Žurnalistų kūryba

Rokiškio gimanzijos vyresniąją klasę, berods 1920 metais, papildė naujas mokinys Juozas Keliuotis. Aukštas, vešliais garbanotais plaukais, žvaliomis, melsvomis akimis jaunuolis iškart atkreipė bendraklasių ir mokytojų dėmesį ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir neeiliniu išsilavinimu, originaliu mąstymu.

- Jis bus mano! - pareiškė bendraklasiams mamos draugė, gražuolė viliokė Regina Dronseikaitė. Ir parašė Juozui gundantį laišką. Gražiai parašė. Apie meilę, draugystę, lyg pumpurai pavasarį besiskleidžiančius jausmus.

O atsakymą gavo tokį:

- Tu labai miela ir graži mergaitė. Deja, draugystei šiuo metu aš neturiu laiko. Kiek daug knygų reikia perskaityti, kiek daug kultūrinių žygių laukia iš mūsų atgimstanti Tėvynė. Visas jėgas skirkime siekti aukštų idealų!

Ir iš tiesų naujasis mokinys labai aktyviai įsitraukė į visuomeninę gimazistų veiklą. Ne tik kaip aktyvus dalyvis, bet ir gabus organizatorius, visus stebindamas savo išprusimu, darbštumu. Be Juozo neapsieidavo nė vienas kultūrinis renginys. Įvairiakryptė mokinių veikla virte užvirė.

Entuziastingi Rokiškio gimnazistai prie mokyklos pasodino ąžuolų alėją. Dabar tie ąžuolai jau milžinai. Lietuvos kultūros erdvėje milžinu išaugo ir Juozas Keliuotis.

Knygoje „Mano autobiografija" apie šalia tėviškės praleistą laikotarpį jis taip prisimena:

„Rokiškyje išgyventi treji 1919-1920-1921 metai man buvo bene reikšmingiausi ir lemtingiausi. Čia pabudo mano visos intelektualinės, emocinės ir valinės galios ir gavo progos laisvai vystytis." (psl. 48)

Autobiografinėje knygoje Keliuotis prisimena ir mokslo drauges rokiškietes, kurios ir vėliau jam pagelbėdavo kultūrinėje veikloje. Tai jau minėta Regina Dronseikaitė-Šukienė ir ypač jį žavėjusi kultūros entuziastė Gervaitė. Savikritiškai ironizuodamas prisipažino, kad kelią į jos širdį užkirto III Seimo narys Pranas Raulinaitis, už kurio Gervaitė ištekėjo.

O Rokiškis, gimtieji namai visam gyvenimui išliko neatskiriama jo sielos dalelė.

Nuo garsiosios Rokiškio gotikinės bažnyčios bokšto pažvelgęs į vakarus už trejeto kilometrų  pamatytum Joniškio vienkiemį. Truputį kairiau, arčiau miesto ir mano tėviškė - Sakališkis. Kai su kaimynų vaikais išsiruošdavom į Staponių mišką grybaut, žingsniuodavom ne žvyruotais keliukais pro Ulijonavą ar Velniakalnį, o klampiom, vešliom, durpynu vadinamom pievom ir tiesiai pro „Keliuotyną" - didžiulių medžių vainiku apjuostą ūkišką sodybą. Už jos ir Staponių miškas.

Vėliau, jau vidurinėje mokykloje, susipažinome ir su šios sodybos jauniausia atžala - mokytoju Alfonsu Keliuočiu. Nepriklausomybės metais audringoje brolio Juozo Keliuočio  publicistinėje veikloje aktyviai talkininkavęs, prasidėjus bolševikų okupacijai, jis lyg erelis palaužtais sparnais įsikūrė Rokiškyje. Berniukų vidurinėje mokykloje dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Po brolio represijų turbūt buvo gerokai išgąsdintas. Tylus, vienišas. Gal todėl su mokiniais bendravo kaip su jaunesniais draugais. Nuoširdžiai stengėsi įžiebti mokiniams meilę literatūrai, o tiems, kurie ja nesidomėjo, buvo atlaidus. Už brolį parašydavau namuose jam skirtas užduotis. Apgaulę, be abejonės, suprato, bet nebaudė. Gal juokais rašinį dar ir pagirdavo. Turbūt  buvo fatalistas - kam lemta rašyti - rašys, o kam skaičiuoti - skaičiuos. Mokiniai jį labai mėgo. Žinojo, kad mokytojo sukurtą lyrinį eilėraštį apie Joninių naktį: „Ak, neklauski, kam nešioju gėlę švarko atlape..." dainuoja ne tik jie, bet ir visa Lietuva.

