Aktuali informacija

Civilinė byla Nr. 2A-1097/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija: 15.3.2.; 44.2.4.2.; 124.2.3.; 124.4.;124.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo atnaujintoje civilinėje byloje Nr. 2-1477-232/2013, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės R. T. ieškinys atsakovams A. J. dizaino studijai (duomenys neskelbtini) (šiuo metu bankrutavusi), A. J. dėl darbo sutarties sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis bei realiai sulygtų sąlygų taikymo, gautų pajamų pripažinimo darbo užmokesčiu, paskirtų drausminių nuobaudų panaikinimo, darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo (tretieji asmenys - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. T. 2008 m. rugsėjo 22 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, prašydama:

1. Pripažinti 2008 m. sausio 21 d. darbo sutarties Nr. 38 (toliau - ir Darbo sutartis), sudarytos su A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini), 3 ir 6 punktus niekiniais ir negaliojančiais bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. 1 950 Lt darbo užmokestį (3 punktas) ir 8 valandų darbo dieną (6 punktas);
2. Pripažinti Darbo sutarties 2008 m. gegužės 1 d. pakeitimo dalį dėl 800 Lt darbo užmokesčio niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. kad ieškovės darbo užmokestis sudarė 2 635 Lt;
3. Pripažinti 2008 m. gegužės 1 d. autorinę sutartį (toliau - ir Autorinė sutartis) niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. kad Autorine sutartimi sulygta dėl 1 500 Lt darbo užmokesčio;
4. Priteisti iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) 3 504,48 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
5. Pripažinti 5 015 Lt, gautų iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini), darbo užmokesčiu;
6. Panaikinti drausmines nuobaudas: pastabą, paskirtą 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 16; papeikimą, paskirtą 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 21; atleidimą iš darbo, paskirtą 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 024;
7. Priteisti iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką;
8. Priteisti iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-175-131/2009 ieškovės R. T. ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d.sprendimo, 2009 m. spalio 12 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovė R. T. 2011 m. rugpjūčio 16 d. padavė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-175-131/2009 ir pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą - ieškinį patenkinti. Ieškovė prašymą grindė tuo, kad 2011 m. birželio 29 d. sužinojo, jog buvęs darbdavys (įmonės savininkas A. J.) įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be to, jis pats pripažino, kad dalį darbo užmokesčio darbuotojams, taip pat ir ieškovei, mokėjo neoficialiai („vokeliuose") (baudžiamoji byla Nr. 1-1620-865/2010). Ieškovė nurodė, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi A. J. parodymai civilinėje byloje.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi atnaujino procesą minėtoje civilinėje byloje ir ją perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, nes šiame teisme nagrinėjama Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsakovui A. J. dizaino studijai (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla. Teismas nurodė, kad dalis ieškovės reikalavimų yra susiję su A. J. atsisakymu įforminti darbo sutartyje realiai sulygtą darbo užmokestį ir išmokėti visas ieškovei priklausančias lėšas, bet teismai šiuos reikalavimus pripažino neįrodytais, nesant patikimų įrodymų, kad ieškovė gavo kitas pinigų sumas, nei nurodyta darbo sutartyje. Teismas taip pat konstatavo, kad A. J. baudžiamojoje byloje pripažino, jog mokėjo neoficialų atlyginimą ieškovei, todėl yra paneigti šio asmens civilinėje byloje duoti parodymai ir dėl šios priežasties byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai (CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Ieškovė R. T. atnaujintoje byloje Vilniaus apygardos teismui padavė patikslintą ieškinį, kuriame nekeisdama pirmiau nurodytų ieškinio reikalavimų papildomai subsidiariu bendraatsakoviu patraukė atsakovo A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) savininką bei administracijos vadovą A. J..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino Darbo sutarties 3 ir 6 punktus niekiniais ir negaliojančiais bei taikė sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. 1 950 Lt darbo užmokestį, 8 valandų darbo dieną; pripažino Darbo sutarties 2008 m. gegužės 1 d. pakeitimo dalį dėl 800 Lt darbo užmokesčio niekine ir negaliojančia bei taikė sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. kad ieškovės sulygtas darbo užmokestis sudarė 2 635 Lt; pripažino Autorinę sutartį niekine ir negaliojančia bei taikė sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. kad Autorine sutartimi sulygta dėl 1 500 Lt darbo užmokesčio; priteisė ieškovei R. T. iš atsakovo A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini), o nesant galimybės išieškoti iš šio atsakovo, subsidiariai iš atsakovo A. J., 2 633,23 Lt įsiskolinimo (nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas), 5 499,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė, 2008 m. liepos 4 d. atvykusi į darbą ir radusi savo darbo vietą užimtą kito asmens, pateikė darbdaviui siūlymą nutraukti Darbo sutartį šalių susitarimu. Darbdaviui nepriėmus jos pasiūlymo, ieškovė, palikusi pareiškimą dėl atostogų suteikimo ir neįsitikinusi, kad tokios atostogos jai suteiktos, neatvyko į darbą. Teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas ieškovei po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo suteikia teisę į kasmetines atostogas, bet tai savaime nereiškia, kad šią teisę ji galėjo įgyvendinti atostogų laiko nederindama su darbdaviu. Be to, ta aplinkybė, kad ieškovės darbo vieta buvo užimta, taip pat savaime negali pateisinti ieškovės elgesio. Teismas konstatavo, kad ieškovės atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. neatvykimą į darbą beveik mėnesį, yra teisėtas. Dėl tos pačios priežasties teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad atsakovas A. J. