2022 m. rugpjucio 17 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: Knyga „Ačiū tau, žeme“ – žurnalistų dainos, prisiminimų verpetas

2022-07-02
 
Knygos viršelis. Dailininkas Albertas Vaidila

Knygos viršelis. Dailininkas Albertas Vaidila


Tęsinys. Pradžia 2022 05 12

Jonas Laurinavičius,
LŽS ir NŽKA narys

  

NIJOLĖ BLAŽEVIČIŪTĖ
Turiu apie ką pamąstyti, kai knygoje išvystu jaunatvišką Nijolės Blaževičiūtės veidą, jos mąslias akis. Su rajono redakcija ji pradėjo bendrauti, dar mokydamasi Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Algirdo Brazausko gimnazija). Ji savo mokytojos Emilijos Balionienės paklausdavo, ką ji patarsianti studijuoti. Klausdavo ir manęs patarimo. Įdomu, kad nei mokytoja, nei aš jai nepatarėme studijuoti žurnalistikos, bet pasirinkti literatūrą. Pasirinko, bet... beveik visą darbinį amžių praleido redakcijose, ilgiausiai „Tarybiniame mokytojuje". Kaip prisimena jos buvęs bendradarbis žurnalistas Julius Norkevičius, Nijolė buvo iniciatyvi, darbšti, pareiginga žurnalistė. Tačiau ji vis prasitardavo, kad jai toks darbas, kuris yra priverstinis, dažniausiai vienadienis, nepatinka - padarei ir stenkis jį pamiršti, nes šiandien redakcijai reikalingas kitas tavo darbas. Kartais net giliau apgalvoti nėr kada - redakcijos sekretorius laukia tavo rašinio, laukia čia pat, spaustuvei maketą reikia atiduoti. Tačiau iš vieno kito eilėraščio, dainos teksto nepragyvensi, o štai iš žurnalisto plunksnos gali... Tad ir arė, buvo produktyvi, kartais, kad nebūtų per daug dažnai jos pavardė po publikacijomis, pasirašinėdavo N. Palaimaitė (блаженный - palaimintasis).
Bet visąlaik rašė ir eilėraščius. Visas jos kūrybinis kelias - nuo mokyklos suolo ligi paskutinio atodūsio - nusagstytas lyriškais poetiškais posmas... Jie gulė ne vien į stalčius, bet ir buvo publikuojami „Pergalės", „Nemuno", „Švyturio", „Jaunimo gretų" žurnaluose, almanachuose „Poezijos pavasaris", „Nupinsiu Lietuvai vainiką"... „Vagos" leidykla išleido dail. Loretos Pladienės gražiai iliustruotą eilėraščių ikimokyklinio amžiaus vaikams rinkinį „Smilgų choras" (1979), o įvairiuose renginiuose, netgi Pasaulio lietuvių dainų šventėse, skambėjo kompozitoriaus Anatolijaus Lapinsko dainos, sukurtos pagal N. Blaževičiūtės žodžius, o daina „Volungėlė", kuri dabar įdėta į almanachą „Ačiū tau, žeme" (p.55) buvo pelniusi S. Šimkaus premiją. Kodėl vis dėlto Nijolei neparengė (o gal parengė, bet neišleido) savo lyrikos knygos, man nežinoma. Bet paskutiniame ilgame telefoniniame pokalbyje aš vis pasidomėdavau, kada mes, ypač kraštiečiai kaišiadoriečiai, sulauksime jos poezijos knygos, ji atsifutbolindavo aptakiais atsakymais: girdi, eilėraštis - tai ne laikraščio korespondencija, jį reikia ilgai brandinti... Nieko neprikiši - tai tiesa, tačiau kartu ir vengimas pasakyti tiesiai šviesiai - kodėl? Aš iš jos taip ir negavau tiesioginio atsakymo.
Tačiau N. Blaževičiūtės poezijos knyga „Vienatvės valandą" yra. Ją sudarė, iliustravo Nijolės sesuo Gražina Pašakarnienė, redagavo Nijolės studijų laikų Vilniaus universitete kurso draugas poetas Vladas Vaitkevičius. Anotacijoje knyga taip apibūdinama: „Autorė peržengusi niekada nenuvaikščiojamą gimtųjų namų slenkstį ir susidūrusi su plačiuoju pasauliu, kupina gėrio ir grožio, grėsmės ir baimės, eilėraščiuose bando ieškoti harmonijos, nors dar ne vienas jos eilėraštis dilgčioja kaip atviras nervas. Gimtųjų namų slenkstis poetei yra riba, už kurios visada jos laukia grįžtančios iš vėjingo pasaulio prie savo ištakų, kur jaučiasi saugi. Todėl ir eilėraščiuose daugiau ramybės, poetė vėl nenumaldomai gina amžinąsias vertybes. Nepretenzinga raiška, kalbos jausmas daro jos poeziją itin paveikią."
Man visada miela prisiminti - net tokiai metų virtinei praėjus, kaip Nijolė padėdavo ant mano stalo kaišiadoriškėje redakcijoje savo pirmuosius eilėraščius, tvarkingai surašytus ant mokyklinio sąsiuvinio lapo. Ji būdavo susikaupusi, susimąsčiusi, nenusišypsodavo, kai aš, permetęs akimis jos kūrinėlius, pagirdavau juos. Taip būdavo akivaizdu, kad ji ne panegirikoms rašo, nelaukdama liaupsių, o tiesiog kaip moka, kaip sugeba atverti save, savo nerimastingą pasaulį. Mėgdavau peržengti Blaževičienės namų slenkstį ne tik tada, kai Nijolė būdavo namuose... Virš jų slenksčio - virš durų buvo prikaltas iš medžio išdrožtas Blaževičių šeimos herbas, kurį sugalvojo ir išdrožė Nijolės tėvas Jonas Blaževičius. Tėvas buvo įdomi asmenybė, deja, jam buvo amputuota koja, jis vaikščiojo tik su ramentais. Jis buvo aistringas sporto mėgėjas, pokario metais pirmasis Kaišiadorių apskrities sporto komiteto pirmininkas. Ten jo laikais sportinį kelią pradėjo žymus Lietuvos sportininkas olimpietis Adolfas Varanauskas, dviratininkas Bronius Krulikauskas, respublikos čempionas plaukikas Aleksas Leonavičius... Ramybės aura dvelkė Nijolės mama Blaževičienė - švelni, šilta, miela moteris, deja, neprisimenu jos vardo. Buvo aiškiai matyti, kad tarp Nijolės ir jos mamos itin nuoširdūs santykiai.
Rašytojų klube 2014 m. buvo surengtos N. Blaževičiūtės poezijos knygos „Vienatvės valandą" sutiktuvės. Susirinko pilna salė žmonių: Nijolės kurso draugai, žurnalistai, rašytojai... Atėjo ir Nijolės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja E. Balionienė, kompozitorius A. Lapinskas... Sesuo G. Pašakarnienė... Redaktorius V. Vaitkevičius... Prof. Petras Bražėnas... Gražūs prisiminimai, Nijolės eilėraščių deklamacijos, gėlės, poetės artimųjų akyse ašaros... Buvo prisimintos ir dainos, kurios sukurtos Nijolės žodžiais, kelios ir padainuotos. Dainavo ir akompanavo A. Lapinskas. Kiek prisimenu, nuskambėjo ir „Oi, audžiu audžiu", „Volungėlė", kurios dabar įdėtos į almanachą „Ačiū tau, žeme".

