2024 m. gruodžio 30 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Šarūno Laužadžio legendose – Nalšios žemės praeities aidai

2024-04-01
 
Šarūnas Laužadis

Šarūnas Laužadis

Algis Jakštas

Keistokai yra sudėliotas mūsų gyvenimas, o ir mes patys skirtingai sudėliojam savo gyvenimo riboženklius. Vieni išskridę iš gimtojo lizdo nejaučia jokių sentimentų, o dalis žmonių visą gyvenimą nenutraukia ryšio su gimtine. Prie tokių aš priskiriu ir save, ir savo pašnekovą rašytoją, žurnalistą ir LŽS narį Šarūną Laužadį. Prisimenu, kai pirmą kartą paėmiau į rankas jo knygą „Švenčionių krašto legendos". Buvau tiesiog sužavėtas pasakojimo įtaigumu. Skaičiau Šarūno sukurtas legendas ir jaučiau, kaip nematoma laiko mašina mane nukelia šimtmečius atgal, kai mūsų protėviai dar meldėsi Perkūnui, garbino ąžuolą, žvaigždes ir saulę, kai vaidilos ir kriviai meldėsi pagonių dievams, kai vaidilutės atnašavo aukas.
Tų legendų įtakoje parašytas ne vienas eilėraštis, išspausdintas knygoje „Aukštaitijos poema". Beje, keistas sutapimas, bet ir aš, ir Šarūnas Laužadis savo pirmąsias knygas išleidome tais pačiais 1996-aisiais. Štai tokia būtų įžanga, o kalbėjausi su Šarūnu Laužadžiu Švenčionyse, ištuštėjusiame jo tėvo Vytauto bute.
- Šarūnai, pats esi švenčioniškis ir čia visada mielai sugrįžti?
- Taip, esu gimęs, augęs ir vidurinę mokyklą baigęs Švenčionyse. Taip jau lemtis sudėliojo, kad gavę paskyrimus po studijų į Švenčionis mokytojauti čia susitiko tėvai ir sukūrė šeimą. Tėvas Vytautas buvo rokiškėnas, jis buvo fizinio mokytojas, o mama Irena buvo iš Ignalinos rajono, ji buvo lietuvių kalbos mokytoja.
Bet jei pabandysi dėlioti giminystės ryšius, tai jie ne tik Ignaliną ir Rokiškį siekia, bet ir Zarasus, ir net Biržus...
- Skaitinėdamas tavo biografiją atkreipiau dėmesį, kad anksti pradėjai rašyti į laikraščius. Gal tai ir buvo būsimų knygų ištakos?
- Būdamas 12 metų, 1964 metais pradėjau rašyti į tuometinį Švenčionių rajono laikraštį „Žvaigždė". Žinoma, buvo džiaugsmo, kai pradėjo spausdinti mano straipsnelius, o dar ir honorarą mokėjo, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.
- Mokykloje, matyt, nebuvo lengva nuspręsti, kam atiduoti prioritetus - fiziniui ir sportui ar literatūrai?
- Kažkaip viskas susidėliodavo. Lietuvių kalbos pagal penkiabalę sistemą penketą išspausdavau. Lietuvių kalbą dėstė mama. Ji labai išgyvendavo dėl mano žinių. O sportas man labiau patiko.
Buvau šaudymo rajono čempionas, patekau ir į lengvosiose atletikos rajono rinktinę. Gerai šokinėjau ir į tolį, ir į aukštį, ir trišuolį. Sportas ir studijų metais užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Pasiekiau šaudymo pirmą atskyrį ir turėjau važiuoti į sąjungines varžybas, bet tuomet formavo statybinius būrius ir aš pasirinkau važiuoti dirbti į Sibirą.
- Anksti pradėjai rašyti į spaudą, bet nepasirinkai žurnalisto profesijos?
- Ilgokai svarsčiau. Čia kaip pasakoj - buvo trys keliai: pirmas - žurnalistika, antras - statybos, trečias - miškininkystė.
Mane traukė miškai. Čia gal genetiškai, nes tiek tėvo, tiek mamos giminėj buvo miškininkų, bet pasirinkau miestų statybą ir baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybų institutą (VISI) beveik 20 metų išdirbau Kolūkių statybos projektavimo institute.
Įdomiausia tai, kad ir tais dviem svajonių keliais teko paėjėti. Kažkurį laiką dirbau Nemenčinės urėdijoje. Teko padirbėti ir spaudoje. Prasidėjus Sąjūdžiui, redagavome laikraštį „Sąjūdžio žinios", o vėliau bendradarbiavau įvairiuose leidiniuose.
Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jeigu taip pagalvojus, esu laimingas žmogus, nes visos trys jaunystės svajonės išsipildė.
Statybą pasirinkau grynai dėl praktinių sumetimų. Nes VISI buvo tik įsikūręs ir visiems studentams duodavo bendrabutį ir mokėjo stipendiją. Taip, tėvai būtų išlaikę, bet aš norėjau būti nuo jų nepriklausomas. Aš toks jau buvau nuo vaikystės.
- O kokį įspūdį tuomet tau, jaunam studenčiokui, paliko Sibiras?
