2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Bronislavas Klimašauskas: neprovincialus žurnalistas iš provincijos

2020-05-07
 
Bronislavas Klimašauskas

Bronislavas Klimašauskas

Jonas Laurinavičius

 

Tuo metu jam ėjo septyniolikti. Mokėsi Pakražančio vidurinėje, Kelmės rajone. Buvo laikomas gabiausiu mokyklos literatu, siuntė savo eilėraščius ir į redakcijas. Kai ką išspausdino, pavyzdžiui, ligi šiol prisimenu jo eilėraštį „Obelėlę", kurį paskelbė populiarus anų laikų žurnalas „Jaunimo gretos", o jo autorius rado tinkamą įdėti į savo poezijos rinktinę, jau būdamas senjoras:
Tu - jauna. Paliegusi. Baikšti
Linksi žalio sodo pakrašty.
Vėjas. Dulkės. Lapai murzini,
Gal todėl, kad pakraščiu eini?
Tais laikais miesteliuos tik kas ne kas turėjo telefonus, mokykloje jie stovėjo tik direktoriaus, kartais - ir mokytojų kambaryje. Bendrauti su kitomis rajono mokyklomis, juolab už jo ribų prieinamiausia priemonė buvo laiškai. Madinga buvo susirašinėti.
Savaitraštis „Lietuvos pionierius" išspausdino vieną kitą mano eilėraštuką, po pavarde paskelbdamas ir mano adresą: „Daugų rajonas, Onuškio vidurinė mokykla, XI klasė". Tokiu atveju jau galėjau tikėtis, ko gero, nemaža moksleivių, ypač literatų, laiškų. Taip ir buvo. Tarp jų ir Broniaus Klimašausko, dešimtoko, laiškas: „Aš iš visos širdies linkiu Jums išlaikyti tvirtai egzaminus ir noriu, kad ši draugystė niekada nežūtų".
Taigi jis man rašė 1958 m. gegužės 10 d.
Tai buvo pranašiški Broniaus žodžiai. Nors prieš tai ir po to gausiai gaudavau laiškų, visiems stengiausi atsakyti, tačiau ilgainiui susirašinėjimai blėso, darėsi nebeįdomūs ir užtrukdavo. O štai su Broniumi jie, su įvairaus ilgio pertraukomis, tęsėsi per visą gyvenimą... Ir - kas irgi svarbu - visi jo laiškai išliko! Išsaugojau...
Taip miela, jautru juos skaityti. Tačiau vėl - po 60 (!) metų - vėl grįžti į savo klasę, tarp savo draugų ir mokytojų, kurie jau baigia išeiti... Jie liudija tavo svajas, jaunatvišką nerimą, primena tą aplinką, kurioje gyvenai, rašei pirmuosius posmus, kuriuos įžiebdavo ir pirmoji meilė... Tie laiškai šiandien jau peržengia išgyvenimus, džiaugsmus ir nesėkmes. Bronius plačiai dailia rašysena aprašinėjo Pakražančių mokyklos kasdienybę (o ji mažai kuo skyrėsi ir nuo mano Onuškio vidurinės), kaimo jaunimo troškimą mokytis, išsiveržti iš kolūkių merdėjimo, iškasti platesnius kelius, siekti aukštesnių tikslų nei fermų raudonieji kampeliai su musių nutupėtais melžėjų socialistinio lenktyniavimo rezultatais.
„Gyvenu 9 km nuo mokyklos, „Teisingo kelio" kolūkyje. Mokslo metų eigoje gyvenu mokyklos internate. Palyginus su tavimi, aš dar jaunas - vos 16 metų (gimęs 1941 m. XI.9) (...) Reikia padėti tėveliui (mamytės neturiu, ji mirė, kai man buvo 5 metai) darbuotis namuose. Gyvename trise: aš, tėtis ir sesuo (jaunesnė už mane). Šeimoje ūkininkauti padeda dar senelė, kuri ne visą laiką gyvena pas mus, važinėja pas kitus savo sūnus. Mokykla įpareigojo kiekvieną išdirbti kolūkyje po 25 darbadienius. Be to, vasarą auginome cukrinius runkelius, savo rankomis statysime plaukymo baseiną ir stadioną".
Ei, šių dienų dešimtokai! Kokias mintis jums sukelia Broniaus ir jo bendramokslių tokios vasaros atsotogos kaime? Tikriausiai ir aš Broniui parašiau, kad mes vasaros atostogass praleisime kiek kitaip - dirbsime prie Onuškio vidurinės mokyklos susikūrusiame vadinamajame mažajame kolūkyje, 3 ha plote auginsime kukurūzus pačiu pažangiausiu - metro kvadratiniu - lizdiniu - būdu; taip pat padėsime tėvams dirbti ir sodybiniuose sklypuose, ir kolūkyje. Vargu ar kas noriai dalyvavo šioje užklasinėje veikloje, kolūkiuose, betgi nebuvo pasirinkimo: gabesnieji svajojo apie aukštesnius mokslus, o ten be geros charakteristikos nepateksi, kad ir kaip išlaikytumei egzaminus - priėmimo komisija nepraleis...
Bronius įdėjo kelis trumpus eilėraštukus.
Jei žmonės į širdį įskėlė
Man liepsną - ne kibirkštį blausią,
Nebūsiu, vadinas, šešėliu,
O žiburiu žemėj keliausiu.
Ir einu per audrą, per lietų,
Per dieną ir gūdžiąją naktį...
Nors ugnį ir gera mylėti,
Geriau ja liepsnoti ir degti.