Vėliau, kai bendraklasiai rengdavo susitikimus, būtinai pasikviesdavo ir mylimiausią mokytoją Alfonsą Keliuotį. Keldami taures į jo sveikatą, išprašydavo padeklamuoti savo kūrybą. Mielai sutikdavo. Tačiau eilėraščiuose skambėjo jau ne jaunystės romantika, o aštrokas realizmas. Gal ir gyvenimas jam nebuvo lengvas - sukūrė šeimą, liko našlys, vienas išaugino tris dukras. Rūpinosi ir kultūriniu brolio palikimu. Amžinybėn išėjo 1994 metais. Rokiškyje ir palaidotas.

Gyvenimas sukasi ratu. Kai gavusi tėvo sesers iškvietimą į JAV, Los Angeles oro uoste mane  pasitiko Pranas Raulinaitis. Po karo audrų pasitraukę į Vakarus, vėliau jie apsigyveno Kalifornijoje. Mano teta su Gervaite-Raulinaitiene buvo pažįstamos dar jaunystės metais Rokiškyje, tad ir dabar artimai draugavo. Jau kitą dieną Raulinaitis pakvietė mane į kinų restoraną. O čia laukė maloni staigmena - visas būrys kaliforniečių intelektualų: Bernardas Brazdžionis, Antanas Skirius, Juozas Andrius ir Juozas Tininis. Pirmas jų klausimas buvo:

- O kaip Keliuotis?

Antanas Skirius, žurnalo „Lietuvių dienos" leidėjas, pasakojo, kaip bendradarbiavo Keliuočio redaguojamoj „Naujojoj Romuvoj". Bernardo Brazdžionio eilėraščiai buvo ne viename šio žurnalo numeryje, aktyvus šio žurnalo talkininkas buvo ir rokiškietis, puikus klasikinės graikų kalbos specialistas, vertėjas ir rašytojas Juozas Tininis. Jie visi jau žinojo, kokius gulagus iškentėjo neišdrįsęs palikti Tėvynės kultūros švyturys Juozas Keliuotis.

Vilniuje, Antakalnio gatvėj, gyvenom su Keliuočiu gretimuose namuose. Matydavau, kaip jis susimąstęs, žaismingai pakreipta berete, žygiuodavo rytais prie kiosko nusipirkti spaudos. Tad  grįžusi į Lietuvą perdaviau jam draugų sveikinimus. Papasakojau ir tetos prisiminimus apie tėviškę, apie jaunystę - pasirodo, mano teta Karolina vos neištekėjo už Keliuočio brolio Jono...

- Susipažinom gegužinėj... Ak, kokius gražius laiškus jis man rašydavo!

Deja, ją paviliojo tolimi kraštai - išvyko į Argentiną, vėliau į Kaliforniją.

Keliuotis klausosi mano pasakojimo ir šypsosi.

- Taigi aš broliui tuos laiškus parašydavau! Labai jau buvo įsimylėjęs...

Nuolatos persekiojamas, tremtyje fiziškai nualintas, bet dvasiškai nepalūžęs, Juozas Keliuotis ypač kankinosi dėl to, kad negali realizuoti savo kūrybinių galių, laisvai išreikšti prasmingame gyvenime sukauptos patirties.

Jo buitis buvo vargana, bet apie tai kalbėti nemėgo. Kiek materialiai įstengdavo, maitinosi to paties namo pirmame aukšte buvusioje valgykloje „Kregždutė". Pasiskųsdavo, kad prie jo staliuko dažnai prisėsdavo įtartini asmenys. Atidžią saugumo globą jautė kasdien ir tai nepakeliamai žeidė jo orumą.

