Žurnalistų kūryba

Julijonas Petronis

KAIMIEČIO AŠARA

1.Kaimo   žaizda

Ten man ošė visi Žemės gojai.

Ir beržai, kol mažas,- didesni.

Mano kaime, tėviške brangioji.

Be manęs dabar kaip gvveni?

Kam rytais rasa mazgoji kojas?

Ką rūku apklostai vakarais?

Ar gegutė dar tebekukuoja?

O kur dingo raganos kerai?

Ar verkei, kai mano vyšnias kirto?

Obelų maniškių ar verkei.?

Aš tada buvau be galo girtas.

 Apie tai kam nors ar pasakei?

Dievaži, neprasitark nė žodžio.

Būtų man didžiulė sarmata.

Savo sergančia širdim įrodau,

Kokia man skaudi tavo žaizda.

2.Kaimo   ilgesys

Aukštaitiškai dažnai pravirksiu

Mūsiška tarme: "mamūt"

Kai savo kaimo pasiilgstu,

Gimtos trobos, tėvų namų.

Kaip jie statėsi, tėveliai,

Savim tegalint pasikliaut.

Senstant kitas vargo kelias-

Patiems savus namus nugriaut.

Dar Mūšios, vingrios upelės.

Kaskart man trūksta vis labiau.

Prie jos prilipęs aš be galo

Iki pirmos brandos buvau.

Dabar ties žiotim kaimo marios.

O kas už užtvankos, aukščiau.

Kemsynas, pelkė, liūnas verias-

Nepasakysi paprasčiau.

Atsidusėju... Nieko kito

Nebeturiu. Ir nebebus.

Užtenka man. beje, ir šito,

Kai kelias driekias į kapus.

3. Kaimo  kapinaitės

Čia beveik kaip miesto kapinėse,

Tiktai viskas keliskart ryškiau.

Žmonės juk gyveno netoliese-

Skausmas bendras, ne kiekvieno sau

Štai Adomo kapas...Šitoks kryžius!

 Vyskupas, sakytum, po žeme.

Jaunas tuo tarpu avėjo vyžom.

Glaudės dvaro, svetimam name.

Bradulių paminklas marmurinis.

 Tai turėjo galvą! Ir rankas.

Jam kas dievo dievui, tesižino.

O kas jo, to niekas neatkąs.

Akmenys gąbro ir labradoro-

Blizgantys kitų kraštų svečiai.

Kuo gražiau!...Tik kuo gražiau! Taip nori

 Mus palikti buvę kumečiai.

Gyvas dar anų laikų kryželis,

Bet tik kur ne kur jį surandi.

Antkapiai tarytumei karalių.

Per tą prašmatnumą net skaudu.

Kita vertus, gera čia pavaikščiot.

Kas mus gobsto. Pasakų laikai.

Štai kokie po žemėm kunigaikščiai.

O juk buvom alkai vaikai.

2014.10.21, Ukmergė