Miniatiūros iš natūros
Povilas Sigitas Krivickas
ŠVENTĖ SU POKŠTAIS
Kasmet gegužės pradžioje minime spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ją savaip įtvirtino Antano Macijausko 1900 metų laimėta byla prieš caro valdžią dėl neteisėto lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo. Šį įvykį primena šviesaus atminimo Danieliaus Mickevičiaus pastangomis įsteigta A. Macijausko premija. Dėl banguojančio pandemijos karantino šiemet gyvai susitikti kol kas negalime. O juk būta šaunių šventinių paminėjimų!
Štai 1997-ųjų gegužės septintąją, gavę kvietimus paties LR Prezidento vardu, susirinkome į dar „Draugyste" vadinto viešbučio pokylių salę. Šio keturiolikos aukštų dangoraižio, pastatyto 1973 metais, antrasis aukštas buvo skirtas priėmimams ir galėjo veikti savarankiškai nuo likusio viešbučio patalpų, nes turėjo atskirą įėjimą, rūbinę bei aptarnavimo patalpas.
Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas pasakė gražią ir malonią kalbą apie tai, kokia svarbi yra žiniasklaida (aišku, ir mes - jos kūrėjai) visuomenės gyvenime. Pakalbėjo dar keletas oratorių. Tačiau klausytojai plojo skystai ir sėdėjo ištįsusiais veidais. Kur tai matyta, kad, aukščiausiu lygiu pagerbiant žurnalistus, ant statelių priešais susėdusiuosius tebūtų kokakolos, fantos ir mineralinio buteliukai?
Na, mes nesitikėjom vokiškos metinės alaus šventės Oktoberfesto, bet vis dėlto... Ką jau ten tas tolimas Miunchenas su klingesiu sklidinų bokalų, kuriuos išnešioja stambiakrūtės padavėjos gėrovams iš viso pasaulio. Užtektų ir tradicinio stalo su tradiciniais valgiais ir tauriais gėrimais (jų dar negalėjo uždrausti A. Veryga, nes tąmet tebuvo studentas). Beje, šventė Oktoberfest pirmą kartą buvo surengta 1810 metų spalio 12-ąją ir pagal tą mėnesį gavo savo skambųjį pavadinimą. Kaip tik tą dieną tuokėsi karūnos princas Liudvikas. Būsimasis karalius pageidavo, kad tuo džiaugsmu pasidalytų ir paprasta liaudis. Pagal jo nurodymą pievose prie Miuncheno buvo pastatyti ilgi stalai su užkandžiais, o miestiečiai nemokamai gavo alaus. Žinoma, bėgant laikui, nemokamos maisto ir alaus dalybos baigėsi, tačiau tai nesumažino Oktoberfesto populiarumo. Būdavo metų, kai festivalis nevykdavo dėl karų ar epidemijų. Taigi dar nežinia, ar pamiuncheny alaus fiesta įvyks šiemet, kai aplinkui tebesiaučia COVIDo pandemija.
Bet grįžkime į 1997-ųjų „Draugystę". Po Prezidento ir kitų kalbėtojų jau buvome bekylą padėkoti už pakvietimą ir atsisveikinti. Tačiau tuo metu Jo Ekscelencija tarė:
- Kviečiu pratęsti į kaimyninę salę.
Atsivėrus dviguboms durims, prieš mūsų akis pasirodė valgiais nukrautas švediškas stalas ir baras su įvairiaspalviais gėrimais bei pilstytojais su baltomis prijuostėmis. Atmintyje iškilo prieš trejetą metų mirusio Melpomenės patriarcho Juozo Miltinio (1907 - 1994) jubiliejinis pokštas. Į Panevėžio teatro legendos butą atėję kviestiniai svečiai susėdo prie stalo, ant kurio tebuvo dubenėliai su rūgpieniu. Netrukus jie išvydo įnešamus padėklus su karštomis virtomis bulvėmis. Ir viskas! Jokių kitų valgių ir jokių stipresnių gėrimų...
Išklausę pagiriamųjų kalbų, užkandę bulvių su rūgpieniu, kai kurie svečiai rūškanais veidais ėmė vienas po kito kilti nuo stalo ir atsisveikinti su režisieriumi. Kai liko nedidelis ištikimiausių bičiulių būrelis, originalusis maestro tiesmukai tarė:
- Šū*ai išplaukė, tai dabar galim gerai pabaliavot, - ir pro atsivėrusias į kaimyninį kambarį duris pasimatė deficitiniais aniems laikams skanėstais bei gėrimais nukrautas stalas.
