Žurnalistų namuose įvyko susitikimas su lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktare Viktorija Daujotyte-Pakeriene. Pristatydami viešnią renginio organizatorius LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Raimondas Polis ir LŽS pirmininko pavaduotoja Aldona Žemaitytė-Petrauskienė priminė profesorės parašytas knygas ir įvardino ją su šviesaus atminimo profesoriu Vytautu Kubiliumi iškiliausiais mūsų laikmečio lietuvių literatūros tyrinėtojais. Apdovanotais didele Dievo dovana - intuicija, kuri pagimdo savitą rašančiojo interpretaciją, subtiliai jaučiančiais ir valdančiais žodį kaip kūrybos instrumentą, parodančiais jo jėgą, grožį ir galią.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė kalbėdama daugiausia dėmesio skyrė kultūrai ir kalbai kaip gyvenimo antrininkėms. Pasak profesorės, kalba yra tikrovės atspindys. Apie dabartines diskusijas dėl pavardžių rašymo profesorė irgi turi savo nuomonę: į kalbą reikėtų žiūrėti kaip į melioraciją. Galima dirvą nusausinti ir gauti naudos, bet taip galima ir saugomus rezervuarus išdžiovinti... O kalba išlieka tol, kol yra žmonių, ta kalba kalbančių, o kuo mažiau ja kalbančiųjų - tuo kalbai blogiau.

„Deja, lietuvių kalbos upėje vandens vis sekliau",- nerimavo profesorė, bet susirinkusiuosius ramina, kad XIX a. spaudoje, laikraštyje „Varpas", vėliau Maironio eilėse skambėjo tos pačios mintys, kviečiančios sugrįžti namo, kalbėti lietuvių kalba. Tada lietuviai išgirdo - išliko ir kalba, ir tauta.

Į Žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus provokuojantį klausimą, kad per televiziją rodoma laida „24 valandos" primena Žemaitės apsakyme „Marti" aprašytą XIX amžiaus Lietuvos gyvenimą, profesorė turėjo savo atsakymą. Jeigu gyvenimas gal kažkuo ir panašus, nes laikas sukasi ratu, tai televizijos laidose, skirtingai nei Žemaitės apsakymuose, nėra kūrybos.

Tų laidų kūrėjai, kaip ir tie Seimo nariai, inicijuojantys įstatymus, kiek gerų, o kiek blogų žinių rodyti, į pasaulį žiūri, kaip į matematikos uždavinį, kur du plius du visada yra keturi. Žmogaus pasaulis, mano V. Daujotytė, nėra aritmetika, o mechaniškas pasaulio supratimas nėra kūryba. O Žemaitė, kurios kūrybą nagrinėjo dr. V. Daujotytė, buvo didi universalė, jos kūryba nėra tik algebra, visai kitaip nei šiandieninės televizijos laidos, kuriose nėra šviesos, nes sąmoningai jos nerodoma. Bet tas sąmyšis visuomenėje, kad žiniasklaidoje per daug tamsumo, rodo, kad mūsų visuomenė ilgisi šviesos.

Pasak V. Daujotytės, tas ilgesys labai svarbus, nes rytdienos gaires brėžia ne tik realybė, su kuria susiduriame, bet ir tai, ko tikimės, ilgimės, viliamės...

Pusantros valandos vykusios diskusijos pratęstos buvo prie kavos, o baigtos buvo taip, kaip ir pradėtos - eilėmis. Renginį Salomėjos Nėries eilėmis „Ankstų rytą" pradėjo LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Raimondas Polis.

Pabaigoje lietuvių literatūros tyrinėtoja įvertino LŽS Senjorų klubo pirmininko Ipolito Skridlos eiles.

O renginio dalyviai dėkoja už tai, kad jie, kaip V. Daujotytės vadinami literatai, nors akimirka tapo šviesos paglostyti ir supratę, kad „Rytą auksu parašytą/Mano vardą ten randu" S. Nėris pranašiškai rašė ne tik apie save.

Tuo auksu įrašytas ir Viktorijos Daujotytės vardas, kitų mūsų tautos šviesulių vardai.

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.