2021 m. gruodžio 6 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Povilas Sigitas Krivickas: Trys pasimatymai su Brandenburgo vartais

2021-10-18
 

Povilas Sigitas Krivickas


 

Vėlyvą 1966 metų rudenį linksma Lietuvos žurnalistų kompanija patraukė Rytų Vokietijos link.
Įpusėjus kelionei, atvykome į Erfurtą, su kuriuo, pagal anuometinę madą, „broliavosi" Vilnius. Vakarienės nusileidome į viešbučio restoraną. Ant mums skirtų stalų stovėjo VDR ir SSRS vėliavėlės. Pro šalį ėjęs ir jau gerokai įkaušęs Rytų Vokietijos karininkas mestelėjo: „Russische schweine..." (Rusiškos kiaulės) ir atsisėdo prie tolimesnio stalelio pas savo draugus.
Tada savaitraščio „Liaudies sargyboje" redaktorius Vilius Chadzevičius kumštelėjo kolegai Abraomui Levinui iš Lietuvos televizijos: "Tu moki jų kalbą, paaiškink, kad mes - ne rusiškos kiaulės."
Abraomas, kaip daugelis litvakų, puikiai kalbėjo vokiškai. Jis lėtai pakilo, pakėlė vyno taurę ir garsiai tarė: „Meine liebe freunde... Mano brangūs draugai, kadangi esame labai draugiškame mums, Lietuvos atstovams, mieste..." ir taip toliau.
Staiga VDR „liaudies armijos" karininkai, nė nebaigę vakarieniauti, lyg pagal komandą atsistojo ir tylėdami išspūdino iš restorano.

 

 

DU DIDIEJI ALTORIAI
Po dieną stabtelėję Drezdene ir Leipcige, pasiekėme Berlyną. Jo.milžiniškos karo žaizdos per dvidešimtį metų buvo gerokai apgydytos, nebesimatė atvirų griuvėsių. Veikė daugelis kultūros įstaigų, ypač didelį įspūdį mums paliko senovės istorijos ir meno „Pergamo" muziejus. Jame eksponuojamas atkurtas garsusis Pergamono altorius, pagal kurį pavadintas muziejus.
Pergamono altorius - tai architektūrinė konstrukcija, kadaise supusi Dzeuso altorių Atėnės šventykloje Pergamo akropolyje. Konstrukcija buvo pastatyta II a. pr. m. e. Jo statybas Atėnų Akropolio pavyzdžiu užsakė karalius Eumenas II (197-159 m. pr. m. e.) švęsdamas pergalę prieš Galatijos galus. Konstrukcijos matmenys - 36,4 x 34,2 m. Viršutinėje altoriaus dalyje yra gerai išsilaikęs frizas, kuriame yra per šimtą figūrų: 20 dievų, 24 deivių, 59 titanų ir 28 žvėrių. 1878-1879 m. buvo susitarta, kad draugiškumo vardan (Turkija tuo metu buvo karinė Vokietijos sąjungininkė) už 20 000 markių Turkija leis išvežti vokiečių rastas altoriaus liekanas.
Savotišku altoriumi, bet jau po atviru dangumi, yra tapę garsieji Brandenburgo vartai. Tai - architektūros paminklas, vienas iš Berlyno simbolių. Ilgus metus Brandenburgo vartai buvo Vokietijos padalinimo, o nuo 1989 metų - Vokietijos suvienijimo simboliu. Tai vieninteliai išlikę Berlyno miesto vartai. Juos 1788-1791 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo II paliepimu pastatė Carl Gotthard Langhans. Tai buvo pirmasis Berlyno klasicizmo paminklas. Vartai stovi Paryžiaus aikštėje. Fasado papuošimai yra Johann Gottfried Schadowo kūrinys, pastarasis taip pat pastatė ir šešių metrų aukščio kvadrigą, kurią važnyčioja pergalės deivė Viktorija. Kvadriga (lot. quadriga) - antikinis dviratis vežimas su keturiais pakinkytais žirgais. Antrojo pasaulinio karo metu vartai stipriai nukentėjo, kvadriga buvo visiškai sunaikinta.
Per andainykštį 1966 metų apsilankymą Brandenburgo vartai jau buvo atstatyti. Prie jų prisiartinome vėlyvą vakarą. Lyg per karantiną, atokiai viena nuo kitos stovėjo žmonių grupelės ir progarsiu šnabždėjosi. Ore tvyrojo aiškiai nujaučiama įtampa, nes prie statinio buvo nevalia prisiartinti maždaug per kokius 50 metrų. Tą niekieno zoną saugojo iki dantų ginkluoti VDR pasieniečiai. Per ją retkarčiais prašliauždavo tamsažalis šarvuotis su nuolat į žiūrovus atsuktu patrankėlės vamzdžiu. Buvo šiurpu ir tiesiog intuityviai nesinorėjo garsiai kalbėtis. Žinojome apie drąsius mėginimus patekti į Vakarų Berlyną, tačiau ne vienas jų baigėsi tragiškai nuo pasieniečių kulkų. Pamindžiukavę keliolika minučių prie užblokuotų Brandenburgo vartų, patraukėme į viešbutį.

