Vakare dalyvavo literatūros kritikai Alfredas Guščius ir Stasys Lipskis, kurio leidykla Žuvėdra išleido jau maždaug 10-tą šio politiko, žurnalisto, rašytojo (LŽS ir RS sąjungų nario), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Gintauto Iešmanto knygą. Tik šį kartą ne poeziją, ne poemą, o esė. Jau antrą tokio žanro knygą. kuri tarsi tęsinys ankstesnės „Rodanti kelią, teikianti prasmę: kalba ir mes" (2006).

„...Vengiu dirbtinumo... Man svetima nuodėmė... Esu ne kas kita, o pats gyvennimas... Tai ištiso gyvenimo vertas praregėjimas..." LŽS narys, spaudos apžvalgininkas, ilgametis Lietuvos radijo diktorius Juozas Šalkauskas perskaitė įžanginį knygos žodį, poezijos, ištraukų iš knygos.

„Mane sužavėjo Gintauto Iešmanto mintys apie kūrybą. Tai išmintingo, daug poezijos ir kitų knygų išleidusio žmogaus pamąstymai, o sudėjus į vieną krūvą jo kūrybą, susidarytų ne mažiau kaip 2000 puslapių...", - kalbėjo kritikas ir leidėjas Stasys Lipskis.

Knygą sudaro keturi skyriai. Visi straipsniai pažymėti datomis. Pirmasis - tai „Mintys, pastabos, užuominos". Antrasis „Kitu žvilgsniu" - vieša diskusija dėl gyvenimiškos pozicijos ir talento, informatyvi polemika (ir su Arvydu Juozaičiu, ir V.V. Landsbergiu; oponentais - Parulskiu ar Marčenu. Čia kalbama apie Salomėją Nerį, kuri „Jos sukurto grožio, jos iškentėtos tiesos atpirkta", kt. Polemizuojant autoriui nepristinga nei žinių, nei skonio, nei aistros. Trečiasis skyrius „Apie knygas, žmones ir dar kai ką". Pvz., apie kitokį Oskarą Milašių (mąstymą sudvasintais žodžiais), mitologijos aktualizavimą, čia sudėtos ir autoriaus rašytos šiltos paskatinančios pratarmės (J. Pavalkio, A. Janulio, J. Rudzevičiaus, kt.) knygoms, istoriniai, mitologiniai pamąstymai, aptariami Juozo Kralikausko istoriniai romanai. Šitaip gali rašyti tik žmogus, kuris turi puikų istorinį išsilavinimą ir yra išstudijavęs mitologiją. Jis kartu tarsi skaitytoją skatina gilintis į šią sritį. Ketvirtasis skyrius „Iš dingusio laiko", kuriame įdėta ir ištrauka iš savigynos kalbos teisme, vykusiame 1980 m. gruiodžio 15-22 d.; laiškai, rašyti tremtyje (nuo 1986 balandžio iki 1988 m. lapkričio), LKP CK sekretoriui L. Šepečiui bei „Literatūros ir meno" redakcijai 1987 m. Paskutinis straipsnis apie tai, kad poetų eilėraščių taisyti neatsiklausus niekam nevalia. „1989 m. vienas eilėraštis „Mozė" buvo taisomas be mano žinios. Kodėl apie tai įdėjau? Nes ir šiandien taip pasitaiko".

A. Guščiaus pastabos: Kai kas Iešmanto kūrybą priskiria rezistencinei kūrybai. Tačiau pati biografija negali atstovauti kūrybai. Rezistentai ir revoliuciionieriai nebūtinai turi atstovauti kūrybai. Savigyra ir savigyna turėtų užsiimti kritikai. Kriterijus yra tiktai talentas.

Kai kažkada Iešmanto kūrybą saugumo užsakymu vienas kritikas M. „sąžiningai sudirbo su visom citatom", vėliau gatvėje jį sutikęs tardytojas nuoširdžiai atsiprašė, o tas jį sudirbęs poetas - dar ne (replika iš salės).

Knygos dailininkei Aušrai Čapskytei ši knyga - tai kelio ženklas, skatinanti susikaupti kylant į kalną, aukštyn - „Joje daug durų, tereikia surasti raktą ir ją perskaityti, arba - tą raktą pasigaminti pačiam".

Kritikas A. Guščius, pabrėžė, kad nebijo konkurencijos ir nedviprasmiškai patarė Gintautui ateityje padirbėti literatūrologu, nes jis turįs skaidrų precizišką ne tik poeto, bet ir - publicisto, kultūrologo, sociologo stilių ir talentą.

Baigdamas vakarą pats autorius sakė, kad ši nauja knyga tarsi tęsinys ankstesnės „Rodanti kelią, teikianti prasmę: kalba ir mes" (2006), o joje paminėtos pavardės - tai jokie ne asmeniškumai, - jos minimos tik dėl tam tikrų reikšmingų to laikmečio reiškinių;kad itin svarbus kiekvieno rašytojo santykis su kalba. „Be meilės kalbai ir talentas nereikšmingas (nevisavertis) būna". Pernai sausio 1 dieną atšventė 80 metų jubiliejų, į ši vakarą susirinko nemažas būrys jo bendraamžių - bendražygių: ir kolegų, ir reistentų, rašiusių į „Aušrą", „Katalikų bažnyčios kroniką", to paties pogrindžio žurnalistai. Vienas iš jų tarė: nepaisant daugybės atliktų darbų, G. Iešmantas išliko toks pat kuklus, kaip ir būdamas studentu...

Bibiografiniai faktai:
Gimė 1930 01 01 Vilkaviškio rajone, Šūklių kaime. 1937-1943 m. mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje (šeši skyriai), 1944-1949 m. Šakių gimnazijoje. 1953 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. 1953-1970 m. ir 1972-1974 m. laikraščių „Lietuvos pionierius", „Tarybinis mokytojas", „Liaudies sargyboje" „Komjaunimo tiesa" korespondentas, 1970-1972 m. „Žinijos" draugijos Vilniaus organizacijos atsakingasis sekretorius, 1974-1980 m. Knygų rūmų bibliografas. 1980 m. už pogrindinę veiklą suimtas, nuteistas, kalėjo Permės lageriuose, buvo tremtyje Komijoje, 1988 m. amnestuotas. 1989 m. LSD partijos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, 1989-1993 m. LSDP tarybos narys, 1989 m. „Lietuvos socialdemokratoLietuvos", 1990-1991 m. „Lietuvos žinių" redaktorius. 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras.

Poezijos knygų autorius, PEN klubų narys, nuo 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
1990 m. ap¬do¬va¬no¬tas P. Lau¬ri¬ce¬no (P. Lau¬rit¬zen) tarp¬tau¬ti¬ne lais¬vės pre¬mi¬ja (Da¬ni¬ja, Ko¬pen¬ha¬ga), 1999 m. - Vy¬čio Kry¬žiaus III laips¬nio or¬di¬nu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Juozo Tumo Vaižganto premija (2002 m.).

Paskutinį kartą atnaujinta: 2011-06-01 11:06

Atgal