Žurnalistų kūryba

Kartais su šypsena prisimenu vieną nuotykį, jei taip galima vadinti tą apskritai nereikšmingą, bet man įsimintiną gyvenimo įvykį netolimoje praeityje. Nors kaip čia pasakius... Vis dėlto tai buvo praėjusiame tūkstantmetyje! Tiksliau, paskutinio jo amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Kai dviratis kaime buvo itin svarbi transporto priemonė.

Tada toks keistokas lenkiškas modelis daugeliui atrodė geresnis už bet kokį kitą dviratį. Mažesnio nei įprastai skersmens ratais, plačiomis, vadinamosiomis balioninėmis padangomis ir atkištais priekin vairo rankenų galais su gofruotos juodos gumos movomis. Dažnai tos movos dėl ilgo naudojimo atrodė prastai: smarkiai nusitrynusios, skylėtos. Dar dažniau jų visai nebuvo, numaustytos ir išmestos, kai galutinai nuplyšo.

Važiuoti tokiu dviračiu buvo savotiškai smagu. Pirmiausia todėl, kad dėl minkštų padangų mažiau sąnarius krato, dantų nebarškina. Kitaip nei ant įprastinio dviračio reikėjo ir sėdėti: lyg ant kėdės ar taburetės. Nė kiek nepasilenkus. Jei nori, gali net atsilošti. Vairo, kurio forma priminė lyg kokio nežinomo galvijo ragus, rankenos buvo neįprastai storos. Ir be jokių movų už jų laikytis atrodė gana patogu.

Į atvirą iš abiejų galų sudėtingai išlenktą vairo ragų vamzdį įsiveržęs vėjas kartais išdūduoja lyg kokią melodiją. Nesudėtingą, aišku. Bet kiekvienąsyk daugiau ar mažiau naują. Taigi važinėti lenkišku dviračiu ir dėl šios priežasties turėjo būti įdomu.

Krypuoja keliuku ar plentu toks dviratininkas, labiau į pėsčiąjį nei į važiuojantįjį panašus. Jei prieš vėją stumiasi, kartais kuris iš dviejų ragų staiga sumauroja, kartais sušvilpia ar bent trumpai ūkteli. Gražu. Pažvelgus atidžiau, net ima atrodyti, sakytum tarp dviejų ratų žmogus eina, tik kojomis kitaip makaluoja. O iš tikrųjų sėdyne striuką, bet gana platų balnelį slegia. Į toli atsikišusias rankenas įsikibęs. Pedalus be įtampos, mąsliai suka. Atsipalaidavęs kaip baliuje.

Toks važiuotojas man atrodė panašus į kiaušinius aptūpusią vištą. Savo dviračio rankenas buvau nuleidęs kuo žemiau, balnelį iškėlęs aukštai. Smarkiai palinkus priekin, liemens svoriui gulant ant rankų, buvo gerokai lengviau su vėjeliu lėkti, kiek tik įstengi pedalus krutinti. Oro priešinimasis mažesnis. Tai, aišku, pusiau sportinis važiavimas, kaimo žmonėms nebūdingas.

Tačiau tie raguotieji dviračiai, pasirodo, taip pat pritaikyti sparčiai važiuoti, ilgiems žygiams. Jei vairo rankenos nusuktos žemyn, o taip ir turėtų būti, ši transporto priemonė tampa visai tinkama greit judėti. Tai buvo lenkų kariuomenei skirti dviračiai. Tvirti kariški gaminiai. Žmonės apie jų kilmę žinojo. Net klaidžiojo tokia pašaipėlė: „Wojsko polskie zmotoryzowane: wszyscy na rowerach" („Lenkų kariuomenė motorizuota: visi turi dviračius").

Kiek teko matyti, bet kuris tokiu dviračiu besinaudojantis žmogus vairo ragus laikė atkragintus aukštyn. Nė vienas, kaip priderėtų, - žemyn. Nesvarbu dviratininkas jaunas ar senas. Sėdėti turėjo liemeniu ir galva stačiai, rankas iškėlęs. Iš šalies žiūrint, atrodė juokingai. Lyg kokia dviratininko parodija.

Be to, tartum tyčia tų lenkiškų dviračių savininkai važinėjo net negalima sakyti, kad lėtai. Pamatęs tokį kelyje, ne iš karto suprasi: stovi ar juda. Pasivijęs pėsčiąjį, kol pralenkia, spėja su juo ne tik pasilabinti, bet ir pasišnekėti. Tam tikslui nereikia specialiai sulėtinti tempo, užtenka ir to, kuris lenkiško dviračio vairuotojui yra normalus. Nė kiek ne greičiau jis kruta per visą distanciją, nuo pradžios iki galo.

Sykį, kaip tik Kūčių dieną, - tada buvau bene dešimtokas, įpratęs dviračiu lakstyti, - vieną tokį spartuolį teko pralenkti du kartus.

Šiaip kurį iš jų apvažiuoti pasitaikydavo kone kasdien. Bet lenkiško dviračio savininką dukart pralenkti per tą patį jo reisą buvo vienintelis atvejis.

Nuotykis prasidėjo kaip visai įprasta kelionė.

Žemė buvo įšalusi, atrodė, net skamba, bet dar be sniego. Dviračiu važiuoti geriau nei vasarą. Iš vedančio nuo sodybos keliuko užlėkęs ant plento, per porą sekundžių prisivijęs gerai pažįstamą ir stipriai vyresnį kaimietį, „labas" spėjau ištarti, bet atsakymo negalėjau išgirsti: aplenktasis - jau toli užpakalyje. Iki miestelio centro, - ten buvo įkurdinta maisto krautuvė, į kurią, kaip susitarę, abu važiavome, liko apie pusantro kilometro. Nedidelis atstumas pėsčiam. Dviratininkui - tik juokai.

Spaudžiu kiek įstengiu, atlekiu tinkamiausiu metu, kai krautuvėje nėra jokios pirkėjų eilės. Ką motina sakiusi nupirkęs, ne mažesne sparta grįžtu. Susitinku tą patį lenkišku dviračiu klypuojantį žmogelį, gerokai arčiau miestelio pasistūmėjusį, ir netrukus - jau namie.

Motina padejuoja: „Pamiršau, vaikeli, pasakyti, kad ir druskos nupirktum. Išbaigėm, žąsį Kalėdoms kepti ruošiu, - nėra kuo pasūdyti..." Vos spėjo ištarti, - pro sodybos vartus išlekiu. Netoli miestelio pasiveju, aplenkiu tą patį lenkiško dviračio savininką.

Kai grįžtu su druska, dar kartą šį susitinku pačiame miestelyje. Iki krautuvės lenkiško dviračio vairuotojui buvo jau arti.