 

Arba

 

Sakai, sakai... nepasakai...
Ir kam sakyt? Neverta.
Juk praminti pirmi takai
Tik prie mokyklos vartų.

 

 

O ir gyvenime kartu,
Vilnis jo tyliai skrodžiant,
Norėtųs man, kad būtum tu
Suprantama be žodžių.

 

 

Bronius buvo mūsų laikų vienas iš gabiausių Lietuvos mokyklų jaunųjų literatų. Tai rodo gausios publikacijos rajono laikraštyje, taip pat publikacijos dienraštyje „Komjaunimo tiesa", žurnale „Moksleivis". Jo eilėraščiai buvo skaitomi per respublikinį radiją, moksleiviams skirtose valandėlėse. Tik gaila, kad Broniaus namuose nebuvo radijo, tai jis tas valandėles eidavo pasiklausyti pas kaimyną, kuris turėjo radiją... Net ir šių dienų skaitytojo akimis žiūrint į jo eilėraščius, krenta į akis, kad būdamas 16-kos metų, jau jis taip tobulai buvo įsisavinęs klasikinę eilėdarą, taip sklandžiai eiliavo, tokie taisyklingi ritmai, neklupčiojantys rimai, aforistinės mintys.
Kai kurie pastebėjimai iš Broniaus mokyklinių laikų laiškų.
„Rašei, kad tau patinka Širvio kūryba. Aš taip pat seniau buvau labai ja susižavėjęs, tačiau šiandien man ji kažkaip nublanko, nes nėra joje otimizmo, džiaugsmingo patoso. „Beržai verkia", piemuo vėl liūdnai traliuoja. Tai pastebėjo ir LLKJS CK skeretorius Ferensas, kuris griežtai pasisakė prieš visus Širvio graudenimus. Tiesa, jo eilėraščiai, parašyti meilės tema, labai puikūs, taip pat tie kūriniai, kurie liečia Didįjį Tėvynės karą, kovas. Man tai geriausiai patinka Justino Marcinkevičiaus, Jono Jakšto, Marcelijaus Martinaičio kūryba (...). Tų moksleivių kūryba domiuosi Raseinių rajono Girkalnio v.m. XI kl. Mokinio Česlovo Kalendos eilėraščius. Tikiu, kad iš jo bus žmogus tikra to žodžio prasme".
Neapsiriko Bronius dėl Č. Kalendos. Šis girkalnietis Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tapo filosofijos profesoriumi, ekologinės etikos mokslo pradininku Lietuvoje, o 2014 m. „Naujojo lanko" leidykla išleido Č. Kalendos eilėraščių knygą „Arimuos žydėjo delčia", 2014 m. - knygelę vaikams „Puota pelkėje". 
Toliau:
„Aš dirbu, galima sakyti, perkrautas. Komjaunimo organizacijos sekretoriaus pareigos, literatūros būrelio pirmininko „titulas", mokyklos krepšinio ir tinklinio komandų kapitono vieta - tai svarbesnės „tarnybos"...
Pastatėme kartu su mokytojų kolektyvu K. Sajos „Septynias ožkeles". Su šiuo veikalu gastroliavome po kolūkius. Naujiesiems metams ruošiame „Silva studentauja" (ir ji K. Sajos - J. L.). Vaidinu Alio rolę.
„Po „Obelėlių" išspausdinimo „Jaunimo gretose" gavau daug atsiliepimų, laiškų (...) . Moksleivių literatų radijo žurnalas skaitė mano eilėraštį „Žemės laiškai". Apie kūrybą teigiamai kalbėjo E. Matuzevičius".
Eilėraštis buvo toks:
Žiemkenčių želmenis skaidrius
Lyg šukom vėjas šiaušia.
Šalpusniai, nupurkšti variu,
Subėgo į pakriaušę.

