2024 m. spalio 9 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų namuose

*print*

Archyvas :: Filomena Linčiūtė –Vaitiekūnienė: Su bloknotu po savus ir svečius kraštus...

2020-10-05
 
Filomena Linčiūtė –Vaitiekūnienė. Reginos Jakučiūnaitės nuotrauka

Filomena Linčiūtė –Vaitiekūnienė. Reginos Jakučiūnaitės nuotrauka

2020 m. spalio 8 d. 17 valandą Žurnalistų namuose (Jogailos g. 11, Vilnius) atidaroma Filomenos Linčiūtės -Vaitiekūnienės unikali trijų dalių dailės darbų paroda. Eksponuojami darbai iš serijų „Kitokia Indija", „Maroko mozaika" ir „Persijos atšvaitai". Kviečiame. 

 

- Šį kartą likimas dovanojo man pabuvimą Indijoj, ir ne šiaip sau, o plenerą. Turėjau nuostabias sąlygas stebėti, džiaugtis, tapyti ir draugauti, - sako Filomena Linčiūtė -Vaitiekūnienė. - O kas gi labiausiai įsiminė? Būta aplink daug daug gražių ir džiaugsmingų dalykų - saulė, paukščių čiulbesys, džiunglių grožis, šventyklos, išlikusios senosios Assamo gentys su savo etnosu ir dar daug daug visko... Tai veikia. Kyla noras klot ant drobės savo jausmus ir potyrius, fiksuot aplinkos grožį ir geruosius žmones. Taip ir gimė ciklas „Kitokia Indija", tikrai kitokia, nei mačiau ją prieš dvidešimt metų - greit bėga laikas...
***
Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė gimė Žemaitijoje, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, 1965 metais baigė Dailės akademiją, kur mokėsi scenografijos meno. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1967 metų. 
Kūryba. 9 paveikslai su tekstais „Mano malda iš senelio knygutės", skirti Maironio metams (2012), triptikas „Anna Regina ir Kristijonas. Tolminkiemis", skirtas K. Donelaičio metams (2013). Daugelio filmų, dramos spektaklių scenografė, kostiumų aut. Minėtini filmai: pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka", „Virto ąžuolai", „Kelionė į rojų", „Mano vaikystės ruduo", „Herkus Mantas" (kostiumai) ir kt.; spektakliai VADT: „Piteris Penas", „Liudvikas XIV", „Raudonkepuraitė", „Spyruoklinis kareivėlis"; Kauno dramos teatre: „Karalius Motiejukas I", „Juodoji komedija"; Kauno muzikiniame teatre: operetės „Rozmari", „Silva", baletas „Aušrinė"; Klaipėdos muzikiniame teatre - „Baltasis vilkas"; TV spektakliai: „Barbora Radvilaitė", „Heda Gabler" ir kt. Iš TV kultūrinių laidų minėtinos: ciklas „Mano pasaulis" (už jį gavo premiją), ciklas „Rūmų didybės aidai" (muzikinė Bonos aplinka Vilniuje), „Vizijos ir tikrovė" (25 temos, scenografė ir bendraaut.). 
Įvairių renginių scenografė. Iš jų minėtini: baroko muzikos festivalis „Banchetto musicale" (1991), „Dainų dainelė" (1992), tarptaut. festivalis „Baltica" (1993), tarptaut. M. K. Čiurlionio konkursas (1995), Sostinės šventė (1996), moksleivių dainų šventė (1996), pasaulio lietuvių dainų šventė-ansamblių vakaras (1998), Kalėdos rotušės aikštėje (1993-1999), svarbių datų minėjimai ir kt. 
Piešia ir tapo. Surengė nemažai autorinių parodų, iš jų temines: „Medžiai ir bokštai" (Vilniaus senamiestis), „Čiurlionio plenerą prisimenant", „Trijų kultūrų pėdsakais", „Pasiilgau vėjo vasarinio", „Paukštė LITUA Kvedlinburge", skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Darbus eksponavo Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose, Plungėje, Rokiškyje, Druskininkuose ir kt. Darbų yra privačiose kolekcijose JAV, Norvegijoje, Danijoje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Filomenos visas gyvenimas yra pašvęstas kūrybai, todėl tai, kas sukurta - sunku ir išskaičiuoti.
Atsivėrusios platesnės galimybės keliauti, džiugina menininkės sielą. Taip gimė tapyti kelionių ciklai. Pasirinkusi ekspresyvią tapybos techniką, ji veda į savo spalvų šventę: nematytus kraštus, tik jai vienai suprastas nuotaikas ir gyvenimo akimirkas...
Taip ji atranda Maroką. Dailininkės pačios žodžiais tariant: „Dykumos smėlis su alsinančiu vėju Siroku, vandenyno bangos, begalinės tolumos, nusėtos alyvmedžiais ir neprijaukinamais arganų medžiais, Atlaso kalnai, slepiantys rūsčius veidus ir ištisas minias...,vieniši kupriai, apkrauti asilai..., ir žmonės, žmonės..."
Iranas užbūrė Filomeną tarsi sustojusio laiko oazė... „Irane senovės paminklų be galo daug - rašo keliautoja. - Ypač Persepolyje. Čia jie ir šiandieną oriai byloja apie kadaise gyvavusį nuostabų miestą - šlovės ir turtingumo simbolį. O ir islamas Irane paliko savo ženklus. Vaizdai taip užburia, kad imi galvoti, jog ne viskas pavaldu laikui. Dabar tik saulė keičia dekorą... Ir visos tos erdvės pilnos juodų angelų - nuostabiai gražių Irano moterų, vilkinčių juodą rūbą. Tai peizažui suteikia keisto monumentalumo ir užbaigtumo, - tarp dangaus mėlio, dykumų ochros tie juodi angelai..." - gražiau už pačią dailininkę nepasakys niekas.
„O kas gi jai labiausiai įsiminė Indijoje? Atsakymo į šį klausimą galite paieškoti apsilankę jos parodoje „Kitokia Indija".
Regina Jakučiūnaitė
 

