Žurnalistų kūryba

Dvi miniatiūros

 Apolinaras JUODPUSIS

ATSISVEIKINIMAS

      Rusų poetas Aleksandras Kočetkovas garsiojoje baladėje apie bėgantį laiką štai ką yra pasakęs: „Nors tik akimirkai išeinat, sudie sakykite visam..." Akimirkos, dienos, metai, dešimtmečiai. Laikas bėga nesulaikomai, negailestingai. Apie tai mąsčiau Akmenės krašto muziejuje rugsėjo 18 d. pradėdamas savo šiokios tokios kūrybos popietę, tik ką ten ant sienų pakabinęs fotografijas, piešinius, vieną kitą karikatūrą, kai skaičiau vieną iš savo apsakymų, kai skambėjo svajinga Frederiko Šopeno muzika.

      Salė, mano džiaugsmui ir nuostabai, buvo pilna akmeniškių - juk čia, Akmenėje, kadaise praktiškai prasidėjo mano darbinė biografija, o dabar štai tarp žiūrovų ir klausytojų mačiausi ir kalbėjau su vienu kitu nušuoliavusios mūsų jaunystės draugu, su buvusiu bendradarbiu, su šeimos bičiuliais. Širdį glostė malonūs atsiliepimai, o aš akimirką, rodos, mačiau čia pat anąpus gatvės buvusią mūsų pirmojo laikraščio „Pergalės vėliava" redakciją sukiužusiame mediniame name, tarsi regėjau visus septynis buvusius rajono laikraščio redaktorius, su kuriais teko laimė dirbti jau  vėliau, Naujojoje Akmenėje, iš jų mokytis.

      Štai taip Akmenės krašto muziejuje atsisveikinau su Akmene ir akmeniškiais, su savo ankstyvosios jaunystės miestu. Laikas, kaip mūsų Ventos vandenys, bėga, srūva...

RUDENIŠKA BŪSENA

      Mane kadaise valdęs nežabotas optimizmas dabar kaip senas sueižėjęs mūras ima skeldėti. Gal kad ruduo.

      Kadaise - gerokai anksčiau ir dar visai neseniai - bet koks metų laikas man teikdavo palaimą: ir žiemos sniegų baltuma ar vasario kaukiančios pūgos, ir pavasarį atgimstančios gamtos optimizmas, kai į padanges kyla vieversiai - tie mūsų planetos paganiniai, ir vasaros grožybė su paukščių orkestrais bei žolynų spalvų spalvomis, kvapų kvapais, ir  ką jau bekalbėti apie rudenį, kai užsidega klevų viršūnės, kai ant tako iš po nakties prikritę lapai kloja minkštą patalą, o per jį einant tas čežėjimas taip ramindavo sielą ir būdavo gera gera...

      Parašiau BŪDAVO. Taip, nes dabar imu nebepažinti savęs - kažkas manyje gęsta, tyla, gal mainosi. Ir pats nebesuprantu kodėl. Ruduo už lango, ruduo mintyse, ruduo...