2020 m. balandžio 6 d., Pirmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Aurelija Arlauskienė: nepažintų kultūros lobių kupinas kraštas, apie kurį dar daugelis Lietuvos gyventojų nieko arba beveik nieko nežino

2020-03-17
 
Aurelija Arlauskienė

Aurelija Arlauskienė

Su žurnaliste Aurelija Arlauskiene kalbamės apie jos knygas, Šalčininkų krašto ypatymus ir „Arbatvakarius" Lietuvos dvaruose. 
Aurelija, esate žurnalistė, bet nuo aktyvios žurnalistikos atsitraukėte. Kodėl?

Jau penkiolika metų (o, Dieve, kaip greitai nudūmė laikas!) esu atsidėjusi kūrybai - žurnalistiką pakeitė knygų rašymas, kelionių organizavimas, kitos, kutenančios mintį ir širdį veiklos. Ne visas gyvenimo datas prisimenu taip tiksliai, kaip tą, kada atsisveikindama pamojavau žurnalistikai ir su ... Tomu Šernu patraukiau į man visai nežinomas galeras. 2015-ųjų spalis, tuo metu dirbau specialiąja korespondente dienraštyje „Respublika", gan sėkmingai „knisau" žurnalistinių tyrimų vagą. Jokių planų, susijusių su knygų rašymu, mano gyvenime nebuvo, nes nes nei man to reikėjo, nei turėjau supratimą, kaip tas daroma. Iki jau minėto spalio, kuomet vienintelis gyvas Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas į mano pasiūlymą parašyti „apie tai kažką plačiau", ilgai, gal mėnesį pagalvojęs, atsakė: „Gerai. Tebus knyga". Taigi, man neliko nieko kito, kaip „Respublikos" vyriausiajam redaktoriui Vitui Tomkui rašyti prašymą atleisti iš darbo, užsiregistruoti Darbo biržoje ir nerti į iki šiol nepažintas gelmes. Pagal visus skaičiavimus turėjau toje gelmėje „priburbuliuoti" - knygą Rašytojų sąjungos leidyklai turėjau atiduoti po 5 mėnesių (suplanuota išleisti prieš 2006 metų liepą, 15-osioms Medininkų tragedijos metinėms). Bet išplaukiau. Už knygą „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj" buvau apdovanota Tomo Šerno, taip pat tąnakt su juo dirbusių ir žuvusių pareigūnų artimųjų nuoširdžia padėka. Ir Vinco Kudirkos premija. Knyga visa išparduota. Taip pat labai sėkmingai pas skaitytojus iš knygynų iškeliavo ir kita su kolegėmis: istorike dr.Ramune Šmigelskyte-Stukiene ir kraštotyrininke Lucija Jurgelevič parengta knyga apie Paulavos respubliką. Populiari ir knyga apie Jašiūnų dvarą.

Kiek iš viso jau esate išleidusi knygų?

Šiemet, per Knygų mugę, buvo pristatyta septintoji mano knyga „Operos legenda Irena Milkevičiūtė".

Kas paskatino susidomėti Šalčininkų krašto istorija, kuri sugula į knygas, ir nuo ko tas susidomėjimas prasidėjo?

Šalčininkų istorija mūsų šeimos gyvenime prasidėjo nuo dviejų apgriuvusių sandėlių, prie kurių visai atsitiktinai stebtelėjome vieną gražią gegužės popietę. Daugiau kaip 30 metų gyvendami Vilniuje turėjome pomėgį laisvą laiką leisti ekskursijoms aplink Vilnių, po Lietuvą. Tą gegužės dieną pasukome į Šalčininkų rajoną - mums absoliučiai nežinomą kraštą. Ir pasilikome. Pardavėme Vilniaus namus ir jau dešimt metų gyvename kaime ant Merkio upės kranto.

Beje, Jūs ne tik knygose pristatote šio krašto ypatumus, bet ir padedate per ekskursijas geriau jį pažinti. Kodėl verta apsilankyti Šalčininkų rajone ir ką būtinai reikia aplankyti.

Pamačiusi, koks tai nuostabus, nepažintų kultūros lobių kupinas kraštas, apie kurį dar daugelis Lietuvos gyventojų nieko arba beveik nieko nežino, baigiau gidų kursus, dirbu pagal individualios veiklos pažymą. Turiu susikūrusi penkis maršrutus po Pietryčių Lietuvą (Vilniaus, Šalčininkų rajonus), keliaujant turistams pasakoju įdomių faktų iš savo knygų. Ką būtinai reikia aplankyti? Čia ir Dieveniškių kilpa su paslaptinga Norviliškių pilimi, ir Jašiūnų dvaro rūmai, dar vadinami intelektine XIX amžiaus sala, ir medinis Vilkiškių dvariukas, o kur dar garsioji Paulavos respublika, gyvavusi net 25 metus... Dar pilkapynai, bažnyčios, kurių medinių altorių gali pavydėti Vilniaus šventovės, savamokslės dailininkės Anos Krepštul muziejus, Mikniškių stačiatikių bendruomenė, Rūdnininkų giria, Eišiškės, Šalčininkai su grafų Vagnerių palikimu...