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-551-88/2010pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliu - ir BK) 222 straipsnio 1 dalį. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina ieškovės nurodomą faktinę aplinkybę, kad įmonėje buvo įprasta darbuotojams mokėti neapskaitytą darbo užmokesčio dalį, oficialiai įforminant tik minimalų atlyginimą arba nurodant, kad darbuotojas dirba ne visą darbo dieną. Teismas taip pat konstatavo, kad šalis siejo tik darbo, o ne civiliniai teisiniai santykiai, o autorinės sutartys buvo sudaromos tik dėl akių. Teismas nustatė, kad bandomuoju darbo laikotarpiu tarp ieškovės ir atsakovo (darbdavio) buvo sulygtas 1 500 Lt atlyginimas (atskaičius mokesčius), o nuo 2008 m. gegužės 1 d. - 2 000 Lt (atskaičius mokesčius). Už 2008 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesius atsakovas (darbdavys) ieškovei skolingas 93,60 Lt, be to, atsakovas nesumokėjo socialinio draudimo, gyventojų pajamų mokesčių ir įmokų į valstybės garantinį fondą nuo 3 393,6 Lt sumos. Už gegužės mėnesį ieškovei buvo nesumokėta 64,20 Lt darbo užmokesčio, o už birželio mėnesį - 1 339,20 Lt. Už liepos mėnesį kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovei priklauso 1 136,23 Lt suma. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti su ieškove laiką, tačiau, atsižvelgdamas į pačios ieškovės nerūpestingą elgesį (t. y. į sutikimą su darbdavio pasiūlytu atsiskaitymo būdu, neįsitikinimą tinkamu atostogų įforminimu, neatvykimą į darbą), priteistiną vidutinį darbo užmokestį sumažino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė R. T. apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą, priimti naująsprendimą ir tenkinti ieškinio reikalavimus: panaikinti drausmines nuobaudas, t. y. pastabą, paskirtą 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 16; papeikimą, paskirtą 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 21; atleidimą iš darbo, paskirtą 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 024, ir laikyti R. T. atleista teismo sprendimu; priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantės neatvykimas į darbą neturi būti vertinamas kaip neatvykimas be svarbių priežasčių, kadangi buvo nulemtas netinkamo darbdavio elgesio, t. y. darbo vietos ir priemonių nesuteikimo, aiškaus nurodymo, kad darbo vietoje apeliantė nepageidaujama. Aplinkybė, kad apeliantės nebuvo darbe, negali būti kvalifikuojama kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, o griežčiausios nuobaudos paskyrimas neatitinka drausminės nuobaudos skyrimo tikslų ir teisingumo principo.
2. Apeliantė neatvyko į darbo vietą ne dėl jai priklausančių (nesuteiktų) atostogų, bet dėl to, kad jai nebuvo suteikta darbo vieta ir darbdavys reikalavo nutraukti darbo sutartį pagal pačios darbuotojos (apeliantės) prašymą. Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad darbo vieta buvo užimta, o darbdavys aiškiai prieštaravo tęsti darbo santykius, neatvykimas į darbą atitinka protingo elgesio standartą.
3. Vilniaus apygardos teismas sprendime neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė apeliantės reikalavimus panaikinti drausmines nuobaudas - pastabą ir papeikimą. Pastaba apeliantei paskirta nepagrįstai. Apeliantei nėra žinoma apie valstybės įmonės „Rata" ir Alytaus miesto savivaldybės pretenzijas ir apeliantė nėra pažeidusi darbo pareigų. Be to, 2008 m. liepos 14 d. tarnybinio nusižengimo svarstymo protokole nurodyta, kad į reikalavimą pasiaiškinti raštu dėl neatvykimo į darbą nebuvo atsakyta ir pasiaiškinimas iki nurodyto termino nebuvo pateiktas.
4. Darbdaviui nevykdant pareigos suteikti darbo vietą, legaliai mokėti visą sulygtą atlyginimą, apeliantė neturėjo pareigos vykti į darbo vietą, o atleidimo įforminimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra fiktyvus.
5. Darbdavys, nesilaikantis DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų įgyvendinti teises bei vykdyti pareigas sąžiningai, laikytisįstatymų bei gerbti bendro gyvenimo taisykles ir dėl to padaręs darbuotojui neturtinę žalą, privalo ją atlyginti. Apeliantės įsitikinimu, darbo užmokesčio nemokėjimu jai padaryta 1 000 Lt neturtinė žala. Apeliantė taip pat nurodo, kad patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą, nebuvo užtikrinta savo ateitimi, nes darbdavys ją atleido iš darbo kaip asmenį, kuris pažeidė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nors, apeliantės teigimu, Darbo sutartį bei įstatymus pažeidė būtent darbdavys, todėl apeliantei turi būti atlyginta 6 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovas A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini), atstovaujamas bankroto administratorės D. K., atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Darbo sutartyje nebuvo numatyta, kad prie ieškovės R. T. kompiuterio negalės prisėsti kitas darbuotojas. Ieškovės atsisakymas eiti į darbą gali būti vertinamas kaip nepavaldumas darbdaviui, o darbdavys, neturėdamas galimybės auklėti, įtikinėti neateinantį į darbą darbuotoją elgtis dorai, turi taikyti griežtesnes priemones, t. y. drausmines nuobaudas. Be to, apeliantė, pamačiusi prie jos kompiuterio sėdintį kitą asmenį, neišsiaiškino situacijos su darbdaviu darbo vietoje, bet išėjo iš studijos ir jau telefonu tarėsi dėl susitikimų.
2. R. T. į darbą buvo priimta 2008 m. sausio 21 d., taigi šešių mėnesių terminas dėl atostogų suteikimo suėjo tik 2008 m. liepos 22 d.

