Žurnalistų kūryba

Vytautas Žeimantas

Kaišiadorių Jono Aisčio viešoji biblioteka, nutarusi parengti spaudai Jono Laurinavičiaus parašytų, redaguotų, išleistų knygų bibliografiją, atliko reikšmingą darbą. Ji išleido knygą „Jonas Laurinavičius. Bibliografijos rodyklė" (Kaunas, Naujos lankos, 2025). Joje, pasak bibliotekos vyr. bibliografės Zinos Motiekaitienės pristatomos net 294 bibliografiniai įrašai. Taip sėkmingai įprasmindama žmogaus, ne tik Kaišiadorių krašte, palikusio ryškius kūrybinius pėdsakus, tapusiu žinomu žurnalistu, redaktoriumi, poetu, rašytoju, o 2008 m. Lietuvos kultūros ministro J. Jučo įsakymu - ir valstybės pripažintu meno kūrėju, 2021 m. - Jono Aisčio premijos laureatu.

J. Laurinavičiaus įvairiapusišką ir vaisingą veiklą trumpu pasisakymu neįmanoma apžvelgti, todėl šį kartą pakalbėsiu tik apie kelis jos aspektus.

Jonas Laurinavičius gimė 1938 m. liepos 7 d. Onuškio valsčiaus Pajautų kaime, nuo kurio iki didesnės Onuškio gyvenvietės buvo net 8 kilometrai. Jis netruko suvokti, kad dauguma jo gimtojo kaimo gyventojų negali pasigirti net pradiniu išsilavinimu. Ir tėvai, ir kaimynai - beraščiai. Pradėjo skaityti būdamas vos penkerių-šešerių metų. O knygų rasdavo tėvų bei senelių pakraigėse - čia dar tebegulėjo seni elementoriai, kadaise knygnešių atnešti lietuviškos spaudos draudimo metais. Jau lankymas Pasamovio pradinę mokyklą jis turėjo ir vienintelę svajonę - rašyti į laikraščius. Ir ta svajonė su kaupu išsipildė.

Pirmoji J. Laurinavičiaus publikacija - 1953 metais rajono laikraštyje pasirodžiusi žinutė apie jo gimtojo Pajautų kaimo ūkininkų darbus. Jo kūrybinė veikla dar labiau atsiskleidė besimokant Onuškio vidurinėje mokykloje. Kūrinėlius pradėjo publikuoti ir respublikinė spauda, ir rajono laikraštis.

Kūrybinį nusiteikimą skatino ir tuo metu arti buvę jo mokytojai - būsimas garsusis rašytojas Jonas Mikelinskas, būsimas mokslų daktaras Juozas Lebionka. Tad tolimesnis jo kelias tapo aiškus - lituanistinės studijos Vilniaus universitete. Čia jo kurso draugais tapo tokie iškilūs Lietuvos menininkai, kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Zurba, Algirdas Gaižutis, Romualdas Rakauskas, Alfonsas Bukontas. Studentiški metai J. Laurinavičiui paliko neišdildomą įspūdį. Studijų bičiulių portretus vėliau jis įamžins išleistose net keturių tomų knygose „Kaip gyvi, mano kurso draugai?

J. Laurinavičius dirbo Šalčininkų, Mažeikių, Vilniaus rajonų laikraščių redakcijose, Vievio ir Kaišiadorių rajono radijo laidų organizatoriumi, o daugiausia metų - Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. Pradėjo eiliniu korespondentu, vėliau tapo skyriaus vedėju, o nuo 1991 m. -laikraščio redaktoriumi.

J. Laurinavičius net 25 metus redagavo laikraštį „Kaišiadorių aidai". 1972 m. buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. 2004 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". 2008 m. tapo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariu, 2013 m. - Kaišiadorių rajono Garbės piliečiu. Redakcijos vairą paliko 2016 m., jau turėdamas 78 metus. Tačiau žurnalistikos neatsisakė.