 

 

Žibutė šlaito pakrašty
Melsvus dažus palietė.
Žalsvais lašiukais nupurkšti
Arimų duburėliai.

 

 

Sode - balta žiedų pusnis
Ir ievos su karūnom.
O upeliūkštis lyg brūkšnys,
Tol bėga, kol sugriūna...

 

 

Apstoję kūdrą ajerai
Rasotą tylą traiško.
- - - - - - - - - - - - - - - - 
Štai šitaip rašo atvirai
Mums žemė savo laiškus.

 

 

Taip rašė dar nė aštuoniolikos metų neturintis abiturientas iš Pakražančių vidurinės! Manau, kad toks gamtos eilėraštis ir šiandien nepadarytų gėdos net po 60 metų bet kokiam pripažintam lietuvių poetui.
Deja, baigęs vidurinę, Bronius nustojo intensyviai rašęs eilėraščius. Jis norėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.
Tačiau 1959 -aisiais į šią specialybę buvo siaubingai didelis konkursas, pirmenybę teikė tiems, kas turėjo vienerių ar dviejų metų darbo stažą arba grįžę iš kariuomenės. Bronius buvo tiesiai iš mokyklos suolo... Teko tenkintis neakivaizdinėmis studijomis ir ieškoti darbo.
Tada jis, aštuoniolikametis, ir atvėrė gimtojo rajono redakcijos duris. Taip atsitiko, kad jis tapo išskirtiniu Lietuvois rajonų spaudos žurnalistu - tos pačios redakcijos duris jis užvėrė... po 47 metų, jau pražilęs, jau turėdamas senatvės pensininko pažymėjimą. Augte suaugo su šiuo kraštu, kaip pats prisipažįsta, kad per visą gyvenimą ilgiau kaip mėnesiui niekur iš gimtojo rajono nebuvo išvykęs. Čia sukūrė šeimą, čia gimė vaikai, vaikaičiai, čia išgyveno savo jaunos dukters netektį, visokių rūpesčių, taip pat ir džiaugsmų - kūrybinių, tarnybinių, šeimyninių... Į šio rajono rėmus sutilpo visas gyvenimas! Gražu, ar ne?
Nepavydėtina jo dalia buvo rajono laikraščio redakcijoje. Ilgus metus jis buvo redaktoriaus pavaduotojas, o tai pagal anų metų nerašytus įstatymus, redaktoriaus pavaduotojai kuravo patį nedėkingiausią - partijos gyvenimo - skyrių. Rašyti nebuvo per daug sunku - tai plaukimas per nesąmoningus partinius lozungus, darbo kokektyvus, socialistinio lenktyniavimo rezultatų aptarimas, ataskaitos iš susirinkimų, pirmūnų darbo portretai... Tačiau tie rašiniai neteikė moralinio pasitenkinimo, nes vienaip buvo metais gyvenime, kitaip reikėjo vaizduoti laikraštyje. Tai buvo Broniaus (kartu ir mano, ir visų kitų) kartos žurnalistų drama.
Bet mes neturėjome pasirinkimo, jeigu norėjome dirbti redakcijose. Niekur alternatyvos nebuvo, visi rajono laikraščiai buvo partijos komitetų organai, visur vienodi reikalavimai, visur turėjai jiems paklusti, arba eiti melioracijon arba statybon, kur beveik nuolat trūko darbininkų...
Bronius rašė, kas reikėjo. Bet vis dėlto ne vien tai. Jo pilietiška prigimtis ir toliau ieškojo sielos atgaivos mokyklinių dienų meilėje - poezijoje... Turtingą istoriją turi Kelmės rajono literatų būrelis, ligi šiol tebeveikiantis prie laikraščio redakcijos. Keitėsi būrelio pirmininkai, tačiau būrelio neįvardintas vadovas beveik pusę amžiaus buvo Bronius, arba oficialiai, Bronislavas Klimašauskas. Būrelis pasiūlydavo ir literatūrinį puslapį, bet jo likimą pirmiausia spręsdavo Bronius - ką palieka spausdinti, ką