JUOZAS ELEKŠIS
Negaliu nepaminėti ir dar vieno šio almanacho žmogaus - Juozo Elekšio, žurnalisto, kraštotyrininko, vieno ir žinomiausių Lietuvoje dainų tekstų (kartais ir muzikos) kūrėjų, kilusio iš Mažeikių rajono. Mūsų keliai Mažeikiuose prasilenkė, nedaug teko bendrauti - kai aš ten atsikėliau dirbti redakcijoje, jis jau tuštino savo stalčius rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kabinete ir netrukus išsikraustė į Vilnių. Tačiau pastaraisiais metais mudviejų bendrystė buvo kaip reikiant. Dviem barais - kraštotyros ir literatūros. Priklausėm Tėvynės pažinimo draugijai ir literatų gildijai „Vingis". Abiejuose baruose J. Elekšis buvo aktyvus.
O kur jis būdavo, tai ir daina, kitaip jam neišeidavo. Dainuodavo pats, į kraštotyrininkų ir literatų suėjimus pasikviesdavo folklorinius ansamblius, jaunuosius dainininkus. Jo kraštotyrinius rašinius publikavo „Tautotyros metraštis", mėnraštis „Gintaro gimtinė", o dainų tekstus - almanachas „Vingis". 2011-2021 gildija išleido dešimt almanachų. Juose literatų kūrinėliai, parašyti lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kalbomis, tačiau daugiausia lietuvių. Keturiuose almanachuose yra J. Elekšio eilėraščiai (iš tikrųjų dainų tekstai, nespausdintos gaidos) arba kraštotyrinės publikacijos. Nauja tai, kad „Vingio-6" almanache (2016) buvo išspausdinta viena, „Vingio -7" almanache (2017) aštuonios J. Elekšio dainos lenkų kalba. Jas išvertė Vilniaus krašte žinoma poetė Vladislava Orševska-Kursevičienė.Nuo „Vingio-7" (2017) buvau šio almanacho lietuviškos dalies redaktorius, o kadangi moku ir lenkų kalbą, tai palengvino daryti J. Elekšio kūrybos atranką ir lenkų kalba. Gildijos nariai lenkai ir kiti, mokantys lenkiškai, palankiai sutiko J. Elekšio eilėraščių-dainų vertimus.
J. Elekšis mėgo rašyti dainas lietuvių tautosakos motyvais. Tai dažniausiai būdavo humoristiniai, kalambūriniai, linksmai trankūs kūrinėliai, kaip, pavyzdžiui, šis:

