalyvauja Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo veikloje. Yra klubo Tarybos narė.

Apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai", o už dalyvavimą atkuriant ir stiprinant Lietuvos valstybę - Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilties kryžiumi.

 

Esate nuėjusi ilgą žurnalistinio darbo kelią: dirbote tiek tais laikais, kai kiekvienas žodis spaudoje buvo griežtai kontroliuojamas, tiek žiniasklaidai tapus nepriklausoma. Žurnalistika kito tiesiog Jūsų akyse. Kaip šie pokyčiai palietė konkrečiai Jus, Jūsų kūrybinę veiklą, gal net asmeninį gyvenimą?

Iš tiesų, nuėjau ilgą keturiasdešimties metų žurnalistinio darbo kelią, apėmusį tiek priespaudos, tiek atgimstančios ir jau nepriklausomos mūsų valstybės laikotarpį. Dabar jau tarsi ir galėčiau daug ką papasakoti apie anų laikų spaudą, jos priklausomybę ir gebėjimą tarp eilučių pasakyti TIESĄ, kurios okupacijos metų partiniai bosai, paprastai ne kažin kokie intelektualai, galėjo ir nepaste-bėti... Jeigu ne savi skundikai... O tokių būta kiekviename kolektyve ir kiekvienoje redakcijoje. Vilniaus miesto dienraštis „Vakarinės naujienos" - ne išimtis. Dėl skundikų ir KGB agentų iš jo teko išeiti ne vienam gabiam kolegai... Nei vienų, nei kitų pavardžių neminėsiu, nes dauguma jau iškeliavę anapilin. Tačiau kad ir ką begalvotum ar bekalbėtum, nuo aršių šiandienos „teisuolių", teigiančių, kad visi tuometiniai žurnalistai buvo partijos parankiniai, neapsiginsi. Nusiplauti laiko apnašas nėra paprasta, nes iš tiesų buvome savojo laikmečio vaikai, rašėme apie tarybinę tautų draugystę, tarybinę kultūrą... Todėl nesijaučiu galinti kažką aukštinti ar ką nors kaltinti.Tai būtų negarbinga...

Esate teisūs, teigdami, kad anuo metu kiekvienas žodis spaudoje buvo kontroliuojamas. Bet su tais partiniais kontrolieriais neretai pavykdavo taikiai susitarti. Mums -sostinės dienraščio žurnalistams - daugiausia tekdavo bendrauti su partijos miesto komitetu: privalėdavome pateikti kiekvieno mėnesio kūrybinius planus. Laimei, ir ten dirbo protingų žmonių... Žinoma, nesusipratimų, aiškinimosi dėl vadinamųjų ideologinių klaidų ar draudimų nepaisymo būta. Mus ir egzaminuodavo, ir mokydavo, ir bardavo, bet - reikalui esant - imdavo ir pridengdavo nuo didesnių bėdų...

Nemanau, kad ir šiandien spaudos žodis yra visiškai laisvas ir nepriklausomas nuo darbdavių įnorių, nuo galutinės ir neginčijamos aukščiau stovinčiųjų nuomonės...

O kalbėdama apie tai, kaip laiko pokyčiai pakeitė pačios žurnalistikos egzistenciją ir kaip jie atsiliepė tiek mano, tiek kolegų kūrybai ir gyvenimui, pasakysiu viena: daugelis pilietiškų žurnalistų tarytum pabudo iš priverstinio letargo ir įpuolė į Atgimimo permainų sūkurį. Aš - taip pat.

Kaip pakvaišę skubėjome iš vieno įvykio į kitą, nešdami laisvės žodį skaitytojams. 1991 m. sausio 11-ąją žiauriai, stumdomi automatų buožėmis buvome išvyti iš Spaudos rūmų. Vistiek būrėmės slaptai, budėjome, dainavome ir gedėjome su visais... Ir rašėme, rašėme į slaptose spaustuvėse spausdinamas sumažėjusio formato (vieno lapo) "Vakarines naujienas".