Atsakovas bankrutavusi A. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimąpalikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.  
   1. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstų argumentų, patvirtinančių absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, leidžiančių teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, buvimą. Apeliantės argumentas, kad Vilniaus apygardos teismas neišdėstė visų motyvų, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pati apeliantė cituoja teismo motyvus.
   2. Apeliantė neįrodė, kad negalėjo atvykti į darbą dėl svarbių priežasčių, o būtent jai tenka priežasčių svarbos įrodinėjimo našta. Neatvykdama į darbą be pateisinamų priežasčių, apeliantė nesilaikė darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų. Tuo tarpu darbdavys laikėsi drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Visi įsakymai (dėl pastabos, papeikimo ir atleidimo iš darbo) buvo siunčiami apeliantės paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu ir adresu, nurodytu Darbo sutartyje.
   3. Aplinkybė, kad apeliantė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, o drausminės nuobaudos buvo teisėtos, konstatuota tiek atnaujinus procesą, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iki proceso atnaujinimo.
   4. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas pagrįstai, nes civilinė atsakomybė galima tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, o pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų atleidžiant apeliantę iš darbo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimtį ir ribas nustato apeliacinį procesą inicijavęs asmuo (apeliantas) ir apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei neturi aiškintis aplinkybių ir faktų, kurių neprašo nustatyti apeliantas. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, suvaržytas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei tikrina tik apskųstos sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą; neapskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo nenagrinėja ir dėl jos nesprendžia. Tačiau draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nėra absoliutus. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės, taip pat teisėti interesai. Be to, teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų absoliučiųsprendimo negaliojimo pagrindų, sudarančių pagrindą konstatuoti sprendimo neteisėtumą (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju ieškovė R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nebuvo patenkinti jos ieškinio reikalavimai: panaikinti drausmines nuobaudas: pastabą, paskirtą 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 16; papeikimą, paskirtą 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 21; atleidimą iš darbo, paskirtą 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 024, ir laikyti ieškovę atleista teismo sprendimu; priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pripažinti Darbo sutarties 3 ir 6 punktai niekiniais ir negaliojančiais bei taikytos sąlygos, kurias šalys realiai sulygo; pripažinta Darbo sutarties 2008 m. gegužės 1 d. pakeitimo dalis dėl 800 Lt darbo užmokesčio niekine ir negaliojančia bei taikytos sąlygos, kurias šalys realiai sulygo; pripažinta Autorinė sutartis niekine ir negaliojančia bei taikytos sąlygos, kurias šalys realiai sulygo; priteista ieškovei iš atsakovo A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini), o nesant galimybės išieškoti iš šio atsakovo, subsidiariai iš atsakovo A. J., 2 633,23 Lt įsiskolinimo (nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas), 5 499,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nėra ginčijama. Kadangi byloje nenustatyti absoliutūs skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindai bei nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas pagal ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus faktinius ir teisinius aspektus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės argumentus, kurių pagrindu ji prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje nebuvo patenkinti jos nurodomi ieškinio reikalavimai, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus panaikinti drausmines nuobaudas (pastabą ir papeikimą) bei pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu turėjo nagrinėti atsižvelgdamas į tai, jog jau šiuos reikalavimus teismai yra išnagrinėję ir dėl jų (ne)tenkinimo yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d.sprendimas, turintis res judicata galią. Nors pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės ieškinio reikalavimų panaikinti drausmines nuobaudas priėmė naują sprendimą (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau iš sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės paliko galioti nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės ieškinio reikalavimai dėl drausminių nuobaudų panaikinimo buvo atmesti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimenurodyti faktai ir padarytos išvados apie ieškovei pagrįstai ir teisėtai buvo paskirtas drausmines nuobaudas (pastabą ir papeikimą) bei ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK235 straipsnis)) dėl to, kad neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimų panaikinti drausmines nuobaudas (pastabą ir papeikimą) bei pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo nepripažino tenkintinais dėl ieškovės prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių bei aplinkybių, dėl kurių šioje byloje buvo atnaujintas procesas.

