2022 m. rugpjucio 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Vladimiras Laučius: Žmogaus atsparumas propagandai yra kintamas dalykas

2020-04-16
 
Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Šiandien skelbiame Dainiaus Radzevičiaus pokalbį su DELFI politikos apžvalgininku Vladimiru Laučiumi, kuris pataria aklai netikėti skaičiais, neburti ateities iš kavos tirščių ir įspėja, jog krizės metu net ir labiausiai civilizuotas žmogaus kiautas greitai trūkinėja ir išleidžia į viešumą žemiausius žmonių instinktus.
D.R. Sveiki gyvi, šiandien mes kalbames su žurnalistu, politologu, praeityje ir savanoriu pasieniečiu Vladimiru Laučiumi. Aš ne be reikalo pradėjau nuo temos, kuri susijusi su pasieniu, nes, berods prieš trisdešimt metų grįžęs į Lietuvą dirbai pasieniečiu. Ar tai tiesa?
V.L. Taip, tai tiesa. Tarnavau Druskininkų pasienio užkardoje. Dokumentus pateikiau iš kartoo po skausmingų įvykių Medininkų poste. Kol buvo tikrinami dokumentai, Maskvoje nesėkmingai baigėsi rugpjūčio pučas. Taigi pasieniečiu tapau, jau griuvus Sovietų imperijai. Todėl mano tarnyba nebuvo tokia dramtiškai pavojinga, kaip iki tol. Nors aš buvau pasirengęs ir didesniems iššūkiams, nes kaip minėjau, butent Medininkų įvykiai paskatino pasirinti pasieniečio tarnybą.
D.R. Ne be reikalo užkalbinau kolegą Vladimirą tema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tolokai nuo žurnalistikos, nors mūsų pokalbiai apie žurnalistiką turėtų suktis tik apie žurnalistiką. Tu praėjei sudėtingą gyvenimo kelią, buviai ne tik pasienietis, tau teko prisiliesti ir prie politikos ir dirbti žurnalistu. Ar šiandien dėl karantino užsidariusi Lietuva nors kuo nors panaši į tą Lietuvą, kuri buvo prieš tris dešimtmečius, į tą Lietuvą, kuri tik pradėjo statyti ne tik tikras sienas su savo kaimynais, bet ir poliškai atsivėrė pasauliui, įstojo į NATO, Europos sąjungą, o dabar pažymint Neriklausomybės aktūrimo trisdešimtnetį, dėl paskelbtos pandemijos vėl užsivėrė? Ar tau nekylo kokių nors paralelių vertinant šias dienas, su trisdešimtmete praeitimi?
V.L. Sakyčiau panašumo nedaug. 1989 metais aš atvykau į Lietuvą, nes gimęs esu Sankt Peterburbę, ten ir baigęs mokyklą. taiga, lyginti man būtų labai sunku. Ryškiausias tuometinis bruožas buvo sovietinė sistema, įsismelkusi į daugybę gyvenimo sričių. To dabar, ačių Dievui, jau neturime ir neturėsime. O tada tai buvo ryškiausi realybės aspektai, kurie tikrai slėgė politiškai, psichologiškai. Tada ta Lietuva buvo daug niuresnė ir tas jos uždarumas buvo visai kito pobūdžio. Jis slėgė savo nežinia. O dabar visai kita situacija. Mes žinome, kad šis sienų uždarumas tik laikina, pandemijos padiktuota priemonė. Žinome, kad anksčiau ar vėliau šios sienos atsidarys. Mes naturaliai priimame šią būseną, nors ji ir nenaturali. Todėl lyginant dabartinę Lietuvą su anąją, galiu pasakyti, kad skirtumas tarp jų yra toks didelis, kad iš esmės nėra ką lyginti. Postsovietinė tikrovė buvo daug baisesnė.
