2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: Kaip aš pražilau Sirijoje... (2 dalis)

2019-05-13
 
Žaidynių atminimo medalis

Žaidynių atminimo medalis

Tęsinys. Pradžia 2019 05 02


Bronius Čekanauskas

 

Nusimetu jau spėjusį įkyrėti kostiumą, atidarau lagaminą, ištraukiu butelį „Palangos", lietuviškos mėselės. Prisimenam pažįstamus, varžybas, kuriose kartu buvome. Bičiuliai mane guodžia:
- Rytoj viskas susitvarkys. Yra čia SSRS sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, jis tai tikrai išspręs visus klausimus.
Pabaigę „Palangą" dar išeiname į uždarą viešbučio kiemą, Rubenui pasiūlius, su lengvais drabužiais sukrintame į baseiną. Gyvenimėlis po visų dienos vargų! Ir nesvarbu, kad šautuvu ginkluotas sargybinis varo lauk iš baseino...
Naktį sapnavau baltaskvernius arabus, kurie tarsi kokį sultoną nešė mane žalia giraite į tokį pat žalią kalną. Netoliese girdėjau krantą plakančią jūrą. Ką šis sapnas galėtų reikšti? 
Jūrą girdėjau ir prabudęs. Ne tik girdėjau, bet ir mačiau pro viešbučio langą. Papusryčiavome restorane - ir pirmyn į kitą, dar prabangesnį viešbutį ieškoti SSRS sporto komiteto galingojo atstovo. Aleksejus Murysiovas Latakijoje buvo visų SSRS specialistų grupės vadovas. Apsidžiaugė (arba bent jau toks apsimetė) mane pamatęs. Net pasiglėbesčiavome. Išklausė atidžiai. Pamokė, kaip vėliau rašyti apie žaidynes: 
- Negailėk epitetų, nes čia - tarybinių žmonių draugai, mūsų treneriai juos moko, mūsų meno meistrai kūrė žaidynių atidarymo ir uždarymo scenarijus, mes sukam filmą.
- Bet ką man daryti: Maskva pasiuntė - štai lėktuvo bilietas, bet Sirijoje niekas nelaukia. Neturiu kur gyventi, naktį praleidau viešbutyje kaip studentas bendrabutyje - zuikiu. Kišenėje vėjai švilpauja - nė vieno svaro net buteliui vandens nusipirkti. Iš čiaupo čia gerti negalima, o taip norisi...
- Taip, taip, - solidžiai linguoja galva maskviškis bosas, tiesiog tėviškai apkabina per pečius ir mielu balsu taria:
- Nepyk, bet aš niekuo tau negaliu padėti. Na, nebent duosiu sumanų vertėją ir važiuok aiškintis į spaudos centrą, į viešbutį...
Su vertėja vėl grįžtame į tą patį viešbutį, kuriame jau nakvojau. Tarnautojai pasikeitę, tad vėl vartome man jau matytus sąrašus. Žinau, kad mano pavardės juose nėra. Vis dėlto viena panaši šmėstelėjo. Nusprendžiau, kad kai versime lapus antrą sykį, sakysiu, jog tai greičiausiai aš, tik parašyta klaidingai, nes toji mano pavardė labai paini. Taigi vėl matau: Thekanašė. Gal tai koks japonas teisėjas buvo, gal koks kitas ponas, o gal tikrų tikriausiai taip įrašytas aš? Nežinau, tačiau vertėją ir viešbučio tarnautojus užtikrinau, kad čia, be abejonės, aš.
Puiku. Gaunu raktą nuo nedidelio vienviečio kambario su baltom marmurinėm grindim. Paaiškina, kad pietauti ir vakarieniauti galiu tame pačiame restorane, kur ir pusryčiavau. Atsiskaityti (kaip ir kuo?) nebūtina kasdien, galima prieš išvykstant. Vis jau ne gatvėje, o per savaitę gal kas nors paaiškės. Spaudos centre gaunu akreditacinę kortelę, su kuria nebaisios jokios sargybos!
Dar dvi dienos prabėgo kaip pasakoj. Po pusryčių - paplūdimys ir maudynės Viduržemio jūroje. Po pietų, o pietūs karališki, su įvairių šalių žurnalistais važiuoju į varžybas. Laisvalaikiu plūduriuoju baseine viešbučio kieme. Beje, tą baseiną taip pat saugojo kareivis su ilgu šautuvu. Toks perkaręs vaikinukas, girdėjau, kad Sirijos kariuomenėje tada maitino kaip bado metais. Vienas rusų treneris tvirtino, kad tas kareivis už pietus atiduotų savo šautuvą ir pabėgtų į gimtąjį kaimą. Mainų nesiūliau. Bet paišdykavau. Plaukiu nugara, uniformuotas kareivėlis kepa saulėje beveik vandenin įmerkęs ilgšį vamzdį. Priplaukiu prie jo ir iškėlęs koją iš vandens pastumiu šautuvą. Sargybinis juokiasi ir porą žingsnių atsitraukia nuo vandens. 
Papietavus padavėjas atneša sąskaitą, pasirašau - ir iki kito pasimatymo. Kino operatorius Rubenas, mano globėjas, siūlo paeksperimentuoti. Jiems su režisieriumi neatneša nei vyno, nei alaus - tik sveikus gėrimus, o už alkoholinius iš karto, be jokio atidėjimo, reikalauja pinigų. „Gal tau duos?" Paprašau per vakarienę. Atneša. Pasirašau ir už vyną. Tik stebiuosi, kodėl niekas iš vietinių sporto vadovų su manimi ryšio neužmezga ir tų Maskvoje žadėtų dienpinigių vokelyje neįteikia. Pinigų niekam taip nereikia, kaip vandenėliui pirkti, ypač paplūdimyje. O ten ir tyras vanduo, į plastikinius butelius supilstytas, nemažai kainuoja. 
Dar vienas rūpestis: tiesiog būtina pasiekti R.Girskį. Jis Alepe, maždaug už 160 kilometrų. Ten vyksta ir žaidynių krepšinio varžybos. Viešbutyje galima užsisakyti mašiną į bet kurią sporto areną. Prašau mašinos į Alepą. „Nėra", - skėsteli rankomis atsakingas darbuotojas. Bet man reikia, aš juk iš krepšinio šalies. „Nėra ir nebus." Gal tik man? Pavartau mašinų užsakymų sąrašą. Puiku: rytoj anksti ryte į Alepą išvyksta Tuniso televizijos grupė. Gal tilpsiu? Nieko nesakau net savo vertėjai, kuri kasdien kaip angelas sargas prisistato prieš išvykstant į varžybas Latakijoje. Jaučiu, kad mane atidžiai stebi ir viešbučio tarnautojai. 
Bus daugiau 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-27 10:22
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media