Vertinant apeliaciniame skunde nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu ieškovės reikalavimai dėl drausminių nuobaudų bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turėtų būti patenkinti, akcentuotina, kad teisingumo vykdymas - išimtinė teismo teisė, ir siekiant užtikrinti, kad teisingumas būtų vykdomas kruopščiai ir atidžiai, sukurta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis - šalinti galimas žemesniųjų instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir taip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Net ir po to, kai byla išnagrinėta ir šalių ginčas išspręstas instancine tvarka, gali atsirasti ar paaiškėti aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismo sprendimu ar vykusio teismo proceso tinkamumu. Dėl to įstatymų leidėjas nustatė proceso atnaujinimo institutą, kuriuo siekiama to paties, kaip ir nustatant teismų sprendimų instancinės kontrolės mechanizmą (apeliaciją ir kasaciją), tikslo ir kuris taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės teismų sistemos, būdais, dėl to, kad šia tvarka pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko. Teismų praktikoje pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarinis būdas, leidžiantis atnaujinus procesą bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme ta apimtimi, kurią nustato proceso atnaujinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011; kt.). Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-572/2009; kt.). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų - greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009). Atnaujinus procesą, šie tikslai pasiekiami, kai byla nagrinėjama atsižvelgiant į konkrečios bylos atnaujinimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2013).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir E. Ž. Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta" apeliacija, pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta" apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad procesas gali būti atnaujinamas esant CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 ar 4 punktuose nustatytiems pagrindams, tačiau tokiu atveju prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridėtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame būtų nurodyta bent viena aplinkybė, sudaranti pagrindą spręsti klausimą dėl proceso atnaujinimo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai, taigi tik nuosprendis, priimtas baudžiamajame procese, pripažįstamas teisingumo aktu ir tik nuosprendžiu konstatuoti faktai laikomi nustatytais ir nereikalingais papildomo įrodinėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-522/2004).

CPK 370 straipsnio 4 dalis nustato, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio kodeksotaisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