siūlo atidėti... Per tuos dešimtmečius susidarė šimtai literatūrinių puslapių... Juose buvo spausdinama tokių žinomų kūrėjų kūryba, kaip poetų Eduardo Selelionio, Vlado Šimkaus, prozininkų Igno Viržinto, Vlado Kalvaičio... Klubui priklausė būrys gabių literatų - Regina Biržinytė, Gediminas Griškevičius, Steponas Miltenis, Teresė Rimulaitytė, Viktoras Gulbinas, Vytautas Šimkūnas, Amelija Miltenienė... Dauguma jų yra išleidę poezijos arba prozos knygų... Broniui malonu prisiminti, kad per jo akis į laikraštį praėjo jų pirmieji kūriniai. Nors nebuvau šio klubo nariu, bet buvau jo skaitytoju, noriai besidalinančiu su Broniumi savo nuomone apie jų kūrybą, tad ir man miela pridurti, kad kelmiškių literatūriniame puslapyje kadaise buvo išspausdinti keli mano eilėraščiai, taip pat jų spaudoje pasirodė ir pirmoji mano humoreska „Aš nekreipsiu dėmesio į praeitį", kurią Bronius ir parengė publikacijai.
O Žemaitės literatūrinės premijos? Mūsų literatūros klasikė Žemaitė yra gyvenusi dabartiniame Kelmės rajone, Ušnėnuose netoli Užvenčio. Sovietiniais laikais ten buvo kolūkis, pavadintas Žemaitės vardu, ten dar gyveno rašytojos vaikaitis ir provaikaitė. Ne be Broniaus Klimašausko pritariančių žodžių, straipsnių spaudoje ir buvo įsteigta Žemaitės literatūrinė premija. Ji tapo tradicinė, ligi šiol teikiama. Šios premijos laureatai Juozas Baltušis, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, dar būrys žinoimų rašytojų, poetų. Jos teikiamos Užventyje, dažniausiai šioms iškilmėms vadovavo Bronius, po to apie jas rašė ir savo rajono, respublikinei spaudai. Tos jo publikacijos - tai detali, įtaigi garbių premijų kronika, ryškūs rajono kultūrinio gyvenimo puslapiai.
Bronius buvo veiklus dalyvis ir kitų panašių literatūrinių renginių - kelmiškės poetės R. Biržinytės literatūrinės premijos, kurią įsteigė rajono savivaldybė, Žalpių bendruomenės švenčių „Vyrą pagerbinki, mūza", skirtų Homero epų - „Iliados" ir „Odisėjos" vertėjui į lietuvių kalbą Jeronimui Raliui atminti ir kt.
Svarbus akcentas Broniaus Klimašausko kūrybiniame kelyje - 2010 m. „Žuvėdros" leidyklos išleistas poezijos rinkinys „Toks gaivus vieversėlių lietus". Į jį surinkti viso gyvenimo eilėraščiai, kurie Broniui atrodė reikšmingiausi jo kūryboje. Rinkinio anotacijoje skaitome, kad tai „gražūs, dainingi, šilti, lengvai skaitomi, taiklia metafora pažymėti eilėraščiai, ir jau vien tuo jie pagavūs. Gyvendamas periferijoje, autorius nesiekia vaikytis manierų, vengia dirbtinumo, vaikščiojimo šaligatviu ar bėgiodamas. Jo minties gija tiesiog braido juodais arimais, gėlėtomis pievomis ar atolu kvepiančiom palaukėm, virpa žaibais nutviekstuose pasimatymuose ar skamba graudžių abiturientų išleistuvių maršais. Kūrinėlių forma išlaiko klasikinio ketureilio ar dvieilio formą". Knyga iliustruota autoriaus albumo nuotraukomis.
O dabar ramiai paskaitykime kelis eilėraščius arba iš jų vieną kitą posmą.
Virva virš beržyno,
Virš beržyno plakas
Gervės Pilkakaklės.
Saulė užgesino
Paskutinę žvakę
Pokšiančio varveklio.

