Ką kiekvienas žmogus pagalvoja išgirdęs žodį „kaimas"? Nujaučiu, kad daugelį apima didelis nerimas, nes jie įvairiose komercinėse televizijose mato gelbėtojus, skubančius taikyti prasigėrusias šeimas, mato policijos ekipažus, skubančius link sukiužusių, kartimis paramstytų trobelių gelbėti kumščiais daužomų vaikučių ir moterų... Kraupokas vaizdas... Sodybų tuštėjimo metas seniai praėjo, jau ir pačių sodybų mažai beliko... Bet ir tokį vaizdą matydamas nenori patikėti, kad išsibėgios Lietuva, kad čia liks ne „mūsų tėvynė - graži Lietuva", o apleista teritorija.

Ir nepatikėkime. Štai skaitau publicisto ir eseisto Česlovo Skaržinsko knygą „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras" ir kartu su autoriumi jaučiu, kaip „nebyliai prabyla medžiai, žolės su žemės gyvybe, ateina pasišnekėti kadaise sutikti nepažįstami žmonės". Žodis po žodžio ir kartu su autoriumi pavakaroti lipi į palėpę, prigrūstą enciklopedijų, senų ir labai vertingų leidinių. Pagarbiai juos imi, vartai, skaitai, prisimeni, stebiesi... Ir trokšti, kad tie vakarai nesibaigtų, kad jų būtų daugiau.

Nedaug jau tokių palėpių belikę. Kitos - prigrūstos lakuotų daiktų, sugedusių televizorių ir šiaip visokio šlamšto. Labai gražu, kad Česlovas Skaržinskas panoro papasakoti ir per anksti mus palikusį „kaimietį" talentingą poetą ir eseistą Stasį Stacevičių, gyvenusį vienkiemyje netoli Merkinės Dzūkijos laukų ir miškų širdyje, ir apie žinomą žurnalistą Joną Švobą, kuris, palikęs redaktoriaus postą, likusias gyvenimo dienas praleido kaime, šalia sodybos savo rankomis pasodinto 3 hektaro ąžuolyno draugijoje, ir apie ūkininką, profesionalų bitininką Vytautą Raulonį, sukūrusį modernų ūkį, svajojantį, kad anksčiau ar vėliau kas nors (gal ir Česlovas Skaržinskas) parašys atskirą knygą apie Gudakiemio kaimą, jo žmones, jo istoriją, nes nori, kad būsimom kartom paliktų buvusio didelio kaimo metraštis...

Skaitydamas apie Česlovo Skaržinsko knygoje užrašytas „palėpės" istorijas, apie tokius žinomus Varėnos ir Merkinės krašto žmones, kaip minėtas Stasys Stacevičius, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis, kaip iš Burokaraisčio į Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką direktoriauti atėjęs Petras Zurlys ar barzdotas skulptorius Vytautas Šibaila, staiga sumojau, kad yra dvi „palėpių" kategorijos: „ūkinės" ir dvasinės. Česlovo pasakojimuose daug praeities ("Nutolusio laiko slenksčiai") ir dabarties („Humoro filosofija"), kai kur mintys lekia ir į ateitį („O kaimietis tik eina skurdyn"), o tuose pasakojimuose daug nostalgijos, susirūpinimo, meilės gimtinei, todėl tie pasakojimai tiesiog išsiveržia iš paprastų apybraižų rėmų ir įsikūnija į eseistinius apmąstymus, kas ir leidžia šių eilučių autoriui pakalbėti apie „dvasines palėpes".

Kiekvienas mūsų - ir aprašytas Česlovo Skaržinsko knygoje, ir besibraunantis per raižytą gyvenimo tikrovę - širdyje turime slaptąjį kampelį (galime vadinti ir „palėpe") ir dažnai net nežinome, kas ten sudėta. Dažnai girdime, kad Lietuvoje vis mažiau kultūros, kad žmonėms vis labiau rūpi kasdienė buitis (juo labiau - skurstančiam žmogui). Negalima pasmerkti gero gyvenimo siekio, tik norėtųsi, kad jis būtų pakylėtas virš kasdienybės, daugiau ar mažiau paveiktas didingos mūsų istorijos, skausmingos praeities ir (ko gero) neaiškios ateities. Tautiniai drabužėliai, kiekvienam padovanotos trispalvės - gražūs sumanymai, bet jie kažkokie „sugalvoti". Manau, kur kas geriau būtų iš palėpių ištraukti praeities relikvijas, didelį savitos ir kultūringos tautos palikimą, sunešti į prieinamiausias erdves - kiekvieno mūsų širdį. Tų „palėpių" vis mažėja, pradingęs Nepriklausomybės aktas, daug svarbių dokumentų, tik pavieniai istorikai bando tikslinti mūsų mitologizuotą praeitį. Nukultūrėjimo pavojus didelis. Ir kiekviena tokia knyga kaip Česlovo Skaržinsko „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras" yra labai reikalinga ir teikia vilčių, kad pamažu vis labiau suvoksime, kurie keliai veda į ateitį.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.