Taigi nagrinėjamu atveju ypač yra svarbu tai, ar atsižvelgiant į šioje byloje nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti nepagrįsta ir neteisėta ne tik įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimodalį, kurioje buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai: pripažinti Darbo sutarties 3 ir 6 punktus niekiniais ir negaliojančiais bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo; pripažinti Darbo sutarties 2008 m. gegužės 1 d. pakeitimo dalį dėl 800 Lt darbo užmokesčio niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo; pripažinti Autorinę sutartį niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo; priteisti ieškovei nesumokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, bet ir minėto teismo sprendimo dalį, kurioje netenkinti savarankiški ieškinio reikalavimai: panaikinti drausmines nuobaudas (papeikimą ir pastabą); pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nustatant šioje byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgtina į tai, kad ieškovė R. T. 2008 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui paduotame ieškinyje nurodė, jog 2008 m. sausio 21 d. su atsakovu A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini) pasirašė Darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta dirbti ne visą darbo dieną už 400 Lt darbo užmokestį. Bandomuoju laikotarpiu ieškovei buvo mokamas 1 100 Lt atlyginimas „vokelyje". 2008 m. gegužės 1 d. Darbo sutartis buvo pakeista, nustatant, kad ieškovės atlyginimas yra 800 Lt ir ji dirba visą darbo dieną. Ieškovė nurodė, kad iš tikrųjų su darbdaviu buvo sulygta, jog bandomuoju laikotarpiu ji gauna „į rankas" 1 500 Lt darbo užmokestį, o pasibaigus bandomajam laikotarpiui - 2 000 Lt. 2008 m. gegužės 7 d. tarp darbdavio ir darbuotojos buvo pasirašyta Autorinė sutartis, pagal kurią darbuotojai išmokėta 1 500 Lt suma. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2008 m. liepos 3 d. darbdavys pareiškė, jog ieškovė atleidžiama iš darbo. Ieškovė su atleidimu nesutiko ir 2008 m. liepos 4 d. atėjo į darbą, kur rado savo darbo vietą užimtą kito asmens. Ieškovė per savo atstovą (advokatą) nusiuntė darbdaviui siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu bei informavo, kad nebeatvyks į darbą dėl užimtos darbo vietos. Atsakovas A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini) 2008 m. liepos 10 d. rašte nesutiko nutraukti Darbo sutarties šaliu susitarimu ir patarė ieškovei atvykti į darbą bei įspėjo, kad ieškovei neatvykus, jai bus užskaitytos pravaikštos. Ieškovė 2008 m. rugpjūčio 12 d. gavo du laiškus iš darbdavio: viename buvo 2008 m. liepos 10 d. raštas, kitame, kuris buvo siųstas 2008 m. liepos 25 d., - įsakymai dėl drausminių nuobaudų ieškovei skyrimo. 2008 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus raštą (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog 2008 m. liepos 30 d. A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini)nutraukė darbo sutartį su ieškove pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės įsitikinimu, drausminės nuobaudos jai paskirtos neteisėtai, kadangi ieškovei nebuvo suteikta darbo vieta, be to, nebuvo įteiktas rašytinis reikalavimas pasiaiškinti dėl neatvykimo priežasčių. Atsakovas (darbdavys), nesilaikydamas susitarimo ir nemokėdamas ieškovei sulygto darbo užmokesčio, versdamas ieškovę nutraukti Darbo sutartį bei nepagrįstai paskirdamas drausmines nuobaudas, padarė ieškovei neturtinę žalą, ieškovės įvertintą 6 000 Lt suma. Ieškovė, remdamasi šiomis aplinkybėmis, reikalavo pripažinti Darbo sutarties sąlygas (nustatančias darbo užmokestį ir darbą ne visą darbo dieną) ir Autorinę sutartį niekinėmis ir negaliojančiomis bei taikyti realiai šalių sulygtas sąlygas, priteisti iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) 3 504,48 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, o ieškovės gautą 5 015 Lt sumą pripažinti darbo užmokesčiu, priteisti išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė visus ieškovės reikalavimus, tarp jų ir reikalavimą panaikinti drausmines nuobaudas: pastabą (paskirtą 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 16), papeikimą (paskirtą 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 21), atleidimą iš darbo (paskirtą 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 024), bei reikalavimą priteisti 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendime nustatė, kad atsakovas A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini) pateikė įrodymus, jog ieškovė neatvyko į darbą 2008 m. liepos 4, 9, 10, 11 ir 14 dienomis, nevykdė įsipareigojimų įmonei. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl nesuteiktos darbo vietos ir konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai padarė vienašališkas išvadas ir savavališkai nėjo į darbą. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės reikalavimai, susiję su darbdavio atsisakymu įforminti darbo sutartyje realiai sulygtą darbo užmokestį ir išmokėti visas ieškovei priklausančias lėšas, atmestini, kadangi neįrodyti byloje surinktų įrodymų visetu. Ieškovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydama sprendimą panaikinti ir jos ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodė, kad teismas sprendime dėl drausminių nuobaudų pasisakė bendrai ir lakoniškai, neišskirdamas kiekvieno reikalavimo atskirai; byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovei buvo apribota galimybė atlikti darbo funkcijas savo darbo vietoje, nes ieškovės vieta faktiškai buvo užimta; teismas Darbo sutarties tekstą vertino formaliai, neįsigilindamas į tikruosius šalių ketinimus ir nepagrįstai laikė aplinkybę, kad dalis pinigų įmonėje buvo mokama „vokeliuose", neįrodyta. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatuodamas, kad ieškovės 2008 m. liepos 4 d. pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nepanaikino ieškovės pareigos atvykti į darbą ir dirbti, nes byloje nėra duomenų, kad ieškovė dėl svarbių priežasčių nebuvo darbe 2008 m. liepos 4 d. ir neatvyko į darbą nuo 2008 m. liepos 9 iki 2008 m. liepos 29 dienos, o darbdavys šį pažeidimą pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog 2008 m. liepos 4 d. ieškovė prie savo darbo stalo rado sėdintį kitą žmogų, savaime nepanaikina jos pareigos būti darbo vietoje ir dirbti, todėl nesant nustatytų svarbių jos neatvykimo į darbą priežasčių, darbdavys turėjo teisinį pagrindą atleisti ieškovę iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pripažinti Darbo sutarties 3 ir 6 punktus bei Autorinę sutartį niekinėmis ir negaliojančiomis bei taikyti ieškovės nurodytas sąlygas.

Ieškovė pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-175-131/2009, kadangi 2011 m. birželio 29 d. ieškovė sužinojo, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. baudžiamuoju įsakymu (baudžiamoji byla Nr. 1-1551-88/2010) A. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskiriant 35 MGL dydžio baudą, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal sutuoktinės laidavimą (baudžiamoji byla Nr. 1-1620-865/2010). Nagrinėjant baudžiamąją bylą, A. J. prisipažino, kad dalį darbo užmokesčio darbuotojams, taip pat ir ieškovei R. T., mokėjo neoficialiai („vokeliuose"), taigi, ieškovės nuomone, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra nustatyti žinomai melagingi atsakovo paaiškinimai civilinėje byloje. Pažymėtina, kad ieškovė prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog ieškinio reikalavimai panaikinti drausmines nuobaudas yra kildinami iš tų pačių aplinkybių - A. J. atsisakymo įforminti Darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį ir išmokėti jai priklausančias sumas. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-175-131/2009. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje paneigiamos atsakovo civilinėje byloje pateiktos aplinkybės ir argumentai dėl atlyginimo mokėjimo tvarkos ir dydžio. Kadangi dalis ieškovės reikalavimų susiję su A. J. atsisakymu įforminti darbo sutartyje realiai sulygtą darbo užmokestį ir išmokėti visas ieškovei priklausančias lėšas, atsakovo melagingų paaiškinimų davimas civilinėje byloje galėjo turėti įtakos neteisėtam ir nepagrįstam sprendimui priimti.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu buvo iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimai dėl Darbo sutarties sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis bei realiai sulygtų sąlygų taikymo, gautų pajamų pripažinimo darbo užmokesčiu bei darbo užmokesčio priteisimo, o reikalavimai panaikinti drausmines nuobaudas ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą buvo atmesti.

Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalies, susijusios su ieškovės ieškinio reikalavimais panaikinti drausmines nuobaudas ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo atnaujintas procesas, pripažinti nepagrįsta ir neteisėta įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje atmesti savarankiški ieškovės ieškinio reikalavimai panaikinti drausmines nuobaudas ir su šiais reikalavimais susiję kiti (išvestiniai) reikalavimai (priteisti išeitinę išmoką, atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką); priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl drausminių nuobaudų panaikinimo

Teisėjų kolegija, išanalizavusi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, kuria buvo atnaujintas procesas byloje, pažymi, kad procesas buvo atnaujintas, paaiškėjus, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. J. nefiksavo įmonės buhalterinėje apskaitoje dalies ūkinių finansinių operacijų, susijusių su išmokėtu darbo užmokesčiu, neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą šių patirtų išlaidų, neišrašė šioms išmokėtoms piniginėms lėšoms kasos išlaidų orderių, neregistravo šių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos registruose bei įmonės kasos knygoje. A. J. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino, nurodydamas, kad įmonės darbuotojams, tarp jų ir ieškovei, mokėjo dalį įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla atnaujinta dėl atsakovo civilinėje byloje duotų melagingų parodymų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktas), susijusių būtent su darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojams tvarka ir dydžiu, bet ne su drausminių nuobaudų skyrimo ieškovei teisėtumu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atnaujintoje civilinėje byloje turėjo iš esmės aiškintis ir vertinti, ar šios aplinkybės sudaro faktinį ir teisinį pagrindą pakeisti ieškovės ginčijamo teismo sprendimo dalį dėl Darbo sutarties sąlygų bei Autorinės sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir niekinėmis, ieškovės iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) gautų sumų pripažinimo darbo užmokesčiu ir darbo užmokesčio priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad apeliaciniame skunde apeliantės nurodomos aplinkybės bei argumentai, kurių pagrindu ji reikalauja panaikinti jai paskirtas drausmines nuobaudas, buvo nagrinėjamos ir išnagrinėtos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose dar iki bylos atnaujinimo ir šios aplinkybės nėra pasikeitusios ar paneigtos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija, vertindama apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su drausminių nuobaudų paskyrimu, konstatuoja, kad apeliantė, dar kartą nurodydama tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo nurodžiusi nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjusiam bylą apeliacine tvarka, ir pateikdama kitokį požiūrį į jau teismuose nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su drausminių nuobaudų paskyrimu, siekia, jog dar kartą būtų peržiūrėtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas, t. y. siekia, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla. Tačiau, kaip jau buvo minėta, įsitesėjusio sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas negali būti naudojamas kaip „užslėpta" apeliacija, o vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas.

Pažymėtina, kad bylos medžiagoje iki proceso atnaujinimo yra pateikti duomenys, jog 2008 m. liepos 4 d. atvykusi į darbą ieškovė rado savo darbo vietą užimtą kito asmens ir kad per savo atstovą (advokatą) pateikė pasiūlymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu bei informavo darbdavį, jog neatvyks į darbą. Bylos medžiagoje yra bei pirmosios instancijos teismo taip pat nustatyta, kad A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini) 2008 m. liepos 10 d. rašte patarė ieškovei atvykti į darbą bei įspėjo, kad ieškovei neatvykus, jai bus užskaitytos pravaikštos (I t., b. l. 18-19). Be to, prie ieškinio buvo pridėti elektroniniai laiškai (I t., b. l. 26-28), kuriais susirašinėta su Alytaus miesto savivaldybės darbuotoja I. D. užsakymo vykdymo klausimais, ir Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje įvertino ieškovės nurodomą aplinkybę, kad drausminė nuobauda (pastaba) skirta ne už neatvykimą į darbą, bet už netinkamą Alytaus savivaldybės ir valstybės įmonės „Rata" užsakymų vykdymą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje taip pat įvertino aplinkybę, kad atsakovas A. J. dizaino studija (duomenys neskelbtini) 2008 m. liepos 9 d. raštu (I t., b. l. 95) ir 2008 m. liepos 24 d. raštu (I t., b. l. 21) pareikalavo ieškovės pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovė jos pačios nurodytu adresu laiku neatsiėmė iš pašto atsakovo siųstos registruotos korespondencijos, parodo, kad ieškovė buvo pasyvi teisinių santykių dalyvė ir neteikė teisinės reikšmės savo teisių įgyvendinimui. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovoA. J. atsiliepime nurodomu argumentu, kad aplinkybė, jog apeliantė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, o drausminės nuobaudos buvo teisėtos, konstatuota tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iki proceso atnaujinimo, tiek atnaujinus procesą.

