Žurnalistų kūryba

Šiemet Vilniaus knygų mugės rengėjai į LITEXPO leido su žurnalistų pažymėjimais. Taigi, kolegos, ypač besidomintys knygomis, čia galėjo „ganytis“ visas keturias mugės dienas. Pasinaudojau šia lengvata ir aš. Buvo gera proga per kelias dienas ramiai, neskubant apžiūrėti daugelio leidyklų produkciją.

 

Leidykla „forSmart“ iš kitų išsiskyrė tuo, kad eksponavo tik vieną knygą, tačiau su intriguojančiu pavadinimu: „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“. Vėžys mums dažniausiai asocijuojasi su mirtimi, o pergalės prieš vėžį – kažkas iš stebuklų pasaulio. Būčiau jau praėjęs šį stendą, bet galvoje atgimė prieš kelis metus girdėtas kolegos žurnalisto Alberto Vaidilos pasakojimas, kaip jis įveikė savo vėžį. Prisiminiau ir jo žodžius, kad apie tai yra kažkur parašęs, kažkokiai leidyklai atidavęs. Smalsumo skatinamas atsiverčiau šią knygą ir savo džiaugsmui randu kolegos pasakojimą. 

 

Knyga prasideda klausimais: Kas yra vėžys? Iš kur jis atsiranda? Kaip jį įveikti? Ir teigiama, kad į šiuos klausimus yra pasiryžę atsakyti žmonės, kurie sugebėjo įrodyti esą pernelyg stiprūs, kad pasiduotų ligai. Kiekviena iš 77 istorijų – tai nuoširdus pasakojimas apie viltį, kovą ir pergalę. Kad, knygą paruošė autorių kolektyvas iš Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Rusijos ir kitų šalių. Tarp jų ir lietuvis žurnalistas Albertas Vaidila.

 

Mobiliuoju telefonu pranešu kolegai Albertui tą žinią. Netrukus ir jis jau atsiranda mugėje, pirmą kartą į rankas ima knygą su savu pasakojimu.

 

„Aš, kaip ir dauguma kitų, matyt, esu geresnės nuomonės apie savo gyvenimą ir šviesią jo ateitį, negu turėčiau būti. Kai kas nors bloga atsitinka kitam žmogui, atrodo, kad viskas vyksta tarytum visai kitoje erdvėje, kitame laike, kuriame apskritai daug baisių ir nesuprantamų dalykų. Tačiau ligai įsibrovus į manąją erdvę, teko skaudžiai suvokti populiaraus teiginio „svetimo skausmo nebūna“ prasmę: visos negandos visuomet yra šalia, ir kiekvienas galime atsidurti to, kuriam skausmas nesvetimas, o savas, kailyje. Ir tik tuomet galime suprasti, ką išgyvena kiti, atsidūrę panašiose situacijose“, – pasakė jis.

 

Įsikuriame Spaudos centre. Dabar jis naujosios LITEXPO vadovybės dėka perkeltas į gal net tris kartus mažesnes, belanges patalpas, jame jau 4-5 žurnalistams praktiškai nėra kur apsisukti. Tačiau įtampą gesiną miela atstovės spaudai ir viešiesiems ryšiams Rasos Keliuotytės šypsena ir jos paruošta karšta kava. 

 

Iš pradžių kolega Albertas duoda interviu „Žinių radijui“. Aš tuo metu skaitau knygoje: „Būdamas 64-erių, Lietuvos žurnalistų sąjungų narys Albertas Vaidila išgirdo skausmingą diagnozę – prostatos vėžys. Jokių vėžio simptomų vyras nejuto: savijauta buvo įprasta, o mintis pasitikrinti kilo tik todėl, kad tuo metu buvo paskelbta prevencinė šios ligos programa.

 

Po „Žinių radijo“ kolega Albertas pasidalino pergyventu ir su manimi.

 

„Mano ligos istorijos pradžia 2008 metų pabaigoje. Jokių susirgimo prostatos vėžiu simptomų nepajutau. Niekas susirgimo pradžioje nepajunta, o kai pajunta, būna per vėlai. Kai pasitikrinau, gydytojas man pasakė, kad diagnozuotas prostatos vėžys ir geriausias būdas jo atsikratyti – operacija. Tokia žinia man buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Negalėjau patikėti, kad liga gali būti tokia klastinga – prisėlinti ir įsikabinti visiškai neišsiduodama, tačiau kraujo tyrimo ir biopsijos rezultatai bylojo, kad būtent taip ir yra, nors aš savo organizme jokių pakitimų nejutau, - sakė kolega Albertas. - Iki operacijos buvo likę kiek daugiau negu mėnuo. Negalėjau visą mėnesį tiesiog ramiai lūkuriuoti, karštligiškai ieškojau informacijos apie savo ligą ir jos gydymą, skaičiau viską, ką tik buvo galima surasti. Radau lyg ir alternatyvą operacijai, nutariau ją išmėginti. Kliaudamasis vien savo nuojauta, nutariau įsigyti tarptautinės kinų korporacijos gaminamus maisto papildus. Pasirinkimą lėmė perskaityta informacija, jog kovojant su prostatos vėžiu, veiksmingiausi preparatai, kurių pagrindą sudaro kordicepsas. Kordicepsas – tai grybas, priskiriamas aukšliagrybiams. Jis auga Tibeto aukštumose, esančiose maždaug 4 tūkst. metrų virš jūros lygio. Buvau skaitęs, kad kordicepsas yra greitai veikiantis biologinių imuninės ir energinės sistemų reguliatorius, pasižymintis priešvėžiniu poveikiu, veikiantis kaip stiprus antioksidantas. Šio grybo pagrindu pagamintų preparatų saugumas buvo patvirtintas klinikiniais tyrimais. Pradėjau gydytis šiuo preparatu. Netrukus kraujo tyrimas pribloškė, negalėjau patikėti savo akimis – tyrimai rodė sveiko žmogaus kraują. Dabar jau apie keli metai nevartoju jokių preparatų nuo vėžio. Tikiuosi, kad jis nebesugrįš“.

 

Štai kokią netikėtą istoriją sužinojau Vilniaus knygų mugėje. Atsisveikindamas kolega Albertas pasakė: „Vėžiui reikia nepasiduot. Jį įmanoma nugalėt. Man stiprybės teikė paprastas žmogiškas noras – padaryt viską, ką galiu, kad galėčiau gyventi visavertį gyvenimą. Kiekvienam kovojančiam su vėžiu noriu palinkėti to paties – nenuleist rankų, tikėt, kad gali nugalėti ir kovoti iki galo“.