 

 

KOLEGOS APIE FILOMENĄ LINČIŪTĘ -VAITIEKŪNIENĘ IR JOS KŪRYBĄ 
Gražina Kliaugienė 
Pasaulis keistas tiems, kurie teįžiūri jame rūpesčius, vargą ir buitį, ir tiems, kurie tik „skina gėles" - linksmiems ir nerūpestingiems.
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, ko gera, bus mačiusi ir šilto, ir šalto. 1965 metais baigusi Dailės akademiją, ji iškart atsidūrė permainingame teatro, kino ir televizijos pasaulyje. Intensyviai dirbo, kurdama scenografiją ir kostiumus. Taip atsirado pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka", visą jaunųjų vilniečių kartą išauginęs „Piteris Penas", „Liudvikas XIV", „Raudonkepuraitė" Akademiniame dramos teatre, „Karalius Motiejukas I" ir „Juodoji komedija" Kauno dramos teatre, operetės „Rozmari" ir „Silva", baletas „Aušrinė" Kauno muzikiniame teatre, „Virto ąžuolai", „Kelionė į rojų" kine, „Barbora Radvilaitė", „Heda Gabler" televizijoje ir daugelis kitų...
Bet ilgainiui daiktai šiame jau įprastu tapusiame pasaulyje tartum neteko tikrosios paskirties ir pavidalo, jų prasmės ir vardai ėmė keistis ir liko neįvardyti, nepašaukti...
Ar teatrinio pasaulio efemeriškumo pastūmėta, ar gilesnio - lietuviškos sielos - balso pašaukta, dailininkė suprato, kad, be teatro, esama dar ir ko kita... Visai paprasto, neiškilaus, bet tokio gražaus ir mielo... Tai gėlės, muzika, tyla. Daugybė spalvų niuansų. Perregimas pasaulis, į kurį visi žiūrime, bet pastebi tik nedaugelis. Filomenai tai tapo atradimu, galbūt net laime - tyliuoju jos gyvenimu. 
Dailininkės kūriniuose žiburiuoja šviesa - čia žiebiasi, čia gęsta spalvos. Jų harmonija neliūdna, nevienatonė, nors ir „neįmanoma nuskinti nuo lauro medžio, ant kurio auga meno vaisiai, nė vieno lapelio, nesumokėjus už jį savo paties gyvenimu" (Tomas Manas).

 

 


Liudvikas Pocius

 

 