Prezidento kviesti žurnalistai greitai apsiprato su maloniu siurprizu ir uoliai kibo į vaišes. Jos netruko suskilti į atskirus būrelius arba vadinamąjį „darbą sekcijose". Maždaug per valandą kai kurie svečiai gerokai „įšilo", o vieną jų (pavardė redakcijai nežinoma, o autorius neišduos) Prezidento apsauginiai mandagiai išvedė už parankių. Pokalbiai vis garsėjo, ir niekas nebekreipė dėmesio į tą, kurio dėka čion pateko. Prezidentas stovėjo vienišas salės kampe. Priėjęs jo paklausiau:
- Tai kodėl, Jūsų Ekscelencija, stovite tuščiomis rankomis?
- Kad niekas nepasiūlo... - liūdnai atsiliepė valstybės vadovas.
- O ko pageidautumėte?
- Na, gal viskio...
Nuėjęs prie baro paprašiau to gėrimo Prezidentui ir sau. Kai susidaužėme taurėmis, garsiai, kad kiti girdėtų, paklausiau:
- Jūsų Ekscelencija, kiek galite pakęsti neklaužadas? Paleiskit velniop tą Seimą.
- Negaliu, Krivickai, - niūriai tarė valstybės galva. - Čia Landsbergis taip užtaisė, kad Seimas būtų neliečiamas.
Gal todėl kiek vėliau Algirdas Mykolas Brazauskas nebekandidatavo antrajam terminui, gal kad būta ir kitų priežasčių. Šiandien jo paties paklausti nebeįmanoma.
NETIKĖTAS BORISO JELCINO PAREIŠKIMAS
Tų pačių 1997-ųjų rudenį patekau į palydą Prezidento Brazausko, vykusio oficialaus vizito į Rusiją. Šiuokart buvau ne tiek žurnalistas, kiek „bankininkas", nes dirbau „Vilniaus banko" marketingo departamente. Tiesa, aukso luitų nevarčiau, nes tebuvau atstovas spaudai. Matyt, banko vadovybėje norėjusių ar galėjusių lydėti Prezidentą neatsirado, tai buvau pasiūlytas aš ir laikinai tapau verslininku, kas vėliau pravertė per vieną vizito epizodą.
Kaip primena seni užrašai, 1997 metų spalio 23-sios giedrą ir vėjuotą rytą leidžiantis lėktuvo trapu Maskvos vyriausybiniame „Vnukovo 2" oro uoste aidėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė". Ją nepriekaištingai grojo karinis Maskvos įgulos orkestras. Dingojosi: Viešpatie, kiek turėjo įvykti permainų pasaulyje ir mūsų Lietuvėlėje, kad, va, šitaip didžiausioje slavų sostinėje per oficialią valstybinę ceremoniją nuskambėtų dar taip neseniai draustas mano šalies himnas!..
Paskui prasidėjo didžioji trijų dienų karuselė, pavadinta Lietuvos Respublikos Prezidento oficialiu vizitu. Jo sparta tiesiog stulbino. Užmetę lagaminus į Lietuvos pasiuntinybės viešbutį, mūsų diplomatai, verslininkai, žurnalistai (šių buvo septyniolika) nuskubėjo į Iljinkos gatvę. Ten prašmatniame senoviniame pastate veikė Rusijos federacijos prekybos ir pramonės rūmai. Nuo jų slenksčio matėsi už kelių šimtų metrų raudonuojantis Maskvos kremlius, kur vizito dienomis suteikta laikinoji rezidencija aukštajam svečiui iš Lietuvos. Ta proga minėtieji rūmai išleido pareiškimą, kuriame pasakyta, kad „po ilgų sąstingio metų tarp Rusijos ir Baltijos šalių įvyko svarbus proveržis, kuris įgalins dabartinį, vangiai vykstantį rusų ir baltijiečių dialogą pasukti konkretaus dalykiško bendradarbiavimo linkme." Šiandien skamba lyg iš kokio futuristinio fantastikos filmo, ar ne?