Kadangi esu iš tremtinių ir politinių kalinių šeimos ir beveik dešimt gražiausių gyvenimo metų (nuo 16 iki 25) praleidau Sibiro taigoje, Atgimimo pradžioje visa siela įsitraukiau į besiburiančius represuotųjų būrelius, o 1989 m. sausį tiesiogine veikla ir rašiniais spaudoje dalyvavau Vilniuje įkuriant Politinių kalinių ir tremtinių bendriją. Ji aktyviai talkino Atgimimo sąjūdžiui. Būrėme žmones, dalyvavome Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.

Esu laiminga, kad sulaukiau to meto. Išgyvenau jį dirbdama spaudoje ir visą laiką jausdama to meto šviesuolių palaikymą. Tėvas Stanislovas iš Paberžės atsiųsdavo padrąsinančių laiškų, įdėdavo kalėdaičių, dovanojo metalinį kryžių. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mokė kantrybės, palydėjo į paskutine kelionę mano motiną (kaip jis sakė -tremtinę kankinę Oną). Poetas Justinas Marcinkevičius parašė „Vakarinėms naujienoms" vedamąjį, išspausdintą 1989 m. vasario 16-ąją, pirmą kartą atvirai ir laisvai minint Nepriklausomybės dieną. Šalia rašinio autorius leido pirmiems išspausdinti savo ypatingąjį eilėraštį „Diena atrištom akim"...

Tai buvo laimingiausios mano gyvenimo ir darbo spaudoje dienos. Bet būta ir kitokių, temdančių padangę...

Tokia diena vadinu rašytojo Juozo Baltušio laidotuvių ceremoniją, kai kapinėse su raudonų gvazdikų puokšte pasirodęs Mykolas Burokevičius ir jo palyda bandė perimti iniciatyvą, pasisavinti už neatsargų žodį tautiečių pasmerkto iškilaus rašytojo atsisveikinimo valandą. Bet susitelkę rašytojai to neleido padaryti, o kelios moterys užgiedojo „Amžinąjį atilsį". Apie tai parašiau tuometinėse vieno lapo „Vakarinėse naujienose" ir sulaukiau rašytojo šeimos padėkos.

Beje, džiaugtis žmogui niekada netenka ilgai...

Prasidėjus privatizacijai, laikraščių pasidalijimui ir nusavinimui bet kokiais būdais, žlungant „Vakarinėms naujienoms", po beveik 35-erių metų darbo, įvertinto nusipelniusio žurnalisto vardu, buvau tiesiog išvyta į pensiją... Be jokių palydų, akcijų, išeitinių išmokų... Nesipriešinau - trenkiau durimis, o pro jas išeidama prisiminiau poeto Eduardo Mieželaičio žodžius, užrašytus man prie eilėraščio „Karalienė Jadvyga": „Visada elkitės kaip karalienė!" Taip ir padariau. O rašytojo „karaliene" buvo sena kaimynė lenkė...

Kiek paliūdėjusi, buvau pakviesta dirbti atstove spaudai į Lietuvos nacionalinį muziejų. Ne vienus metus bendradarbiavau JAV lietuvių spaudoje - dienraštyje „Draugas", redaguojamame Danutės Bindokienės, ir žurnale „Pasaulio lietuvis", kurį globojo tuometinis Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys. Lankiausi šių leidinių būstinėse Čikagoje.

„Vakarinių naujienų", kurios permainų metais žlugo, ir dabar gaila... Nebuvo kam jų išsaugoti. Kūrybingiausi redakcijos žmonės išėjo steigti dienraščio „Respublika". Tarp jų buvo iš šviesios atminties Vitas Lingys, nužudytas už tiesos žodį...

 

Kokias žurnalistinio darbo tendencijas dabar galite vertinti kaip neabejotinai pozityvias, turinčias teigiamos įtakos visuomenės gyvenimui, ir kokias - negatyviai?