D.R. Negalėčiau nepaklausti ir kito dalyko. Per tą laiką įvyko kruvini įvykiai Ukrainoje, prieš tai Gruzijoje, to pasekoje yra ypač padidėjęs priešiškos propagandos sriautas. Daug kalbama ir apie jos įtaką Lietuvai. Dabar, kalbėdami apie koronaviruso problemas, nepamirštame paminėti, jok Kinija, iš kur kilo ši pandemija, yra komunistų valdoma valstybė, kas jos statistika nežinia ar yra patikima. Kai kalbame apie Rusiją, Baltarusiją irgi suprantame, kad kalbame apie valstybes, kurios nelaisvos. Ar galėtum patvirtinti ar paneigti, kad Lietuvos gyventojų atsparumas priešiškai propogandai stipriai padidėjo ar pamažėjo, ypač dabar pandemijos akyvaizdoje?
V.L. Žmogaus apsparumas propogandai yra kintamas dalykas. Jis gali kisti ir greitai, tai nėra dešimtmečiais matuojama tendencija. Jis gali pakisti ir per metus, ir per mėnesius.
Kitas dalykas - šis atsparumas propogandai yra sunkiai išmatuojamas daiktas. Nes nėra konkrečių vienetų, kurias būtų galima matuoti tą atsparumą.
D.R. Lietuvoje, kaip daugelyje kitų šalių, statistika yra toks dalykas, kuriuo remiantis, bandoma ką nors patvirtinti arba paneigti. Štai pries keletą metų, matuojant kiek lietuvių žiūri Rusijos kanalus ir pagal tai buvo sprendžiama, kiek žmonių yra Rusijos propogandos įtakoje. Ar galime sakyti, kad visi tie, kas žiuri rusakalbius kanalus yra propogandos aukos?
V.L. Nemanau, kad čia galima dėti lygybės ženklą. Čia galima sakyti panašiai kaip apie visuomenės numonę - reiškinį kuris yra nelabai apibrėžtas, abejotinas. Daug ekspertu yra teigę, kad svarbu sužinoti, kodėl žmonės išreiškia vieną ar kitą nuomonę. Kodėl jie dažnai išsako nuomonę, apie dalykus, kurių net nesupranta. Ir čia matuoti vieną ar kitą nuomonę žiūrinti tik į skaičius, kuriuos pateikia apklausos bendrovės yra labai abejotinas dalykas. Čia galima kelti daug įvairių hipotezių, kodėl ta nuomonė yra tokia, o iš tikrųjų galbūt ji yra kitokia. Todėl kalbant apie žmonių atsparumą propogandai, nemanau kad čia kokia nors apklausa galėtų atsakyti vienareišmiai ir neginčijamai.
Tai, kad žmonės žiūri Rusijos kanalus, tai nebūtinai gali būti surišta su polika. Gal juos domina tik pramoginės, sportinės laidos. Nors gali būti ir tokių, kurie šventai tiki tuo, kas kalbama ir, suprantama, piktinasi mūsų valstybės gyvenimu, mūsų santvarka, gal būt jausdami sovietinę nostalgiją.
D.R. Esi politinis apžvalgininkas, renki ir anazizuoji įvairius faktus. Aš ne be reikalo paklausiau apie statistiką. Juk skaičiai šiandieną, politinėje komunikacijoje, politikų, ekonomistų kalbose beveik visada dominoja, kaip įrodymas, kas yra gerai arba blogai. Tu, kaip apvalgininkas, dabar esant koronaviruso grėsmiai, ar labai pasitiki statistika, ar tai nėra pernelyg supaprastintas kalbėjimas apie tikrąjį situacijos mastą?
V.L. Manau, kad mūsų statistika ne tik galima, bet ir reikia tikėti, ypač kalbant apie ekonomiką ar socialines problemas. Politinėje retorikoje šie skaičiai jau netampa pagrindiniu veiksniu. Skaičiai čia nevaidina kažkokio išskirtinio vaidmens. Normalu, kad yra sritys, kur skaičiai nelemia prielaidų, analizės, išvadų ir panašiai. Dabar skaičiai nors ir dominuoja, tačiau kliautis vien tik jais būtų neteisinga. Žurnalistui reiktų turėti du smegenų pusrutulius, ir tą, kur dominuoja skaičiai, ir tą, kur dominuoja kiti faktoriai.