Pakvietus kartu papietauti, mielai sutikdavo. Visada ateidavo šventiškai nusiteikęs, su kaklaraiščiu. Ak, kokie įdomūs būdavo pokalbiai po geros iš Paryžiaus jo draugų atsiųstos prancūziško vyno taurės!

Puiki atmintis, turininga veikla, artima pažintis su rašytojais, filosofais, žymiais visuomenės veikėjais. Ir pasakotojo talentas - įžvalgus, su švelniu humoru ar užslėpta ironija, bet visada geranoriškas, kaip ir jo skiepijama „taurioji" žurnalistika.

Labai mielai pasakodavo apie Salomėją Nėrį, jautrią, pažeidžiamą, nuostabią lyrikę. Nesmerkė jos už kelionę Stalino saulės parvežti. Jo nuomone, viskas atsitiko dėl poetės politinio neišprusimo, patikimumo. Užtat ir pati sau priekaištavo - tai galime išskaityti ir jos poezijoje.

Gyrė didingus, kupinus patriotinio patoso Bernardo Brazdžionio eilėraščius. Bet pripažino: man, asmeniškai, jie atrodo kiek šaltoki. O štai prie Vytės Nemunėlio meškiuko Rudnosiuko, manau, kiekvienas vaikas norėtų prisiglausti.

Pagarbiai vertino Putino rašytojo, poeto talentą, tačiau mėgo pakritikuoti kartais prasiveržiančius būdo bruožus - neryžtingumą, plaukimą pasroviui.

Labai žavėjosi Herbačiausku. Jo originaliu, savitu mąstymu, įdomia filosofija ir humoru, kartais net ekscentrišku. Dėl to turėjo didelių nemalonumų. Pokalbyje nelabai gražiai apibūdinęs dvi aukštosios visuomenės damas, buvo įpareigotas viešai jų atsiprašyti. Bet tai ne Herbačiausko charakteriui. Pareiškęs, kad jo žodžių prasmė buvusi teisinga, pasirinko tremtį ir išvažiavo gyventi į Lenkiją.

Ypatingai Keliuotis mėgo muziką. Draugai iš Prancūzijos atsiųsdavo jam klasikinės ir moderniosios muzikos įrašų. Jis juk viusomet domėjosi naujais kūrybiniais ieškojimais - muzikoje, dailėje, literatūroje. Modernia lietuviško renesanso dvasia alsavo ir Keliuočio sukurta „Naujoji Romuva".

Gavęs iš draugų naujų įrašų, pasikviesdavo į svečius jų pasiklausyti. Sakydavo, kad šios muzikos reikia klausytis tamsoje, tada labiau atsiskleidžia jos žavesys. Taip ir padarydavom.

Gyveno jis trečio aukšto mažyčiame kambarėlyje. Atrodė, kad didinga jo figūra vos sutelpa tarp gausybės knygų, paveikslų, krūvų muzikos plokštelių. Pajudėjus braškėjo, dūsavo kambarėlio grindys. Senas rašomasis stalas, sofutė poilsiui. Langas į uždarą kiemą. Rytais pro jį pažvelgdavo tekančios saulės spindulėlis - gal ir paguosdavo.

Ant sienos didžiulis, dar prieškario metais Justino Vienožinskio tapytas jo portretas. Labai rimtas, susimąstęs, spalvos tamsios.

- Buvo optimistas, nežinau, kodėl daugelio jo paveikslų tokios tamsios spalvos. Gal tik paviršiuje linksmuolis, o giliau... - mąstė Keliuotis.

Apie savo jaunystės draugo kraštiečio dailininko Justino Vienožinskio išdaigas Keliuotis labai mėgo pasakoti. Originaliu humoru trykštantis pašaipūnas kai kam, ypač dėl politikos, taikliai įgeldavęs.

Buvo pavargęs nuo miesto triukšmo, kasdienės rutinos. Ilgėjosi gamtos. Kai pasiūliau kartu pakeliauti, labai apsidžiaugė.

Žinojau nuostabią laukinę vietą prie miško, prie ežero. Prisidėję sumuštinių, kavos termose, išsiruošdavom visai dienai.