„Kai su redakcijomis intensyviai bendrauji jau 65 metus, kai pats už redakcijos stalo jau sėdėjęs 55 metus, iš jų 25-erius redaktoriaus kabinete, esi iš tikrųjų sočiai prisivalgęs įvairaus skonio žurnalisto duonos. Man ji nenusibodo, aš jos dar neatsivalgęs..." - teigia J. Laurinavičius, iki šiol skelbdamas straipsnius laikraščiuose „Lietuvos aidas", „Kaišiadorių aidai", žurnale „Žurnalistika", kitur.

J. Laurinavičiaus, kaip žurnalisto, geroji savybė - įvairių žurnalistikos ir literatūros žanrų naudojimas. Jis be įprastų - straipsnio, komentaro, interviu - sėkmingai naudoja ir dabar rečiau vartojamus žanrus - apybraižas, literatūrinius padavimus, legendas, epigramas, sentencijas, aforizmus. Jam lengvai paklusta subtilus humoras ir taikli satyra. Šiandien jo kūrybinėje biografijoje keli tūkstančiai publikacijų periodinėje spaudoje.

Tikra žanrų vaivorykštė (esė, apybraižos, eilėraščiai, novelės, legendos, aforizmai, epigramos, kt.) atsispindi ir jo išleistose knygose. Tai netrunki pajusti susipažinęs su čia skelbiama bibliografija.

J. Laurinavičius aktyviai domėjosi ir kraštotyra, daug rašė apie ją periodinėje spaudoje. Toks kraštotyrinės patirties sukaupimas sudarė sąlygas ir knygų pasirodymui. Tik pirmosios jo kraštotyrinės knygos buvo „Mažeikiai" (1978 m.), „Birštonas" (1986), kitos kraštotyros knygos, o jų net kelios dešimtys - yra pašvęstos Kaišiadorių kraštui, jo garsiems žmonėms. Jų herojais tapo tokios ryškios asmenybės, kaip arkivyskupas, palaimintasis Teofilius Matulionis, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, poetas Jonas Aistis, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Steigiamojo seimo narys Stasys Tijūnaitis, kunigas ir dainius Antanas Vienažindys, poetas Marcelijus Martinaitis, kiti.

J. Laurinavičius kraštotyrinę veiklą tęsia ir apsigyvenęs Vilniuje. Nuo 2015 m. jis - solidaus tęstinio leidinio „Tautotyros metraštis" sudarytojas ir redaktorius, nuo 2016 m. - Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas. Jis apdovanotas medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklosaugai", yra Gamtosaugos žymūnas (2015 m.)

J. Laurinavičiaus kūrybinėje biografijoje šalia žurnalistikos, publicistikos, prozos, svarią vietą užima ir poezija. Pirmuosius eilėraščius jis spausdino dar pradinės mokyklos sienlaikraštyje, vėliau - rajono laikraštyje, respublikinėje spaudoje. Po to pasirodė ir jo poezijos knygos „Baltas vėjas", „Ilgesio liepsna", „Altorių šviesoj", „Žydinčios žvaigždės", „Tylus atodūsis", „Tarp vėjų keturių", „Žodžiai be kaukių", „Šviesa tunelio priekyje".

Neseniai atskriejo gera žinia - Jonas Laurinavičius tapo poezijos konkurso „Biblioteka - minties šventykla", skirto Vilniaus universiteto bibliotekos įkūrimo 450-osioms metinėms laureatas. Konkurse jis užėmė pirmąją vietą.

Sava lyrine poezija J. Laurinavičius sėkmingai tęsia Maironio, V. Mykolaičio Putino poetines tradicijas. Jo poezija įvairi, yra ir melodingų eilėraščių, kurie patraukė kompozitorių, dainų kūrėjų dėmesį. Jo žodžiams dainų yra sukūrę V. Paltanavičius, V. Budrevičius, V. Baumilas, V. Kuprevičius, K. Kaveckas, kiti kompozitoriai.

J. Laurinavičiaus dainų yra skelbta ir žurnalistų dainų knygoje „Sušvieski, saule" (2014).

J. Laurinavičius nepriklausė jokiai partijai. Nestojo į komunistų partiją net tada, kai sovietmetyje gabesnius žurnalistus vos ne prievarta kalbino stoti į „aktyvių komunizmo statytojų gretas". Tačiau vien žurnalistikoje ir grožinėje kūryboje neužsidarė, visą laiką buvo visuomeniškai aktyvus.

