Žurnalistų kūryba

Žvejo šeima gyveno santaikoje, niekas negirdėjo, kad joje kiltų kokių rietenų. Sūnų su marčia žmonės matydavo ir bažnyčioje, ir šiaip po miestelį drauge vaikščiojnčius. Kai kas net pavyzdžiu kitiems juodu nurodydavo. Ir iš tikrųjų jaunos šeimos nariai gerai sutarė. Bet ėjo jau kelinti santuokos metai, o jiedu buvo vis dar dviese.

Anyta, nutaikiusi tinkamą progą, paklausinėdavo marčią, kaip jiems sekasi, bet ši tik sakė: „Viskas gerai, mamyt, viskas gerai..." „Tai, kas, vaikeli, yra, kad iki šiol nesusilauki?.." - kartą išdrįso tiesiai paklausti. Atsiduso marti, prie anytos prisiglaudė: „Labai norėčiau... Rodos, mes su Pranuku - neretai... Tik neužsikabinu, nežinau kodėl..." „Tai pas daktarus tau, martele, reikia - tegul pažiūri, gal pasakys - kas ir kaip..." - padarė išvadą anyta. „Pati pagalvoju, kad reikėtų... Bet - tik kad Pranukas nežinotų..." - nuleido akis jaunoji šeimininkė. „Ar manai, kad tai gali būti jo bėda?" - susirūpino vyresnioji. „Nežinau, mamyt, nežinau... - apsiašarojo marti.

Moterys sugalvojo: marti apsimes, kad įsiskaudo nugara, o ją į ambulatoriją lydėti pasišovė anyta. Girdi, kartu miestelyje į parduotuvę užsuksiančios: druskos, degtukų reikėtų nupirkti.

Vyrai neprieštaravo.

Gydytoja, apžiūrėjusi pacientę, patikino, kad ji nėra nevaisinga, gali susilaukti kūdikio. Patarė įkalbėti vyrą, kad ir jis pasitikrintų. Bet nei viena, nei kita nedrįso Pranukui apie tai užsiminti.

Gyvenimas toliau ėjo įprasta vaga.

Prasidėjus lemtingoms permainoms, - kaimo žmones suvarius į kolūkius, nuskurdinus, - sumenko pajamos iš žvejybos, ir šeimai prasimaitinti teko ieškoti kitų būdų. Tėvas su sūnumi išplėtė laukymėje greta sodybos prakapstytą daržą, patręšę žemę žuvų atliekomis ir iš anksto pasigamintu žolės bei medžių lapų pūdiniu, pasisodino bulvių, pasisėjo žirnių. Prasimanė vištų, nusipirko karvę. Ganiavos paežerėje ir miške užteko, bet gyvulys žiemą negali likti be pastogės.

Šeimos galva su sūnumi nusprendė susiręsti tvartelį. Klojant sienojus, tarp jų reikėjo dėti sluoksnius samanų, kitaip pastatėlis bus kiaurai perpučiamas, menka nauda iš tokio.

Uošvis, iš kolūkio brigadininko išprašęs pusdieniui paskolinti arklį su vežimu, įsisodino marčią ir išvažiavo į galuežerę pasiplėšti samanų, nes arti miške jų nebuvo, augo tik žolė.

Dviese darbas ilgai netruko. Per pusvalandį vežimas buvo pilnas, net su kaugele.

-Gana! - nusprendė uošvis. - Tikriausiai pailsai, martele, atsipūskime. Paėjėkim aukščiau, kur sausa. Matai, kokios ten gražios samanos - kaip auksinės...

-Ne kažin kiek to darbo buvo... Važiuojam, tėvuli, namie pailsėsim, - skubino marti.

-Suspėsim, nedega. Pasišnekėti reikia, - atmetė siūlymą uošvis.

-Ar būtinai dabar?

-Taip. Tiesą sakant, seniai reikėjo, - patikino žvejas.

-Gerai, tėvuli, kaip nori, - nusileido moteris.

Uošvis pavėdėjo marčią ant kalnelio, kur augo žemos tankios samanos. Jų plotelis saulės šviesoje atrodė panašus į ryškiai gelsvą patiesalą.

-Žinau, martele, jūsų rūpestį, - pradėjo šneką, vos abiem susėdus. - Neabejoju, tai - dėl Pranuko... Sakyk tiesiai, ar ir tau taip atrodo?

-Nežinau. Gal?.. - sutriko moteris.

-O jei taip atsitiktų, kad vaikelis atsiranda, ar džiaugtumeis?

-Kaip nesidžiaugsi? Labai...

-Man atrodo, kad tai nėra nepataisomas dalykas. Tik reikia drąsos.

-Nesuprantu... Apie kokią drąsą, tėvuli, kalbi?

-Štai apie kokią, - apkabino uošvis marčią ir paguldė aukštielninką.

-Ka tu, ką tu, tėvuli? - apstulbo ši. - Argi galima šitaip juokauti?

-Ne juokai čia, vaikeli, visai ne juokai... Duos Dievas, gal viskas bus gerai, - prispaudė visu kūnu žvejas marčią.

Moteris beveik nesipriešino. Samanos buvo minkštos, saulės spinduliai maloniai glostė užmerktų akių vokus ir blakstienas, o ausyse tebeskambėjo uošvio ištarti žodžiai: „...gal viskas bus gerai... gerai... gerai..."

Grįžus namo, marti pasiskundė skaudama galva.

-Ar tik neapsirgai, vaikeli?, - susirūpino anyta. - Eik, prigulk. Aš citramono paieškosiu.

-Kam tas citramonas? - malšino vyresniosios šeimininkės dairumą jaunesnioji. - Pagulėsiu, ir praeis.

Į vakarą moteris pažvalėjo, įsisuko į namų ruošos darbus, kaip paprastai. Atlėgo abiejų vyresniųjų šeimos narių susirūpinimas dėl marčios. Kiekvienam - dėl savų priežasčių.

Ėjo savaitė po savaitės, ir vieną dieną marti lyg sunegalavo: neteko apetito, ėmė pykinti, net iki vėmimo.

-Kas galėjo tau, vaikeli, nutikti? - persigando anyta. - Atrodai visai iš veido išpuolusi... Ar skauda ką?

Marti nežinojo, ką sakyti. Apie naujus pojūčius kūne ji dar nenorėjo niekam užsiminti. Bet po kurio laiko nusprendė anytai pasisakyti.

-Reikia pas daktarą... Tegul pažiūri, - ištarė ši, iš susijaudinimo vos gaudydama kvapą. - Man iš pradžių panašiai buvo, kai Pranuko laukiausi...

Ambulatorijoje gydytoja patvirtino: jau septinta nėštumo savaitė. Šeimos vyrai šią žinią pasitiko kiekvienas savaip: vyresnysis - santūriai, nedaugžodžiaudamas, jaunesnysis - sutrikęs, nežinodamas, ką sakyti, bet buvo matyti, kad slapta džiaugiasi.

Kai pasaulį išvydo naujasis šeimos narys, bendras džiaugsmas apėmė visus. Tačiau pro anytos akis nepraslydo, kad, sūpuodama kūdikį, marti kartais, regis, be jokios priežasties, apsiašaroja... Vaikas augo sveikas, daugelio nuomone, - tikra tėvo kopija. Tuo labiau dėl berniuko tėvystės niekam nekilo abejonių, kad ir žvejo sūnus su savo tėvu buvo vienas į kitą panašūs.