Lygiu tiesiu keliu pro Nemenčinę, nuo slėnio iki kalnelio, paskui staiga į dešinę žvyrkeliu. Šuolis per Žeimeną ir miškais, žemuogėm kvepiančiom pakelėm, pro upelį, nuvingiuojantį į Ilgio glėbį. Vėl posūkis į siaurutį keliuką prie rugių lauko, su spindinčiom rugiagėlių ir aguonėlių liepsnelėm. Ir štai, stataus skardžio dubury atsiveria žydros ežero akys.

- Viešpatie, čia gražiau kaip Šveicarijoj!

Didžiuliais medžiais apaugę skardžiai saugo ežero ramybę. Nė bangelė nesujuda, tik spindinčiame paviršiuj virpa žemyn žiūrinčių medžių šešėliai.

Jo vardas Gilutis.

- Ne, - prieštarauja Keliuotis. - Mes jį vadinsime Tyliuoju. Tai apibūdins ne jo fizines ypatybes - gilus, o jo dvasią.

Šalia Tyliojo - neišbraidžiotos pievos, pilnos vasara kvepiančių ramunių, čiobrelių. Kaip jis džiaugdavosi lauko gėlių puokšte ar ant smilgos suvertom žemuogėm!

Kuo toliau, tuo skaudžiau Keliuotį kankino fizinė negalia. Organizmą alino didžiulis emocijų krūvis, skurdi buitis. Visad turėjus sveikatos problemų, kasmet atsirasdavo dar daugiau. Tad ir mintys dažnai nukrypdavo į laukiančią Nežinią. Atvirumo valandėlę prisipažino, kad su dvasiškai artimu draugu režisierium Miltiniu susitarė - kuris išeis pirmas, būtinai perduos draugui žinią, ženklą. Tikėjo, kad šis pažadas išsipildys.

Ilgokai nesimatėm - gal sirgo. Susitikus liūdnai paprašė:

- Būk gera, Aurelija, nusivežk mane paskutinį kartą prie Tyliojo...

Pasisakė apie Tylųjį parašęs poemą. Gaila, tos poemos taip ir neperskaičiau. O prie Tyliojo nuvažiavom. Deja, tikrai tai buvo paskutinis kartas.

Karšta vasaros diena. Prie ežero turistaujantys studentai dailininkai, pamatę Keliuotį, labai apsidžiaugė. Prasidėjo karštas pokalbis, įdomios diskusijos. Sorbonoje studijavęs meno istoriją ir žurnalistiką, visą gyvenimą tiek daug patyręs, kūręs, redagavęs, mokęs jaunimą - ak, kiek minčių dar norėjo išsakyti, tiesų įrodyti! Įsijautė. Diskutavo, pasakojo. Karšti saulės spinduliai, emocijos, o jėgų nebėra... Išbalęs sviro, sviro ir nusviro ant skardžio. Atgaivino Tyliojo vanduo, pašlakščius kaktą, krūtinę.

Skaidriais rudenėjančiais vakarais kartais dar nuvažiuodavom į Sapieginę pažiūrėti, kaip virš miesto nusileidžia saulėlydžio žaros. Aukštyn, aukštyn, ant paties didžiausio kalno.

Pro kalvom nubanguojančias eglių viršūnes žiūrim į tolumas, į savo baltą miestą. O virš jo plazda, žaižaruoja, vis keičiasi vaivorykštinės saulėlydžio spalvos...

- Ak, čia būtum ir būtum amžinai, - atsidūsta maestro.

Dangus jo žodžius išgirdo. Jį palaidojo visai šalia, Rokantiškių kapinėse ant aukščiausio kalnelio.

Laidotuvės buvo tylios, negausios. Apglėbęs didžiulę puokštę, atokiau stovėjo vienišas, liūdnas Miltinis. Su kiekvienu smėlio dunkstelėjimu iškilmingais gestais mėtė į duobę po raudoną rožę.

Norėjau jį paklausti - ar buvo ženklai, ar draugas pažadą ištesėjo? Neišdrįsau.

Kapas kuklus, ant jo tik plokštė su užrašu. O šalia kapo auga ąžuoliukas - lietuviškas dvasios tvirtumo simbolis.