D.R. Tu daug dėmesio skiri politikai, politikų idėjomis, apskritai politikos istorijai. Kaip dabar, žvelgiant per mūsų Neriklausomybės trisdešimtmečio, per pasaulinės pandemijos prizmę gali pasikeisti situacija šį rudenį renkant politinius lyderius. Ar gali Lietuvoje iškilti naujos idėjos? Juk žinai, idėją Lietuvai rinko žiniasklaidos atstovai pries keletą metų. Ir jas išrinko, bet dabar susidaro toks įspūdis, kad pasauliui daba rūpi visai kiti klausimai. Jeigu buvo idėja prestižine profesiją paversti mokytoją, kaip žmogų nuo kurio priklauso daugybė dalykų, tai dabar, manau, pagrindinė idėja Lietuvai yra medikai, kurias būtina rūpintis. Kiek toks idėjų pokytis lems mūsų rinkėjų pasirinkimus rudenį, renkant Seimą, ateities politinius lyderius?
V.L. Na, tokie dalykai, kaip įdėja Lietuvai yra savitas šauksmas, jų reikia, jie paįvairina viešąjį gyvenimą, bet nereikia į tai žvelgti labai rimtai. Idejos, nėra grožio konkursas, kur renkama gražiausia. Nors, tai gali pasirodyti ir taip, žvelgiant į tai, kaip karštai buvo renkamos šios idėjos, kurios gali būti ir lėkštos, ir gilios. Idėja kad mokytojai yra prestižinė profesija, nėra nei labai nauja, nei labai gyli. Apie mokytojų autoriteto smukimą, kitas mokyklų problema jau kalbama daug metų. Todėl manyti kad ši idėja yra idėjiškiausia, nėra išmintingas dalykas.
Šiaip, kaip itelektualinė pramoga - idėjų rinkimas gali būti ir labai įdomus.
Šiandiena pandemija yra labai rimtas iššūkis visai žmonijai. Jie sunkūs, todėl žmonių mirtys negali tapti žaidimu renkant idėjas. Nors kai kurios idėjos jau reiškėsi ankčiau kai kur pasireiškiantis totalitarizmo, tvirtos rankos ilgesys esant pandemijai stiprėja. Mes matome, kad populiarėja esami lyderiai įvairiuose valstybėse, ir demokratinėse ir ne demokratinėse. Didėja pasitikėjimas dabar veikiančiais politikais ir Lietuvoje, tai matome iš apklausų, nepaisant dalies visuomes pateikiamos kritikos jų atžvilgiu. Pavyzdžiui, JAV prezidentas D. Trampas išsiugdė populiarumą per pandemijos protrūkį. Ir čia tikrai sunku būtų pasakyti, kad toks populiarumas yra pelnytas. Tiesiog žmonės natūraliai reaguoja į grėsmę savo sveikatai, savo gerovei, saugumui, tikėdamiesi, kad valdžia žino, kaip šitas problemas išspręsti. Todėl pirmas psichologinis atsakas į šiąs grėsmes - tegul jie tik dirba, leiskim jiems tvarkyti reikalus. Baikime juos kritikuoti, nes kritikuojamo, išsigandusio žmogaus veiksmingumas sumažėja. Sumažėja ir žmonių kritinis mąstymas, nes žmogus bijo, kad valdžią krikuojant gali pakenkti dar labiau. Todėl, esant dabartinėmis, sąlygomis, žmogus veikiau linkęs sutikti su cenzūra su mintimi, kad dabar negalima valdžios krikuoti Lietuvoje ar Europos Sąjungoje, ne laikas krikuoti politinių partijų veiką ar neveiklą, politikų kalbų. Ir net jei matai neveiksmumo ar blogo veikimo apraiškas, geriau patylėti.
D.R. Tokios nuotaikos yra labai pavojigos žurnalistikai.
V.L. Be abejo, visiškai sutinku, kad tokios nuotaikos pavojingos tikrai žurnalistikai. Tai ne sveikitinas reiškinys, kurį mes matome dabar tarp politikų, sakančių - nustokite dabar kritikuoti, leiskite valdžiai dirbti. Tokie dalykai kelia didelį nerimą, nes tai pavojimga ne tik laisvai nepriklausomai žurnalistikai. Jei žurnalsitika mes traktuosime kaip vieną iš valstybės demokratijos stulpų, tai galima sakyti, kad tai kelia grėsmę ir visai mūsų demokratinei santvarkai ir pačiai valstybei.