Istorija, paskatinusi Jus organizuoti pažintines ekskursijas po Lietuvą su spektakliais?

Esu teatro „Arbatvakariai" fanė - stengiuosi pamatyti visus jų spektaklius, kurie man palieka neišdildomą įspūdį. Teatro sumanytojai: režisierė, aktorė Eglė Tulevičiūtė, dailininkas ir aktorius Kristijonas Siparis su kolegomis žiūrovams siūlo naują interaktyvią meninės raiškos formą - gyvąją istorinę dokumentiką, kai žiūrovai tampa istorinių įvykių liudytojais ar jų dalyviais. Šis teatras turi pastatęs ir puikų spektaklį „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio" apie Jašiūnų dvare dažnai besilankiusią Andriaus Sniadeckio dukrą, poeto Julijaus Slovackio gyvenimo meilę Liudviką Sniadeckytę. Nuo jo ir prasidėjo mūsų gražus bendradarbiavimas - turistams pasiūliau vienos dienos ekskursiją po žymius Šalčininkų krašto objektus, kuri baigėsi minėtu spektakliu Jašiūnų rūmuose, taigi autentiškoje aplinkoje. Tai yra labai paveiku, kai žinai, jog aktoriai perteikia čia kadais gyvenusių, kūrusių, mylėjusių žmonių jausmus.

Turiu Kelionės organizatoriaus statusą, dirbu su vietiniais ir atvykstančiais turistais, kuriems ir siūlau ekskursijas su spektakliu. Tai mūsuose yra nauja ir labai populiaru. Paprastai po paskelbimo pusės šimto vietų autobusas užsipildo per kelias savaites. Šiemet pirmoji ekskursija buvo sausio viduryje - keliavome vienu mano sudarytu maršrutu po Šalčininkų rajoną, o dieną vainikavo teatro „Arbatvakariai" spektaklis „Nepažįstamosios laiškas" Vagnerių rūmuose. Gaila, kad karantinas privertė atšaukti kovo pabaigos ekskursiją. Tikimės, kad viskas susiklostys sėkmingai, ir mes pavasarį su teatru išvyksime į suplanuotas ekskursijas po Žemaitiją.

Kokius dvarus siūlote aplankyti, kuo tie dvarai įdomūs?

Pavieniams ir organizuotiems turistams siūlau aplankyti kuo daugiau Lietuvos dvarų - informacijos internete apstu. O su mumis leisdamiesi į kelią ne tik pamatysite ir sužinosite dvarų istoriją, bet dar ir pamatysite spektaklį. Spektakliams renkamės dvarus arba žymių žmonių gyvenimo ir kūrybos vietas.

Pavasario ekskursijų metu planuojame aplankyti Žemaitiją dviem skirtingais maršrutais. Vienos ekskursijos pabaigoje Užvenčio dvare (Kelmės r., kuriame gyveno ir įkvėpimo savo vertingiausiems kūriniams „Sename dvare", „Viktutė" sėmėsi rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, ir kurį vėliau daugelį metų labai pavyzdingai valdė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius, žiūrėsime teatro „Arbatvakariai" spektaklį „Mano Tėvynė - prie jo širdies". Išvysime dar nepažintą Joną Basanavičių, sužinosite apie jo lemtingą meilę čekų vokietaitei Gabrielai Eleonorai Mohl (1863-1889 m.). Spektaklį režisavo Eglė Tulevičiūtė, vaidina Kristijonas Siparis ir Lina Krasnovaitė. Kostiumų dailininkai - Zita Gustienė, „Filigrania".

Kitą Žemaitijos ekskursiją vainikuos Nasrėnuose, Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejujuje, teatro „Arbatvakariai" spektaklis „Tu mano ilgesy...", skirtas pasaulinio lygio menininkų porai - dailininkui Liudui Truikiui (1904-1987) ir operos solistei Marijonai Rakauskaitei (1892-1975) - atminti. Idėjos autorė ir režisierė - Eglė Tulevičiūtė. Vaidina - Kristijonas Siparis.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Karolina Baltmiškė

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 12:50
 
Share |
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

rucinskas dainius

2020-03-27 08:17

ačiū Aurelija už nuostabias išvykas. Važiuokite
ii Jūs,nepasigailesitem.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas Stasinas

2020-03-17 18:54

Patiko žurnalistės Aurelijos gyvenimo būdas ir kūryba. Tai, ką Ji daro fundamentalu. Mano galva, žurnalistas turi ne tik rašyti, bet ir plėtoti kokią nors įdomią visuomenei veiklą, turi būti švietėjas, kitaip sakant, eiti į liaudį, į visuomenę su žurnalistiniu "prožektoriu" rankoje. Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media