 

 

Gluosniui vėjas sveikas
Garbanėlę taršo,
Upeliūkščiai gurga...
Plyšta neišlaikęs
Vieversėlių maršo,
Gležnas karklo spurgas.

 

 

Išskuba sėjėjas
Dirvon rytą drumstą,
Saujoj - grūdą laiko...
Ir, atrodo, čia jo
Gal labiau nei grumsto
Reikia, 
Šiandien reikia.
(p.24).

 

Iš eilėraščio „Jei galėčiau":

 

Tai nejaugi nuo šiol mus kvies čia
Kaip svečius, kaip kažką pernykštį?
Jei galėčiau, visiems padėčiau
Į mokyklą atgal sugrįžti.

 

 

Pirmą raidę lentoj ištiesint,
Lieti ašaras, kiek negaila.
Pakartoti dar Volto dėsnį,
Pirmą valsą. Ir pirmą meilę.

 

Jei galėčiau...

Iš eilėraščio „Išleistuvių prisiminimas"

 

Bėga, klumpa ir krenta metai
Lyg žvangučiai lankoj po dalgiu.
Tik tebekvepia atestatai
Man birželio medum svaigiu.

 

 

Skamba Štrausas. Ir šypsos gėlės.
Ir saulėtekis - panašus.
Kai Gyvenimo rytas kėlės,
Nusipurtęs rasos lašus.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Kas sparnus vėl lyg paukščiai kelia
Ir išskris. Ir ne tik į pietus.
Jų dar pievos - kaip rūtos žalios;
Jiems - toks šiltas, gaivus lietus.

 

 

Skrydžio ilgesiu virpa oras
Ir tokia paslaptis dangaus,
Kad ir man, patikėkit, noris
Antrąkart atestatą gaut.

 

 

Argi negalima pajusti Broniaus kūrybos pulso jau iš tų keliolikos posmų?! Jie skambūs, dainingi. Betgi rinktinėje yra ir posmų, kurie ir įvardinti tekstais dainoms. Jie sudaro skyrių „Kol gegužio niekas nenupirko"... Tai „Kelmės daina", „Čia - visa Lietuva", „Prie Kražantės", „Po Žalpių ąžuolais" ir kiti - iš viso dešimt tekstų. Kelmės krašte jos ir vadinamos dainomis, jas dainavę chorai, ansambliai, solistai. Vieniems muziką sukūrė muzikai, kitiems - patys atlikėjai.
Įdomus rinktinės skyrelis „Įrašai atvirukuose". Tai vadinamosios taikomosios poezijos dalykėliai, adresuoti įvairiomis progomis šeimos nariams, giminėms, artimiesiems. Štai kolegai fotografui Algimantui, išlydint jį į pensiją, nuskambėjo tokie Broniaus posmai:

 

 

Gyvenom kaip sąžinė liepė.
Mylėjom, kaip plakė širdis.
Po Kelmės kaštonais ir liepom
Sutirpo jaunystė skardi.

 

 

Atradom, ko kartais nerasi
Nė juostos geriausiam kadre:
Ir darbą, ir nuotykių drąsą
Su nuotrauka mūsų bendra.

 

 

Ne visad, kaip noris, gyvenos...
Ir pensijoj rojaus nebus.
Bet mums ne tiktai fotomenas -
Tai Tu dar palieki svarbus.
(p.88).

 

 