 

Nesu vertintoja, nesijaučiu turinti tam teisę ar kompetencijos. Pasakysiu trumpai: pozityvu, kad laisvas žodis labiau vertinamas ir vis garsiau skamba, tik gaila, kad jis ne visada išgirstamas... Visuomenė irgi nebėra akla višta, kuriai reikėtų nurodinėti, ką ji turėtų daryti. Tų, kurie tebežiūri į RYTŲ pusę, joks pamokslavimas neveikia. Jiems pateikime tik gryną tiesą, pavyzdžiui, apie įvykius Ukrainoje. Yra drąsių, atsakingų žurnalistų, kurie tą puikiai daro, rodydami pavyzdį net kartais vėluojantiems politikams.

Šiandien žurnalistui daug lengviau dirbti, mat jis gali išnaudoti puikias ryšio technologijų galimybes. O mes šiokį tokį diktofoną pamatėme labai negreit, tad net ilgiausius pokalbius užrašinėdavome šratinuku. Paskui reikėjo perrašinėti, derinti, bėgioti tikrinti į spaustuvę...

Manau, jog dabar spaudoje per daug dėmesio skiriama kriminaliniams nusikaltimams, vadinamųjų žvaigždžių tuščiam plepėjimui, pasipuikavimui prieš kitus. Kartais tiesiog nepadoriai išjuokiami žmonės, jų silpnybės. Bedarbiai vadinami tinginiais, alkoholikų nesiūloma priverstinai gydyti - tegul sau žinosi...

 

Kuo vis dėlto įsimintina buvo „praeities žurnalistika" ir kokius ryškiausius momentus iš savo profesinės veiklos Jums dabar norėtųsi pažymėti? Ko pozityvaus profesinėje veikloje būta anais laikais ir ką mes esame praradę dabar?

Anais blogais laikais į kiekvieną laikraščio kritiką atitinkamos institucijos privalėjo skubiai reaguoti. Dabar tų problemų lyg ir nebeliko, nors aplinkui šitiek skriaudų, ne-teisybės, skurdo...

Užtat žmogui brukte brukamos neįtikėtinos praturtėjimų istorijos, podiumų karai ir legendos. Bet tie neteisėtai praturtėję iš teismų dažnai išeina pakeltomis galvomis, o žurnalistai apkaltinami neteisybe. Ką gi, žurnalisto darbas nėra ir niekada nebuvo lengvas pasivaikščiojimas su kino kamera arba diktofonu rankose. Pirmiausia privalai būti sąžiningas sau pačiam. Mūsų profesija - tiesiog gyvenimo būdas, kurį patys renkamės. Tokių žmonių esama šiandien, jų bus ir RYTOJ. Manau, jog mūsų profesijos broliui svarbiausia būti savo gyvenamosios vietos, savosios Lietuvos patriotu.

Stop! Net nepajutau, kaip per daug įsipamokslavau... Tiesiog primiršau, jog žodžius „būtina", „reikia", „labai", „nepaprastai" žurnalistui geriau primiršti. Mat mūsų kalboje esama kur kas taiklesnių žodžių - kirskime jais tiems, kurie pasipelnymo šaltiniu siekia paversti vadinamuosius viešuosius pirkimus, europines lėšas. Pasidomėkime tais šimtais, tūkstančiais pridygusių projektų - ar ten viskas skaidru? O kaipgi su politikais, begėdiškai meluojančiais prieš rinkimus? Kam, jei ne mums, žurnalistams, čia - neišmatuojami veiklos plotai? Tik gaila, kad jėgos dažnai esti nelygios: vienoje pusėje - pinigai ir niekšybė, kitoje - tik žodis. Anot Justino Marcinkevičiaus, „istorijos ir likimo žaizdas reikėtų aprišti, bet po ranka - tiktai žodžiai..." („Žingsnis").

Jeigu man laikas grąžintų anuos metus, norėčiau žodžiu prisidėti prie tų, kurie saugo Vilnių nuo aktyvios daugiaaukščių invazijos į senamiestį... Pasipiktinusi žvelgiu į ant istorinių Užupio kalvų užkopusius nenusakomos spalvos, pilkus it nuodėguliai namų kvartalus. Ant vieno fasado net pavadinimas užrašytas „Užupio peizažas". Užupiečiai visai nenorėjo tokio peizažo, o jų dar tikriausiai pridygs ir vietoj buvusio „Vilijos" fabriko. Gal net buvusį jaukų „Žalgirio" stadioną leisime paversti tokiu peizažu?