 

 

ANTRASIS PASIMATYMAS
Nebylusis VDR pasieniečių su tankete šou pasikartojo ir 1976 metais, kai per Berlyną teko vykti į Leipcige veikusią Tarptautinę mugę (vok. Mustermesse). Ten SSRS paviljone buvo Lietuvos skyrius, kuriame rodyti pramonės gaminiai, taikomojo pobūdžio dailės kūriniai. Taip pat puikuotasi maisto produktais, kurių daugelio lankytojai galėjo paragauti. Žymiausiu tų laikų lankytoju tapo Vokietijos socialistų vienybės partijos lyderis Erichas Honeckeris. Kai jis apžiūrėjo lietuviškąją ekspoziciją, jam pasiūlyta paragauti „nacionalinio gėrimo" - didoką taurę kliusterėta garsiosios „Žalgirio" trauktinės. Honeckeris buvo smulkaus sudėjimo, ir 75 laipsnių stiprumo gėrimas jį greitai paveikė. Tai buvo žymiai stipriau už garsųjį Brežnevo bučinį. VDR komunistų vadas vos išlemeno paklausti, ar yra Lietuvos skyriuje... lova. Laimei, viename užkaboryje buvo toks baldas ir ant jo „draugas" Honeckeris išsitiesė, kiek ilgas. Jis praparpė gerą valandą, o apasugos vyrukai stovėjo kariškai išsitempę, kaip stygos. Lietuvos skyriaus darbas tuomkart buvo visai sustojęs.
Gyvuoju Lietuvos skyriaus eksponatu buvo galima laikyti visiems besišypsantį garsųjį aktorių Donatą Banionį. Rytų Vokietijoje jis ypač išpopuliarėjo ekrane įkūnijęs garsųjį ispanų dailininką Franciską Goją studijos „Defa" sukurtame filme. Po dar vieno susitikimo su žiūrovais Donatas prisijungė prie mūsų kompanijos, ir visi skaniai kirtome „Würstchen" (dešrainius), pavilgydami bavarišku alumi. Po to man teko spėriai suktis mugės spaudos centre, kad suspėčiau reguliariai ir laiku jos darbą nušviesti Lietuvos žiniasklaidai.

 

 

VOKIEČIAI IR PAVELDAS
Brandenburgo vartus trečią kartą teko išvysti jau naujaisiais laikais - po Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungimo ir svarbiausia - po mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo. Tąmet teko pabūti abiejose susijungusios Vokietijos dalyse. Pavasarį - Leipcigo, o rudenį - Frankfurto prie Maino knygų mugėse. Į pastarąją pirmyn ir atgal pavyko suskraidyti lėktuvu, kuriame grįžtant teko pabendrauti su garsiuoju mūsų dirigentu Sauliumi Sondeckiu po jo orkestro gastrolių toje jau suvienytoje šalyje. Į Leipcigą važiuota traukiniu. Todėl pavyko „iškirpti" dieną Barlynui, o kaip tokia proga nenukakti prie Vokietijos žymiausio ‚altoriaus" - Brandenburgo vartų? Jergutėliau... Jokių iki dantų ginkluotų pasieniečių, jokių šarvuočių. Sunku patikėti, kad nesapnuoji galėdamas laisvai pro tų vartų arką praeiti iš Rytų į Vakarų Berlyną. O juk ne tik 1966 ar 1976 ir net 1989 metų pradžioje buvo galima gauti tikrą komunistinę kulką už tokį „siaubingą" poelgį.
Tiesa, 1996-aisiais priartėjus prie Brandenburgo vartų, rytinėje jų pusėje dar buvo galima pamatyti gausų socializmo „paveldą". Pasijutau tarytum kokiame Rusijos priemiesčio turguje. Tarp savęs prekeiviai dažnai kalbėjosi rusiškai ir mielai atsiliepdavo klausiami ta kalba. Kai kurie jų buvo užsimaukšlinę smailas „budionovkas" ir prekiavo pasitraukusios sovietų armijos reikmenimis: ausinėmis kepurėmis „ušankomis" su vyšninėmis penkiakampėmis žvaigždėmis, visokių laipsnių antpečiais, kariškais diržais, laikrodžiais su Stalino šmėklišku veidu ciferblate arba kokiais nors kitais „anų laikų" simboliais. Bet nė vienos kad ir „socializmo laimėjimus" šlovinančios knygos...
Užtat patys vokiečiai su praeitimi elgiasi rūpestingai ir net pagarbiai, kad ir kokia ji būtų. Išskyrus, žinoma, tai, kad įstatymu uždraustas bet koks nacizmo ideologijos ir istorijos adoravimas. Berlyne yra Karlo Markso alėja (Karl-Marx-Allee).Tai - monumentalus socialistinis bulvaras, kurį VDR pastatė 1952-1960 m. Nuo 1949 iki 1961 metų bulvaras vadinosi Stalino alėja (Stalinallee), o prieš Antrąjį pasaulinį karą - Didžiąja Franfurto gatve (Große Frankfurter Straße). Tiesa, išnyko Lenino aikštė ir alėja. Pirmoji gavo Jungtinių Tautų aikštės vardą, o antroji pervadinta į labai atrtimai primenančią garsaus Lietuvos politiko pavardę: Landsberger Straße. Sąskambis tegul ir pažįstamas, bet ne tioesioginis (vokiškai tiesiog „Žemės kalno gatvė"). Mat, vokiečiai, suteikdami gatvę konkretaus žmogaus garbei, visada užrašo visą vardą ir pavardę.
Tai tokie įsiminė trys pasimatymai su garsiaisiais Brandenburgo vartais.
2021 10 18

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-10-20 12:29
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media