Remdamasi anksčiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu neva Vilniaus apygardos teismosprendime atskirai neišdėstyti motyvai (kuriais vadovaudamasis teismas atmetė apeliantės reikalavimus panaikinti pastabą ir papeikimą) yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, o vien tik ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas dėl reikalavimų panaikinti visas drausmines nuobaudas pasisakė bendrai, daugiausia dėmesio skirdamas ieškovės atleidimo iš darbo klausimui, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, net jei byla būtų atnaujinta dėl aplinkybių susijusių su drausminių nuobaudų skyrimu, o ne darbo užmokesčio tvarka ir dydžiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismonutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, tačiau visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį ar apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartįcivilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006). Pirmosios instancijos teismosprendime, priimtame po bylos atnaujinimo, taip pat kaip ir ankstesniuose (iki bylos atnaujinimo priimtuose) sprendimuose konstatuota, kad ieškovės darbo vietos užėmimas bei kitos jos nurodomos aplinkybės savaime negali pateisinti ieškovės elgesio, t. y. savavališko sprendimonebeatvykti į darbą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškinyje (I t., b. l. 1-9), tiek 2011 m. gruodžio 7 d. patikslintame ieškinyje (I t., b. l. 26-34) ieškovė nurodė, jog į darbą neatvyko būtent dėl užimtos darbo vietos (o ne dėl jai neišmokėto darbo užmokesčio). Byloje taip pat yra ieškovės per jos atstovą darbdaviui siųstas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (I t., b. l. 14), kuriame taip pat aiškiai nurodyta, jog ieškovė į darbą nebevyks, kadangi negali vykdyti darbinių funkcijų dėl užimtos darbo vietos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė nevyko į darbą dėl jai nemokamo darbo užmokesčio ir kad apie šią priežastį raštu informavo darbdavį, reikalaudama išmokėti jai priklausančias sumas. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 127 straipsnio 2 dalis bei 128 straipsnis nustato teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal sutartį, pažeidžia įstatymus, nemoka darbo užmokesčio, tačiau darbuotojas darbdaviui turi raštu pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį dėl šiose teisės normose nurodytų aplinkybių. Tokio pobūdžio prašymo nutraukti Darbo sutartį ieškovė darbdaviui nepateikė, o savavališkai nevyko į darbą. Pažymėtina, kad ne tik darbdavys turi tinkamai įgyvendinti jamįstatymuose nustatytas pareigas, tačiau ir darbuotojas turi laikytis įstatymų (DK 35 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog šioje byloje turėjo būti nustatyta aplinkybė, kad ieškovė turėjo teisėtą pagrindą nevykti į darbą dėl to, kad, jos teigimu, jai nebuvo mokamas legaliai visas sutartas darbo užmokestis, ir patenkinti ieškinio reikalavimai dėl drausminių nuobaudų panaikinimo.

Atsižvelgdama į CPK 370 straipsnio 4 dalį, 371 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei į tai, kad nagrinėjama byla buvo atnaujinta dėl aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimo tvarka bei dydžiu ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu nėra nustatyti ir ieškovės prašyme atnaujinti procesą nėra nurodyti nauji faktai, susiję su drausminių nuobaudų ieškovei skyrimu, taip pat remdamasi tuo, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ir negali paneigti teisinio apibrėžtumo principo, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti nepagrįsta ir neteisėta įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį dėl drausminių nuobaudų skyrimo, todėl ši Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo dalis iš esmės paliekama nepakeista (patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis) ir apeliacinio skundo reikalavimai panaikinti drausmines nuobaudas netenkinami.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu tenkino ieškovės reikalavimus dėl Darbo sutarties sąlygų bei Autorinės sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir niekinėmis bei realiai sulygtų sąlygų taikymo, darbo užmokesčio priteisimo. Teismas nustatė, kad A. J. dizaino studijoje (duomenys neskelbtini) buvo įprasta darbuotojams mokėti neapskaitytą darbo užmokesčio dalį, oficialiai įforminant tik minimalų atlyginimą arba nurodant, kad darbuotojas dirba ne visą darbo dieną, ir konstatavo, kad ieškovei priklauso neišmokėta darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 2 633,23 Lt suma. Pažymėtina, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškinyje ieškovė neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą siejo ne tik su paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, bet ir su sulygto darbo užmokesčio nemokėjimu bei darbdavio susitarimo su darbuotoja nesilaikymu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo iš viso atmesti ieškovės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, remdamasis vien tik ta aplinkybe, kad drausminės nuobaudos pripažintos teisėtomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Teismų praktikoje yra suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje bylojeNr. 3K-3-10/2006).

