Žurnalistų kūryba

Julijonas Petronis

JESENINIŠKAI

I

Tebevaikštau Aš džiaugiuos be galo.

Žemėj būtų liūdna be tavęs.

Dulka dar lig šiol ir mano kelias.

Bet jau greit mane namo parves.

Gali būt, kad vakarą vėlyvą

Susitiksim kaip kadaise vėl.

Palinksniuosim tuos, kurie dar gyvi.

Prisiminsim tuos, kurių nebėr.

Ir daugiau ničnieko nieko, nieko

Nė kas buvo, nė kas gal dar bus.

Kas dvasia bejėgiškai paliegęs,

Tas ir kūnu eina į kapus.

II

Tai puiku, kad mudu tiktai dviese.

Prisiglausk, gražuole, prisiglausk.

Aš neklausiu, ar mane mylėsi.

Ir tu neklausk. Ir tu manęs neklausk

Ir nepalik, kaip kažkada palikus.

Neskubėk pas kitą, nenubėk.

Prisiglausk, tarytum niekad nieko.

Kaip kadais, ant kelių pasėdėk.

Na ir kas, kad jausmas nebegyvas.

Na ir kas, kad jis nebepabus.

Kas sugrįžta vakarą vėlyvą,

Širdyje ilgai dar gyvas bus

III

Mylėdama kitus,

Išmok save mylėt.

Išmok.

Ir nepamiršk.

Niekad nepamiršk.

Niekada.

Juk kits kito mylėti nebemokam.

Gailėdama kitų,

Išmok savęs gailėt.

Išmok.

Ir nepamiršk.

Niekad nepamiršk.

Niekada.

Juk kits kito gailėti nebemokam.

Padėdama kitiems,

Padėk pirmiausia sau.

Ir nepamiršk

Niekad nepamiršk.

Niekada.

Pirmiausia- sau.

Juk kits kitam padėti nebemokam. ...

Gyvenimas to nebemoko.

***

Už viską viską ačiū,

Didžiausio gerumo žmogau.

Didžiausio gerumo visiems.

Mažiausia jo skirianti sau

Taigi...

Tad savęs nepamiršk.

Tik savęs nepamiršk.

Niekada nepamiršk.            .      -

Niekada.

IV

Savas aš visiems žmonėms.

Kipšas kuruose netūno.

Sodo katės glaustos prie manęs

Ir neaploja šunys.

Aplinka nepaprasta, nes paprasta.

Ji visad begaliniai man maloni

Džiaugsmo kupinas lenkuosi sutiktam.

Gyvūnėliai moko gerbti žmones.

2015.09.20.

Ukmergė