Beje, literatų klubas „Vieversys" 2003 m. išleido keturių klubo narių eilėraščių ir epigramų knygelę „Keturi". Joje išspausdinta ir 15 Broniaus Klimašausko eilėraščių.
Domėjosi Bronius Klimašauskas ir gimtojo rajono praeitimi, ypač Žalprais, Pakražančiu, kur mokėsi, gyveno. Dar sovietmečiu „Minties" leidykla išleido jo informacinę -pažintinę gausiai nuotraukomis iliustruotą knygelę „Po Kelmės rajoną". Be tos neišvengiamybės skirti deramą vietą „darbo žmonių kovai prieš buržuaziją", „tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje", knygelėje randame ir reikšmingų faktų apie rajono istorijos, gamtos, kultūros paminklus, literatūrinių vietų apžvalgas. Tai prisimintina ir dabar.
Atskiro paminėjimo verta Broniaus knygelė „Širdim čia surašę ir antkapio raide... Žalpių krašto žmonės ir įvykiai per pastarąjį dešimtmetį" (2008). Žalpiai, tai rajono pakraštyje esąs bažnytkaimis, istorijos šaltiniuose minimas nuo 1561 m. Jame - biblioteka, Kelmės krašto muziejaus filialas, nuo 2005 m. susikūrusi Žalpių kaimo bendruomenė. Toji bendruomenė parengė projektą „Gimtą kraštą mylėk", kuriam savivaldybės administracija skyrė finansavimą. Žalpiuose buvo surengta didelė fotoparoda iš vietos gyventojų pateiktų nuotraukų. Apibendrinti fotoparodą, kitą surinktą medžiagą pasiūlė Broniui Klimašauskui. Tai jis noriai ir padarė - parengė leidinį: „Jame - pirmieji kultūros darbuotojai, kolūkių sunkmetis: šalia darbuose nusiplūkusių veidų - ir smagaus bendro šokio ar dainos akimirkos. O kokia šviesia viltimi spinduliuoja pirmąją šv. Komuniją priėmusių jaunųjų žalpiškių akys! Net atskirų šeimų ar vestuvių nuotraukos, per Žalpius nubėgantis sunkiai išbrendamas kelias parodo atitinkamo tarpsnio papročius, realią tikrovę, leidžia lyginti, analizuoti", - teigiama anotacijoje. Pats Bronius leidinio pradžioje pakiliai teigia:
Visi - jauni be proto
Ar smilkiniais žilais
Sugrįžtam atsistoti
Po Žalpių ąžuolais.

 

 

Į Žalpę nenualpę
Subrisime basi.
Užaugome prie Žalpės
Ir liksim čia visi...

 

 

Tarnyba baigta. Iš Broniaus laiškų:
-„Aš tai esu tikras senjoras, nors šiaip nenuobodžiauju. Skaitau, kai ką dar parašinėju savo laikraštukui - pastebėjau, kad žmonės godžiai skaito prisiminimus apie tai, kas dėjosi Kelmės rajone prieš 50 ar 60 metų (pavyzdžiui, kodėl neatėjo balsuoti vienintelis rajone rinkėjas -apylinkės milicijos inspektorius arba kaip 1970 m. atrodė prie Užvenčio, Jaunystės slėnyje savo eilėraštį „Aš - beržas" skaitąs P. Širvys tada į Poezijos pavasario renginį atvažiavęs su dukra Dange ir t.t.)."
-„Anksčiau, sutikęs vietinį, valstybės tarnautojas tau pirmas nukeldavo kepurę, paduodavo ranką, dabar jis „nepastebi", kai tu jį sveikini. Nieko nepadarysi: esi pensininkas ir tiek, esi išmestas į gyvenimio paribį."
-„Aš pats be kai kurių kitų visuomeninių mažumų esu rajono savivaldybės komisijoje, kuri kas antrus metus išrenka naująjį Žemaitės literatūrinės premijos laureatą".
-„Galima būtų dar kai ką išleisti, bet tiesiog tam neturiu lėšų. Surasti rėmėją - be galo sunku, nors jų ir neieškau, nes kažkaip nepatogu ko nors iš svetimo kaulyti".
-Gyvenimo džiaugsmą įkvepia vienintetės dukros šeima, vaikaičiai (...)". 
Tai ką čia daugiau ir bepridursi apie Bronių Klimašauską, žurnalistą, literatą, visuomenininką... Užtenka... 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-05-07 13:24
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Giedrė-dukra

2022-10-10 15:50

Perskaičiau jūsų straipsnį. Labai tiksliai aprašėte, įvardijote mano tėčio kūrybinio gyvenimo "perliukus". Ir jis, beje ne tik ŽURNALISTAS iš didžiosios raidės, tačiau ir gyvenime jis TĖTIS, SENELIS iš didžiųjų raidžių. Ačiū jums už gražų straipsnį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Konstantinas

2020-05-12 13:03

Mes mažai žinome apie kolegas, dirbančius rajonuose. O ten, pasirodo, yra tikrų grynuolių.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media