D.R. O jeigu žiūrėtume kiek paprasčia, žmogiškai, negi viena pandemija XXI amžiuje taip staiga gali pakeisti laisvoje ir norinčioje laisvai gyventi visuomenėje daugybę tokių fiundamentalių dalykų? Negi vėl viskas gali taip staiga apsiversti, pasikeisti, kaip tai būdavo XX amžiaus pradžioje, kai žmonės dėl nedarbo, skurdo pridarydavo baisių dalykų, iškeldami į valdžią despotus? Argi mes dabar nesame žymiai šiuolaikiškesni, negu praėjusio amžiaus žmonės?
V.L. Taip, mes esame šiuolaikiškesni, bet tai nereiškia, kad esame geresni ir išmintingesni. Šiuo atveju, aš netikiu neabejotina ir neišvengiama žmonijos pažanga šviesios ateities ir didžiulės išminties link. Kai kurie dalykai gerėja, kai kurie blogėja. Civilizacijos keltas, kuris teigia, kad mes labai civilizuoti yra trapus. Tavo minėti praeityje vykę karai, koncentracijos stovyklos rodo kad tas civilizacijos keltas labai greitai suirdavo, ir parodydavo, kad mūmyse yra daugiau gyvuliško, laukinio, kad vyrauja išgyvenimo, savisaugos instiktai. Ir dabar matome panašius dalykus. Nors lygybės ženklo tarp pasaulinių karų ir pandemijos dėti negalima, anie įvykiai buvo žymiai baisesni, nors yra dabar kalbančių, kad pandemija yra džiausiais iššūkis Vakarų civilizacijai.
D.R. Ar galėtum dabar prognuozuoti, koks bus mūsų kalbėjimas ir kalbėjimasis artimiausoje ateityje? Ar laisvės mūsų visumenė, ar ne?
V.L. Kalbant apie laisvę, politinę situaciją, turbut galima ją palyginti su ekonominę situacija. Jau ne pirmus metus mes kalbame apie tai, kad pasaulis juda link naujos recesijos. O galbūt ir link naujos ekonominės krizės. Dabar ši pandemija dirbtinai sukūrė ekonominę recesiją, gal but ir pasaulinę ekonominę krizę. Taigi, kalbant apie politinę situaciją, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad per pastarajį dešimtmetį Vakarų pasaulyje demokratijai, liberalioms idėjoms iškilo daug naujų iššukių, kurie kartais kyla ir dėl to, kad patys nesusitvarko. Dabar dėl pandemijos ši demokratijos krizė kaip tik išryškinamz, pagylinama. Bet ne pandemija yra priežastis, del kurios demokratija patyria ir artimiausiu metu dar patirs sukrėtimus, susidurs su iššūkiais, dėl kuriu jiems kils tvarumo išbandymai. Todėl turbūt jos taps mažiau demokratiškos, laisvių tose valstybėse bus mažiau. Bet, kaip minėjau, tai nelems vien pandemija. Tai lems procejai, kuriems jau ne penkeri, ne dešimt metų. Pandemija tapo tik dar vienu veiksniu, vienu išbandymu mūsų demokratijai. Kaip ji tą išbandyma atlaikys - pamatysime ateityje, bet tik nereikia galvoti, kad dėl visko bus kalta pandemija. Kokia dabar laukia ateitis - tai būrimas iš kavos tirščių. Vakarų demokratija gali susilpnėti, bet gali ir sutvirtėti, nes įveikti sunkumai tik stiprina.
D.R. Ačiū už pokalbį 
Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-30 14:44
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

G.K.

2020-05-05 19:25

Rusai tik vaduoja, jie neužkariauja. O suomiai 1939 patys užpuolė Rusiją. Lenkai irgi su vokiečiais ir rumunais buvo sutarę okupuosi Sovietų sąjungą. Kai pasiklausai Maskvos ruporų, tai nors vemk.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Taip

2020-04-23 12:11

Ta rusiška propaganda lenda per visus galus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media