- Viskas buvo įspūdinga. Mes dirbome nuo Tomsko keli šimtai kilometrų ir ten tik laivu ar lėktuvu galėjai patekti. Gamta kažkuo panaši, bet energetika tai žodžiais nenusakoma. Svajojau ir dar ten nuvažiuoti, bet trečiam kurse sugalvojau sukurti šeimą. Su būsima žmona Danute susipažinau pas draugą Joną Juozelskį.Ji buvo jo sesuo. Tad svajonės apie Sibirą baigėsi.
Žmona buvo ekonomistė. Su ja išauginome dukrą Agnę, kuri dabar Vilniaus universiteto docentė. Gaila, kad Danutė ir tėvai jau anapusybėje.
- Ar gamtą mėgai nuo vaikystės?
- Žinoma! Man patikdavo žiemą su slidėmis važinėtis po miškus. Čia tiek aplink Švenčionis nuostabių vietų. O iš metų laikų man labiausiai patinka rudens pradžia ir dar maudytis galima. Man patinka ilgai maudytis.
- Dirbai įvairiose darbovietėse, teko gyvenime ir daug įdomių žmonių sutikti?
- Taip, savo gyvenimo kelyje tikrai sutikau nemažai žinomų žmonių, ryškių asmenybių. Pirmiausia norėčiau paminėti signatarą Česlovą Kudabą, Lietuvos Prezidentus Algirdą Mykolą Brazauską ir Valdą Adamkų, mūsų kraštiečius Kazimierą Prunskienę ir Česlovą Juršėną, taip pat Arvydą Juozaitį ir rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Išvardijau tik keletą, o sutiktų žmonių buvo daug, juolab, kad ir daugelyje šalių teko lankytis. Žodžiu, gyvenau įdomų turiningą gyvenimą.
-Pakalbėjome apie darbus, svajones, gyvenimą, kuriame svarbią vietą užėmė ir užima kūryba. Kaip gimė legendos ir kitos knygos?
- Legendos mano gyvenime atsirado nepriklausomybės pradžioje, kai ėmiau galvoti ne apie vienadienį rašymą, o gilesnius darbus, ir čia man kaip švyturys sušvito Vincas Krėvė, kuris tiek prirašęs apie Dainavą, o apie mūsų kraštą nieko nebuvo. Štai taip ir kilo mintis užpildyti šį vakuumą. Taip ir pradėjau kurti legendas.
Man užtenka mažo kabliuko, mažos žinutės, ir gimsta legenda. Žinoma, sukurti legendą nėra lengva. Tenka domėtis ir istorija, kaip viską susieti su dabartimi. Stengiausi taip sudėlioti, kad žmogus skaitydamas legendas nepasakytų, kad taip nebuvo... - sako Šarūnas Laužadis ir aš šimtu procentų pritariu jo žodžiams, nes vaizdingai parašytas jo legendas ir kitas knygas skaičiau su meile ir užsidegimu. Jo kūriniai turi logišką išmąstymą ir, kaip pats Šarūnas sakė, viena iš užduočių, keliamų rašant, buvo, kad žmogus, perskaitęs legendą, susidomėtų savo krašto praeitimi, istorija.
- Neaplenkei savo kūryboje ir ąžuolo...
- Man patinka ąžuolai ir mano kieme auga ąžuolas. 1992-aisiais aš iniciavau ąžuolų globėjų bendrijos „Ąžuolynas" įkūrimą. Buvau bendrijos laikraščio „Ąžuolas", ėjusio 1993-2012 metais, redaktorius. Išleidau net 5 knygas apie ąžuolus: „Garbusis medi, ąžuole" (1996), „Lietuva - šventų ąžuolų žemė" (1997), „Lietuvos ąžuolai" (1999), „Sakmė apie Lietuvos ąžuolą" (2002), „Lietuvos ąžuolo šaknys" (2005). Manau, kad tos knygos akivaizdžiai atspindi mano meilę šiam mūsų protėvių garbintam medžiui.
- Ar legendų tema dar neišsemta?
- Tikrai ne. Parašiau penkias legendas apie Lietuvą. Žinoma, dar yra ir Nalšios žemės neaprašytų įvykių, vietovių. Legendos - amžina tema. Taip kad šios temos gvildenime tikrai dar nededu taško, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Šarūnas Laužadis, kuriam atsisveikindamas palinkiu kūrybinių idėjų įgyvendinimo ir, kas žino, gal kitais metais dienos šviesą išvys dar viena nauja knyga, gal apie mūsų kraštą, gal apie Lietuvą...
 
REMIA:
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-11-30 15:13
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Danutė Sprindienė

2024-01-05 12:03

Tegyvuoja Švenčionių kraštas - gražiausias pasaulyje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2024-01-05 11:56

Šarūnai, tik pirmyn!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas Skridla

2024-01-02 15:50

Su įdomumu,kartu su žmona,skaitėme kolegos Šarūno Laužadžio legendas.Žavimės pasakojimo įtaigumu,tikroviškumu,gražia rašymo maniera.Geriausios sėkmės.Būkime sveiki.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media