Vilniuje, Žurnalistų namuose pradėjo veikti įdomi kolegės Reginos Jakučiūnaitės Kubertavičienės fotoparoda „Kalnų spalvos". Ta proga ją šnekina www.lzs.lt redaktorius Vytautas Žeimantas.
Žurnalistų namuose pradėjo veikti Jūsų paroda "Kalnų spalvos". Ką norėjote ją eksponuodama pasakyti?
Parodos pavadinimą „Kalnų spalvos" pasirinkau neatsitiktinai. Visi kalnus vaizduoja tamsius, rūsčius. Sustingusios viršūnės horizonte, bežadžiai sniegynai... Būdama kalnuose, aš su jais kalbuosi, jie man kaip gyvi: nuolat besikeičiančios nuotaikos ir spalvų dermės. Pirmiausiai spalvotus kalnus aš pamačiau N. Rericho akimis, kuomet buvo atvežta jo paroda į Vilnių. Tai jis man padėjo suprasti šį rūstų ir didingą grožį.
Jus daug keliaujate, mėstate keliones. Kokius maršrutus pasirenkate, kur traukia Jūsų širdis? Kuo Jūs save laikote - turiste, keliautoja, žygeive?
Mane domina sportinis kalnų turizmas ir alpinizmas. Stengiuosi pasirinkti įdomius maršrutus ir pati organizuoti keliones į kalnus. Kalnams paskyriau didelę dalį savo gyvenimo. Didžiausias pasiekimas - už žygį po J. Čerskio kalnagūbrį Sibire, griūvančios Sąjungos fone, laimėti sidabro medaliai (vadovas J. Jarmolajev). Prieš keletą metų taip pat dalyvavome Lietuvos ir Pabaltijo alpinizmo pirmenybėse ir žygių klasėje laimėjome prizines vietas.
Jūs daug fotografuojate. Kas atsirado pirma - noras keliauti, ar noras fotografuoti?
Fotografuoju nuo penktos klasės. Fotografija mane atvedė į žurnalistiką, kur doc. dr. Virgilijaus Juodakio ir Sigito Krivicko priežiūroje mokiausi fotografuoti įvykius, komponuoti kadrą, užfiksuoti svarbiausius įvykių momentus. Vėliau mane palaikė ir padrąsino Skirmundas Valiulis. Taigi, turėjau gerus mokytojus.
Ši paroda sudaryta iš spavotų nuotraukų. Žinia, yra fotografų, kurie dirba tik su juodai bata fotografija, teigdami, kad tik taip galima pasiekti norimą rezultatą. Ką apie tai manote?
Esu tapytoja, dalyvauju tapytojų parodose, pleneruose, todėl spalvotoji fotografija man priimtinesnė. Spalva išreikšti emocijas man sekasi geriau. Nuostabūs saulėlydžiai ir saulėtekiai kalnuose, tik reikia juos suskubti užfiksuoti. Reikia stebėti ir matyti. Kiti žiūri ir nemato, todėl gamtos grožį aš noriu parodyti daugeliui žmonių.
Moteriai kalnuose fotografuoti dvigubai sunkiau. Reikia suspėti su visais eiti, netrukdyti kitiems ir užfiksuoti tai, ką matai įdomiausia. Svarbu geras fotoaparato objektyvas, nes detalumas suteikia daugiau emocijų ir informacijos
Jūs nemažai laiko skyrėte ir pedagoginiam darbui, dėstėte Vilniaus universitete...
Taip, pasirinkau fotografijos pedagogo kelią, tačiau nuolat fotografuoju kultūrinius renginius, įvykius, publikuoju spaudoje ar interneto svetainėse, rašau knygas ir straipsnius, fotografuoju reportažus. Tai - kasdienybė.
Geriausiai jaučiuosi pabėgus į gamtą. Čia įsiklausau į jos garsus, stebiu kintantį apšvietimą, kuris padeda išreikšti gamtos nuotaikas. Vieną savo kūrinių ciklą aš pavadinau „Debesų gyvenimas prie Baikalo" Stebi padangę ir pajunti nežemišką galingą jėgą, tarsi srūvančią į tave, į tavo širdį, užvaldančią visą tavo esybę, kuri , paskui išsilieja eilėmis, teptuko potėpiais. Gal būt, tai ir yra Dieviškasis įkvėpimas...
Ši paroda Jums ne pirmoji. Kur ir ką esate anksčiau eksponavusi?
Per pastaruosius penkerius tai šeštoji paroda. Vienos buvo viešos, kitos - kamerinės, buvo eksponuojamos įvairiose erdvėse.
Viliojantys savo toliais, nepakartojama gamtos didybe ir harmonija, kalnai visuomet traukė keliautojus. Čia pamirštamos kasdienybės dulkės, siela atsigauna ir suspindi tarsi neregėtas brangakmenis. Grįžti švarus ir lengvas.
Kalnuose negali meluoti nei sau, nei kitiems. Su draugais esi susirišęs viena virve, kabi ant to paties kablio, todėl esi atsakingas ne tik už savo, bet ir už kito gyvybę. Kalnai - tai mano likimas. Ir būsiu juose, kol plaks manoji širdis. Kalnai - tai amžinoji tiesa. Čia gali pasižiūrėti Dievui į akis.
Dėkoju Vilniaus skyriaus valdybos narei Angelinai Liaudanskienei, pasiūliusiai organizuoti fotoparodą, dr. Jolantai Mažylei, Vilniaus skyriaus pirmininkei, palaikiusiai idėją, ir kolegei Daivai Červokienei, kuri padėjo parengti parodą. Dėkoju ir savo kolegoms fotografams Pauliui Račiūnui, kuris atspausdino nuotraukas ir Sauliui Sauleikai, kuris apipavidalino parodą. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narė ir jaučiu didelę atsakomybę parodyti savo darbus kolegoms.
Ačiū už įdomius ir išsamius atsakymus.
Komentarai (1)