Vargu ar sugebėsiu išvardinti visas J. Laurinavičiaus visuomenines pareigas, bent dalį jų priminsiu. 1991-1995 m. Kaišiadorių rajono Tarybos pirmininko pavaduotojas, 1995-1997 m. Kaišiadorių rajono Tarybos narys, 1991-1993 m. Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininko pavaduotojas, 1991-1995 m. žurnalo „Tarp knygų" redakcinės kolegijos narys, 1999-2009 m. Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija" vadovas. Nuo 1989 m. „Gimtinės" mėnraščio konsultantas, Nuo 1995 m. Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Buvo Kaišiadorių rajono Pilietybės komisijos pirmininkas, rajono Labdaros tarybos pirmininkas, Kaišiadorių rajono delegacijos vadovas Lietuvos kultūros darbuotojų kongrese, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės draugijos steigiamojo suvažiavimo delegatas ir t.t.

2004 metais jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medalis.

Aktyvi pilietinė pozicija netrūko pasireikšti ir kūryboje, ypač politinės satyros žanre.

Kaip keistai / Pasaulis sutvertas,/ Kad ir beširdį / Ištinka infarktas - sis taiklios pašaipos ketureilis yra iš J. Laurinavičiaus epigramų rinkinio „Su minuso ženklu". Jo epigramas įsidėmėjau jau nuo seno. Jos prasmingos, su geru humoro ir satyros užtaisu, bet ne sunkiasvorės, lengvai skaitomos, įsiminamos. Jas negali ramiai skaityti. Prie vienų noris lengvai pakikenti, pakrizenti, ar prunkštelėti, prie kitų - visa atlapa krūtine nusikvatoti.

„Epigramas rašiau nuo jaunystės. Kartkartėmis jos buvo spausdinamos respublikiniuose žurnaluose ir laikraščiuose: „Šluota", „Švyturys", „Nemunas", „Tiesa", „Valstiečių laikraštis", „Literatūra ir menas" ir kt. Viena kita epigrama buvo įdėta ir Toronto (Kanada) lietuvių kalendoriuose. Daugiausia jų buvo spausdinta rajoniniuose laikraščiuose: Kaišiadorių, Mažeikių, Jonavos, Utenos, Akmenės, Kelmės ir kt., - sako J. Laurinavičius. - Pasikeitus santvarkai, sugriuvo, išnyko nemaža dalis sovietinių laikų humoro objektų. Pasišaipymai iš tų negerovių neteko prasmės. Jie nuėjo į užmarštį. O tos epigramos, kurios neprarado aktualumo, buvo suprantamos ir naujaisiais laikais, tas atrinkau ir sudėjau į rinkinį „Ne akibrokštai". Knygelė buvo išleista 2006 metais".

„Knygas mėgau nuo pat vaikystės", - sako J. Laurinavičius. Savo knygoje „Atradimų džiaugsmas" jis prisipažino, jog „knyga man yra viena vertingiausių Dievo dovanų. Joje vis ką nors nauja atrandu. O atradimų džiaugsmas pats maloniausias".

Meilė knygai atsispindi ir kitoje jo knygoje „Kur eini? Į biblioteką!". Biblioteka jam subrandino ir lemtingą žingsnį - Šalčininkų bibliotekoje jis susipažino ir su savo būsimąja žmona - Aldona Čiuladaite. Su ja išaugino du sūnus - Saulių ir Valdą, kurie taip pat iš tėvo perėmė meilę knygoms. O sūnus Valdas net tapo bibliofilu, savo sodyboje kartu su Tėvu įkūrė privatų literatūros ir istorijos muziejų „Riešė".

Su „Riešės" muziejaus ženklu kolega J. Laurinavičius išleido jau apie dešimt įdomių knygų - apie Justiną Marcinkevičių, Antaną Vienažindį, Paulių Širvį, Marcelijų Martinaitį, kitus.