Ką galvojate, kolegos?

 

Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinį žurnalistų profesionalumą? Ko labiausiai stinga dabar besidarbuojantiems jaunesniems Jūsų kolegoms ir kaip tai atsiliepia žiniasklaidos turiniui?

Profesionalumas aktualus visais laikais. Paviršutiniškumą skaitytojai greitai pastebi ir paprastai mažai dėmesio kreipia į prasto žurnalisto straipsnius, praleidžia jo telereportažus. Bet ko gi mes dabar baiminamės: turime šaunią Žurnalistikos katedrą Vilniaus universitete, pakankamai reikiamos literatūros, profesionalius dėstytojus, ir ne vien sostinėje.

Mums, 1960-aisiais įstojusiems mokytis neakivaizdininkams, žurnalistikos pagrindus klojo tokie puikūs dėstytojai, kaip Jonas Bulota, Bronius Raguotis, Stasys Makauskas, neturėję jokio vadovėlio apie Lietuvos spaudą. Mokė iš surinktų straipsnių, net draudžiamų tarpukario knygų ir, žinoma, iš savosios gyvenimo patirties gražia. lietuvių kalba. Likome dėkingi jiems visą gyvenimą.

Dabar pastebiu daug profesionalių kolegų darbų laikraščiuose, televizijose. Manau, kad jaunesniesiems kolegoms nereikėtų skubėti ir persistengti su norais kuo greičiau patekti į žurnalistinį elitą, juolab kad tokio pas mus beveik ir nėra. „Neskubėdamas greičiau suspėsi", - mėgdavo kartoti šviesaus atminimo kolega, kino kritikas Skirmantas Valiulis.

 

Kaip vertinate žurnalisto profesiją socialiniu požiūriu? Ar Jums neatrodo, kad kovodami dėl kitų žmonių interesų patys liekame socialiai neapginti, o kartais - absoliučiai priklausomi nuo darbdavio įnorių?

 

Socialiniu požiūriu mūsų profesija niekada nebuvo saugi. Seniau - suklydai ar partinei valdžiai neįtikai - išeik tą pačią dieną, o dabar ypač atgrasi savininkų, naujai iškeptų spaudos magnatų savivalė, tąsymas po teismus ir neviltis būti apkaltintam už nieką, o ypač - už teisybę...

Beje, anais laikais Žurnalistų sąjunga daug kam skirdavo kelialapius į tarptautines žurnalistų stovyklas... Dabar to nebegirdėti. Neseniai Bulgarijoje, Varnoje, važiuodama mačiau tik buvusio tarptautinės žurnalistų bazės pastato griuvėsius. Globalizacija pasireiškia visur. Turėjome kūrybos namus Palangoje - kur jie šiandieną? Ogi mums žinomų ir nežinomų turtuolių rankose! Visur tik pinigai, pinigai, kaip Mefistofelio arijoje „Vien tik auksas valdo mus..." Žurnalistui, tiesa, iki to aukso prisikasti buvo ir yra sunku. O tie, kuriuos tu gynei, tavęs irgi neapgins.

Šioje srityje turėtų aktyviau veikti profesinės sąjungos, kūrybinės organizacijos. Kodėl žurnalistams nesurengus protesto akcijų dėl socialinių garantijų, tikrosios žodžio laisvės, nepareikalavus didesnio dėmesio sau iš kūrybinių organizacijų ir darbdavių? Bet tai, žinoma, tik jau nebedalyvaujančio aktyviame žurnalistiniame gyvenime žmogaus žodžiai. Realybė iš tiesų daug sudėtingesnė...

 

Kalbino Dana Kurmilavičiūtė

 

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaidą" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-09-30 11:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media