Žurnalistų namuose

Albertas Vaidila,

 menotyrininkas

Žurnalistų namuose Vilniuje atidaryta žurnalisto Juozo Pociaus fotografikos paroda „Reprodukcija", kurioje eksponuojama apie 30  darbų. Parodos autorius, dirbdamas žurnalistinį darbą (pastaruosius keturiolika metų darbavosi žurnale „Karys"), nesiskiria su foto aparatu - fotografuoja jau keletą dešimtmečių, yra surengęs keliolika savo fotografijų ir fotografikos parodų įvairiuose Lietuvos miestuose.

Galima iškart pasidžiaugti, kad nedidelį žurnalistų dailininkų būrelį, dalyvaujančių parodinėje veikloje, papildė Juozas Pocius. Nors pats autorius sako, kad pastaroji paroda yra jo fotografikos darbai ir vadina savo kūrybą žaidimu bei „geru būdu" susitikti ir pabendrauti su kolegomis žurnalistais, bendramoksliais, buvusiais ir esamais bendraminčiais ir bendradarbiais, tačiau  yra pagrindo teigti, kad jis surengė ne tik fotografikos, bet ir dailės darbų parodą. Įvairių meno šakų, žanrų susiliejimas, jų sintezė yra ryškus šiuolaikiškos kūrybos bruožas, todėl kartais nėra paprasta įvardinti meno rūšį ar žanrą. Juozas Pocius savo darbus vadina fotografika,  nes parodoje dominuoja fotografija, kuri yra išgryninta iki grafiško linijų skambesio. Tai visiems, besidomintiems fotografijos keliais, įprastas dalykas. Tačiau kaip išskirtinį šios parodos bruožą reikia pažymėti, kad fotografikos kompozicijos daugelyje darbų  papildytos  herbariumu, piešiniu, spalva. Herbariumas (džiovintos gėlės), išryškinamos tamsiu kontūru, o fonas neretai paspalvinamas. Herbariumas - tai spalvingi gėlių žiedeliai, natūrali žolės, lapų faktūra, kuri praturtina vaizdą, teikia pasirinktam motyvui juvelyriško išbaigtumo, o vertinant dailės požiūriu  ir hiperrealizmo atspalvį. Kartais foną sudaro  specialiai parinkto audinio faktūra ar , pavyzdžiui, paglamžytas gofruotas popierius. Kai išskaidome kūrybinį procesą, matome ne tik fotografijos transformavimą į fotografiką, bet ir kitus dailės kūrimo elementus (piešinį, tapybą, vaizdo elementų atranką, komponavimą, koliažą ), taip pat nesunkiai atsekame ir dailės priemones (teptuką, dažus, drobę). Tokiu būdu išryškėja ne tik fotomenininko, bet ir dailininko kūryba. Visa kūrybinio proceso technika užfiksuota fotoaparatu susilydo į vientisą fotografinę kompoziciją.  Meninis vaizdas daugelyje darbų atspausdinamas ant drobės, kuri ištempta ant porėmio ir tokiu būdu sustiprina dailės kūrinio įspūdį. Beje, tiek fotografijų, tiek ir tapybos reprodukcijų spausdinimas ant drobės yra nelabai seniai atsiradęs vaizdo pateikimo būdas, kuris praturtino ne tik fotografijos raiškos, bet ir apskritai interjero dekoravimo galimybes, maksimaliai priartindamas reprodukciją prie originalo vaizdo. Reprodukcijos kaip dailės kūrinio eksponavimas yra nebloga alternatyva tapytojų originaliems kūriniams, kurie yra brangūs arba jau tapę muziejaus ar privataus kolekcionieriaus nuosavybe.  Ši reprodukavimo technika dailės mėgėjui sudaro galimybę grožėtis praėjusių šimtmečių meistrų šedevrais ar šiandienos iškilių dailininkų kūryba kambaryje ant sienos, o ne albumuose ar atvirukų komplektuose.  Juozo Pociaus fotografikos reprodukavimas ant drobės paakina žiūrėti į  darbus žiūrėti kaip į fotografijos, grafikos ir tapybos konglomeratą. Juolab, kad mes parodoje nematome fotoaparatu užfiksuotų panoraminių ar realistinių gamtovaizdžių, statinių, žmogaus - visa tai mus greitai sugražintų į fotografijos erdvę. Mums rodomi objektai yra lyg ir niekuo ypatingi - samanos, žolė, gėlės, lapai, medžio šakelės, akmenukai, žvirgždas, kurie paprastai išdidinami, eliminuoti iš jiems būdingos aplinkos ir pateikiami kaip esmingi meninio vaizdo komponentai. Kaip pavyzdį galimą paminėti didelį rausvą medžio lapą su šalia ritmiškai išdėstytais spalvingais akmenukais ant abstraktaus žalsvai melsvo pagrindo. Toks netikėtas dirbtinis gamtinių objektų sugretinimas ne tik sukuria įdomią intrigą, bet ir kviečia geriau įsižiūrėti į lapo sudėtingą struktūrą, o gal ir pamąstyti apie jo funkcinę paskirtį (įdomu prisiminti,  kad lapas - pagrindinis augalų mitybos organas, vykdantis fotosintezę), jau nekalbant apie pačios gamtos sukurtą tobulą meninę formą. Daug ką gali mums priminti ir mažas spalvotas akmenukas. Ne atsitiktinai pavartojau žodį „spalvotas", nes esame nuo seno įpratę laikyti akmenį tvirtybės simboliu, patikima statybų, architektūros, skulptūros medžiaga, o spalva gal ir ne dažnam primena, kad akmuo tūkstantmečių metraštininkas, perskelk jį, nušlifuok ir atversi šio metraščio raštą - įstabią spalvingą faktūrą galinčia puikiai papuošti ne tik interjerą,  bet ir amžino atilsio vietą. Kontūruodamas gėles ir lapus ant  įvairių spalvų švelniai niuansuotų  drobių menininkas išryškina pačių gėlių, lapų, ir žiedų  išraiškingumą. Meno objektu parodos autoriaus darbuose tampa ir žmogaus rankų sukurtas daiktas,  pavyzdžiui, vežimo rato stebulė su stipinų vainiku. Ši susidėvėjusi, seniai praradusi funkcinę paskirtį vežimo dalis drobėje pateikta stambiu planu ir apkaišyta gėlių puokšte atgyja  kaip istorinės atminties ir estetinio pasigėrėjimo objektas. Kai kuriuose jo darbuose ypač pabrėžiamas grafiškas linijos išskirtinumas - tai primenančios arabeską linijų pynės arba lokaliniame fone kuriamas vaizdas minimaliomis priemonėmis, išskiriant tik liniją ir keletą abstrakčių šviesių arba kontrastingų spalvų akcentų. Šios abstrakčios kompozicijos, mano manymu, stokoja meninio išbaigtumo. Vis dėlto ekspozicijos visuma patraukia netikėtais vaizdo motyvais, filosofiniu daiktų apmąstymu, įdomiais kompoziciniais ir spalviniais sprendimais.