Pagal formuojamą teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be Lietuvos Respublikoscivilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos šios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės: darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006)

Šioje byloje apeliantė nurodė, kad teisėtai jai priklausančio darbo užmokesčio nemokėjimu jai padaryta 1 000 Lt neturtinė žala. Apeliantė pažymėjo, kad dėl darbdavio veiksmų ji patyrė nepatogumų, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir sutinka su apeliantės argumentu, kad būtina įvertinti, jog darbuotojas darbo teisiniuose santykiuose paprastai yra silpnesnioji šalis, o darbdaviui, kaip stipresniajai šaliai, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog darbo užmokestį teisingai apskaičiuoti ir išmokėti privalo darbdavys, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o susitarimo esmei. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), ir šios sąlygos gali būti keičiamos tik įstatymo nustatyta tvarka (DK 93 straipsnis, 95 straipsnio 3 dalis, 120straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje bylojeNr. 3K-3-195/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso tiek materialinė, tiek socialinė, tiek ir psichologinė asmens gerovė, jo šeimos stabilumas, todėl asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir dėl tos priežasties tokie darbdavio neteisėti veiksmai, kaip sulygto atlyginimo netinkamas įforminimas darbo sutartyje ar darbo užmokesčio nemokėjimas, neabejotinai sukelia darbuotojui neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi DK 250 straipsniu, CK 6.250 straipsniu, įvertindama anksčiau nurodytus apeliantės argumentus bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad ieškovei nebuvo išmokėta 2 633,23 Lt darbo užmokesčio ir su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų suma, atsižvelgdama į tai, kad teisė į teisingą ir nustatytu terminu išmokėtą darbo užmokestį yra viena svarbiausių darbuotojo teisių, o dėl atsakovo A. J. melagingų parodymų ieškovės reikalavimų, susijusių su darbo užmokesčiu, nagrinėjimas užsitęsė ir ieškovė ilgą laiką negalėjo disponuoti jai teisėtai priklausančiomis lėšomis, taip pat į tai, kad ieškovei iš atsakovų jau priteista 5 499,99 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovė taip pat nurodė, kad drausminių nuobaudų paskyrimu bei vertimu nutraukti darbo sutartį ieškovės iniciatyva, darbdavio jai padaryta 5 000 Lt neturtinė žala. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis ieškovės reikalavimas dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkinamas, kadangi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš darbo, pripažintos teisėtomis ir byloje nenustatyta, kad ieškovė iš tikrųjų buvo verčiama nutraukti darbo sutartį jos iniciatyva.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė 2014 m. vasario 12 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 4 (IV t., b. l. 221), 2014 m. vasario 12 d. advokatės surašytą prašymą priteisti už advokatės suteiktas teisines paslaugas, t. y. priteisti 100 Lt už advokatės susipažinimą su civiline byla ir 400 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (IV t., b. l. 220), bei advokatės 2014 m. vasario 12 d. išrašytą sąskaitą už suteiktas advokatės teisines paslaugas 500 Lt sumai (IV t., b. l. 222).

CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeiguprašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo išlaidos, turi būti realios ir pagrįstos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, o bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos nagrinėjimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010). Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, yra pasisakyta, kad tokį reglamentavimą galima paaiškinti įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, tačiau byloje nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, CPK 98straipsnio 1 dalyje nustatyti ribojimai gali būti netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė įrodymų, kad advokatei yra sumokėjęs 500 Lt bei nėra nurodęs jokių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo apmokėti šios pinigų sumos ir pateikti įrodymus, kad ši pinigų suma sumokėta advokatei iki byla buvo iš esmės išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. spendimu atmestus ieškovės R. T. reikalavimus: pripažinti darbo sutarties sąlygas ir autorinę sutartį niekinėmis ir negaliojančiomis ir taikyti realiai sulygtas sąlygas, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei pripažinti ieškovės gautas sumas darbo užmokesčiu, priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2008 m. sausio 21 d. Darbo sutarties Nr. 38, 3 ir 6 punktus niekiniais ir negaliojančiais bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. 1 950 Lt darbo užmokestį (3 punktas) ir 8 valandų darbo dieną (6 punktas).

Pripažinti 2008 m. sausio 21 d. darbo sutarties Nr. 38 2008 m. gegužės 1 d. pakeitimo dalį dėl 800 Lt darbo užmokesčio niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, t. y. kad ieškovės sulygtas darbo užmokestis sudarė 2 635 Lt.

Pripažinti 2008 gegužės 1 d. autorinę sutartį Nr. 08-08/07 niekine ir negaliojančia bei taikyti sąlygas, kurias šalys realiai sulygo, laikant, jog šia sutartimi sulygta dėl 1 500 Lt darbo užmokesčio.

Priteisti ieškovei R. T. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo bankrutavusios A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), o nesant galimybės išieškoti iš atsakovo A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini), subsidiariai iš atsakovo A. J. (duomenys neskelbtini), - 2 633,23 Lt (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt tris litus ir 23 ct) įsiskolinimo (nesumokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas); 5 499,99 Lt (penkis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir 99 ct) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje netenkinti ieškovės R. T. ieškinio reikalavimai: panaikinti drausmines nuobaudas: pastabą, paskirtą 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 16; papeikimą, paskirtą 2008 m. liepos 24 d. įsakymuNr. 21; atleidimą iš darbo, paskirtą 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 024; priteisti iš A. J. dizaino studijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, palikti nepakeistą".

Teisėjos Danguolė Martinavičienė

Egidija Tamošiūnienė

Dalia Višinskienė