Visai neseniai Žydų kultūros centre žinoma mūsų dailininkė-scenografė Filomena Linčiūtė -Vaitiekūnienė surengė parodą „Pažadėtosios Žemės takais ...", kurią sudaro trys teminės drobės su žydų religiniais simboliais ir apie penkiasdešimt A4 formato piešinių iš kelionės po Izraelį. Iš pat pirmo žvilgsnio jie patraukia meistriškumo žavesiu, vaizdų asociatyvumu ir paslaptingumu. Ir nėra tame nieko stebėtino, nes tai mūsų civilizacijos aušros, svarbių istorinių ir dvasinių įvykių arena,- tiesiog Biblijos žemė, kur kiekvienas vardas, kiekviena vieta apipinti ir faktais ir legendomis. Taip atsitiko, kad dailininkei tuose trumpalaikiuose, per keletą, geriausiu atveju keliolikos minučių trukmės piešiniuose pavyko kur kas įtikinamiau negu, tarkim, fotografija, perteikti pirminę nuostabą ir jaudulį, kaip atsitinka kiekvienam betarpiškai išvydus tai, ką tik bendrais bruožais žinojo ar įsivaizdavo.
Kiekvienas šios kolekcijos piešinys pirmu žvilgsniu atrodo paprastas, kaip nesudėtingas yra ir pats pasirinkto vaizdavimo objektas, tačiau tokio koncentruoto pirminio įspūdžio užfiksavimo metode glūdi daug svarbių dalykų: darnos pojūtis, įgūdžiai, estetinis minimalizmas, susietas su saiko jutimu ir kiti meninės plastikos elementų pradmenys, turintys galimybę rastis tolesnei vaizdo plastinei interpretacijai. 
Greitas piešinys riboja ir atlikimo priemonių arsenalą. Tonuotas popierius, sanginas, anglis, kreidelė ar viena kita pastelė dominuojančiai spalvai ar kokiam akcentui paryškinti (dažniausiai tik dvi trys iš jų ) gerokai varžo galimybes. bet tuo pačiu disciplinuoja piešinio procesą, artindamos prie užuominų estetikos, kuri, savo ruožtu, išplečia žiūrėto fantazijos ir asociacijų lauką. Minimi parodos piešiniai nėra kokia atsitiktinė dailininkės sėkmė ar ryškios meninės pagavos rezultatas. Filomena Linčiūtė -Vaitiekūnienė yra patyrusi dailininkė, ypač vertinanti piešinį, kaip nuolatinio atsinaujinimo, plastinio tobulėjimo priemonę. Čia pravartu priminti žinomą prancūzų dailininką P. Bonard‘ą, kuris pabrėždavo, kad piešinys moko matyti (taip pat ir žiūrovą) pažinti tikrovę ir joje slypinčią harmoniją.
Filomena yra prisiekusi keliautoja ir atrodo, kad svarbiausias dalykas tarp kelionės daiktų yra bloknotas ir jau minėtos piešimo priemonės. Daug piešinių ji yra atlikusi Lietuvoje, ypač Vilniuje, kurio sodrūs vaizdai sudėti į tęstinį ciklą „Medžiai ir bokštai" 2008 m., bet ypač įspūdingi, turintys tolimų geografinių platumų aromato ir paslapties yra jos piešinių ciklai iš Indijos Turkijos, Paryžiaus, Egipto, Tuniso ir iš Vokietijos Kvedlinburgo miesto, kurio analuose, kaip žinome, yra dokumentas, pirmąkart paminėjęs Lietuvos vardą. Iš visų kelionių dailininkė buvo parengusi piešinių parodas. Kiekvieną tokią parodą paprastai sudarė ciklas piešinių ir keli tapybos darbai, sukomponuoti atitinkamos kelionės įspūdžių ir piešinių pagrindu. Tai nėra kokie nors generaliniai vaizdai, o greičiau sintezė ir apibendrinimas to, kas patirta, suprasta ir išgyventa. 
Visumoje jos paveikslai pasižymi ryškiu temperamentu, vitališkumu ir fantazija, tačiau pakankamai racionalia kompozicine ir spalvine sąranga, kurios prasminį pagrindą sudaro atitinkamas ženklas ar simbolis. Paveikslų stilistiką ir autentiškumą lemia nenutrūkęs ryšys su teatro dvasia ir tam tikra tradicija, kai meniniam išraiškingumui pasiekti naudojamasi šviesos efektais, spalvų sandūromis, kontrastais ir sąlyginumais.
Kaip jau užsiminta pradžioje, Filomena Linčiūtė- Vaitiekūnienė yra scenografė par excellence. Jai priklauso daugelio spektaklių meninės raiškos {scenografija ir kostiumai ) Vilniaus, Kauno, Klaipėdos teatruose, dailininkės darbas kino filmuose, daugelio visuomeninių renginių, švenčių apipavidalinimai, jau nekalbant apie įsimintinas TV laidų ir spektaklių scenografijas. Toks būtų trumpiausias jos kūrybos kompendiumas. Išsami jos gyvenimo ir kūrybos faktografija pateikta Lietuvos pasiekimų knygoje „Kas yra kas Lietuvoje‘(2008 m. 816 psl.)
Šiais keliais pastebėjimais labiausiai norėta pabrėžti, kad piešinio valdymas yra tampriai susijęs su kiekvieno dailininko kūrybiniu atsinaujinimu ir augimu. Filomenos visa profesinė sėkmė tą demonstruoja ypač ryškiai ir, manau, užkrės ne vieną sugrįžti prie beveik išnykusio mūsų dailėje taip vadinamo reportažinio piešinio žanro , kuris turi apsčiai betarpiškumo ir žavesio.

 

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-01 13:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media