Kas „prikausto" žvilgsnį, ir verčia atidžiau įsižiūrėti į darbus? Manau, kad Juozo Pociaus filosofinis požiūris į daiktą, pagarba gamtos kūrybinei galiai ir vaizdo konstravimo būdas. Darbų įdomumas, sakyčiau, slypi prieštaroje tarp, atrodo, nesuderinamų dalykų -  daug kur vienoje vaizdo sąrangoje atsisakoma fotografijai būdingo dokumentalumo suteikiant jai dailės (grafikos) bruožus, o taip pat matome greta įkomponuotą „neredaguotą" gamtinę medžiagą. Tokį skirtingų dailės ir ne dailės elementų panaudojimą kūrinio kompozicijoje galima įvardinti kaip vienos iš dailės šakų - asambliažo atmainą. Asambliažo kūrybos metodas yra atėjęs iš XX amžiaus antros pusės dadaistų eksperimentų, kurie meninę formą kūrė ne iš  vienos medžiagos, bet iš skirtingų gamtos ar žmogaus sukurtų objektų įvairiai juos sujungiant. Juozo Pociaus darbai man asocijuojasi su Danielio Spoilerio (Daniel Spoerri) asambliažais, kurie įvardyti kaip yrantys paveikslai. Nenustebsiu, jei kam nors pasirodys, jog ši paroda - tai fotografikos atmaina ar tik ryškesnis posūkis į dailę stiprinant grafinę raišką.  Juk ne tik fotografas, bet ir fotomenininkas, dirbantis fotografikos srityje nėra vadinamas dailininku, nors grafika yra dailės rūšis. Kalbėdami apie fotografijos, fotomeno kelius, dabar dažnai sutinkame palyginti neseną terminologiją - koliažas, fotomontažas, fotodizainas, skaitmeninė fotografija, fotografika. Visa šia terminologija galime puikiausiai remtis ir kalbėdami apie Juozo Pociaus darbus. Tačiau šio menininko darbai byloja ne tik apie sugebėjimą pajungti kūrybai šiuolaikišką fotografijos technologinį potencialą, sumaniai pasinaudoti jo galimybėmis, bet ir nuosaikų žengimą į dailės teritoriją. Tai yra svarbiausias fotomeno tikslas ir istorinis kelias. Šiuo keliu sėkmingai eina ir Juozas Pocius, eksperimentuodamas,  įvesdamas fotografiją į modernios dailės kelius.

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.