 

Prie pirties, kur auga uosis -

ežerėlis negilus.
Kai čia moterys vanosis,
klyksmo, šauksmo daug ten bus!
Pamatyti išrinktosios,
nesiartink prie pirties -
gali tau ištįsti nosis
ir netekti atminties!
Susirinks ir laumės gražios,
kai nakčia visi miegos -
plyšos juokas lig pat ežios
iš krūtinės čia jaunos.
Neik pro uosį varvanosį -
laumės stebi iš balos,
nors minutei jei sustosi,
pasigaus ir užkamuos.
Klausti kelio jei sugundo
velnias belstis į duris,
tas daugiau neatsibunda
Užkutentas patvory.
Ak, tos moterys ir laumės
protą atima dažnai -
klausti kelio beldies saunon,
ar išeisi - nežinai.

 

Mitologiniais motyvais sukurta ir Juozo Elekšio bei Vilimo Malinausko operetė „Laumės pirtyje".

Kolega Juozas gyveno Goštauto g. - prie pat Valstybinio operos ir baleto teatro. Nebuvo tokio atvejo, kad jis praleistų nors vieną „Vingio" gildijos narių susirinkimą, kurie vyko Tautinių bendrijų namuose Raugyklos g. - netoli autobusų stoties. Kol dar pajėgė, tol atvažiuodavo troleibusu, kai pasidarė tai per sunku, iškviesdavo taksi. Tačiau prieš pat koronaviruso pandemiją jau ir taip nebepajėgė atvažiuoti.
Bet rašė... Lovoje pusiau sėdomis, paremtas pagalvėmis. Ne taip retai paskambindavęs. Nedideliame artimųjų ir draugų būrelyje dar savo bute atšventė 90-ties metų jubiliejų (gimęs 1931 m. rugsėjo 29 d.).
-Turiu parengęs brošiūrą, bet nebegalėjau prisiruošti ją išleisti... - Vieną sykį paskambino. - Gal padėtumei?
Brošiūra „Lietuviai visada kovojo už laisvę" buvo plona, greit paredagavau ir išleidau... Džiaugėsi, dėkojo... Bet iš akių buvo matyti, kad dar kažką nori pasakyti, tik nesiryžta.
-Ar daugiau beturite parengtų leidykloms savo knygų? - paklausiau. Sunku buvo jam ištarti, tačiau kitos išeities nematė.
-Turiu... - Pagaliau prisipažino. - Tik jį truputį storesnė.
Tekstas buvo kompiuteriu surinktas. Paprašiau, kad jį persiųstų elektroniniu paštu. Nedelsdamas suredagavau ir perdaviau „Naujojo lanko" leidyklai. Leidykla irgi nevilkino -J. Elekšio 89-ojo gimtadienio išvakarėse knygelė „Istorijos vingiai ir klystkeliai, žvelgiant pro metraščių brūzgynus" (2020) jau buvo jo rankose. Vos nulaikydamas tušinuką užrašė man: „Gerbiamas Jonai, Tavo darbui nėra kainos. Jis užvaldė ir mano širdį - Juozas Elekšis." Tuo mudviejų jautri kūrybinė draugystė ir baigėsi. Daugiau nebesusitikome...
Vislab blogėjant sveikatai, J. Elekšį su sunkiai sergančia žmona (vaikų jiedu neturėjo) išvežė į Slaugos namus. Po kiek laiko iš ten gavau žinią, kad kolegos Juozo jau nebėr... Jį kremavo, o pelnus palaidojo velionio gimtinėje - Viekšnių kapinėse (Mažeikių r.).
Almanache „Ačiū tau, žeme" įdėtos penkios jo dainos: „Lietuviui", „Rojus", „Šaltinis", „Himnas gydytojui" ir „Priesaika Tėvynei". Muziką joms sukūrė Vytautas Kurnickas ir Jurgis Gaižauskas, Sonata Tamašauskaitė, Aušra Liutkutė, Ipolitas Petrošius ir pats teksto autorius. Iš viso J. Elekšis parašė tekstus 415 dainų, išleido jų 23 rinkinius.
J. Elekšis nesuspėjo pasidžiaugti almanachu „Ačiū tau, žeme", tačiau nebuvo kaip ir prie jo biogramos prirašyti mirties datos, nes almanachas jau buvo spausdinamas.
Bus daugiau

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-02 12:24
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media