Tuo metu Rusija pirmavo Lietuvos tarptautinių ekonominių ryšių srityje. 1996 m. Rusijai teko apie 18 proc. Lietuvos užsienio prekybos apimties. Šis rodiklis šiandien sumažėjęs per pusę, o pernai rudenį Rusijos vyriausybės sprendimu uždaromos šios šalies prekybos atstovybės Lietuvoje ir Ukrainoje. Rusijos vyriausybės nutarimo aiškinamajame rašte dėl prekybos atstovybės Lietuvoje teigiama, jog ji buvo vienintelė Baltijos valstybėse, o prekybos su Lietuva apimtys drastiškai mažėja - pirmąjį pusmetį jos buvo beveik trečdaliu kuklesnės nei prieš metus. Tokios nelinksmos tokelės... Todėl lyg iš pasakos skamba per anuometinį vizitą Prezidento A. M. Brazausko Rusijos verslininkams pasakyti žodžiai, jog „mes esame nors ir maži, bet patikimi partneriai." Deja, ta partnerystė smarkiai pašlijo per pastaruosius porą dešimtmečių Kremliuje sėdint dabartiniam Rusijos valstybės vadovui.
Pirmąją ano vizito pavakarę, lygiai septynioliktą valandą vietos laiku Lietuvos prezidentas ir jo palyda įžengė į erdvią ir aukštą Maskvos merijos iškilmių salę. Kadangi rankose turėjau fotoaparatą, budrus apsauginis mane sustabdė prie salės durų ir pasakė, kad į susitikimą su merijos vadovybe žurnalistai (kažkodėl?) neįleidžiami. Tada pasakiau, kad esu bankininkas ir Lietuvos delegacijos narys. To pakako, kad patekčiau prie ilgo stalo, kurį abipus apsėdo svečiai ir šeimininkai. Visgi „profesinė liga" paėmė viršų, ir aš laikas nuo laiko pakildavau nuo kėdės bei spragsėjau savo kamera.
Tuometinis Maskvos meras Jurijus Lužkovas papasakojo apie dinamišką didmiesčio plėtrą ir apie tai, kaip pasitelkiama žmonių iniciatyva smulkiajam verslui. Taip Maskvoje pridygo per 240 tūkstančių smulkių įmonių ir esą todėl beveik neliko nedarbo. Prezidentas A.M. Brazauskas paprašė mero J. Lužkovo paramos paspartinant lietuviškos mokyklos Maskvoje statybą ir išgirdo tokį atsakymą: „Aš žinau „Šaltinėlio" mokyklos klausimą ir pasistengsime jį teigiamai išspręsti, nes ir jūs Lietuvoje palankiai sprendžiate rusakalbių problemas." Juk sakoma, kaip jūs mums, taip ir mes jums.
Antrosios vizito dienos ryte Lietuvos Prezidentas atliko aukštiesiems Rusijos svečiams privalomą ritualą: padėjo vainiką ant Nežinomojo kareivio kapo prie Kremliaus sienos. Prieš atvykstant Prezidento kortežui buvo įdomu stebėti, kaip išmuštruoti kariai repetavo ceremoniją. Du uniformuoti vaikinai, susiėmę rankomis lyg per jiems nešinomą mūsų šokį „Bitute pilkoji", vaizdavo dedantys tariamą vainiką ant specialaus stovo priešais kapą su amžinąja ugnimi.
Po vainiko ceremonijos skubėjome į netoliese esančią Rusijos valstybės Dūmą. Į ją patenkant vėl reikėjo praeiti labai priekabią konktrolę. Susitikęs su mūsų valstybės vadovu, Dūmos pirmininkas Genadijus Selezniovas pažymėjo esant gerą Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių būklę - nuo parlamentinių iki ekonominių. Po susitikimo kalbėdamasis su žurnalistais, G. Selezniovas prisiminė malonias viešnages Lietuvoje, kai dar buvo leidinių „Smena" ir vėliau „Komsomolskaja pravda" vyriausiasis redaktorius. Tuo metu vienas iš Lietuvos Respublikos seimo vadovų taip pat buvo žurnalistas - Česlovas Juršėnas. Aš paklausiau, ar buvęs žurnalistas G, Selezniovas, perėjęs į politiką, nesijaučia žeminantis mūsų profesiją. Jis atsakė, kad žurnalistas pirmiausia privalo pateikti informaciją, o nesiekti tapti valdžia, nors ir ketvirtąja.
Ankstyvą tos dienos popietę - 15 valandų 15 minučių Maskvos laiku - aukštaskliautėje Kremliaus Vladimiro salėje susitiko Rusijos ir Lietuvos Prezidentai Borisas Jelcinas ir Algirdas Mykolas Brazauskas. Jiedu pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos valstybių sienos delimitizavimo. Taip padėtas taškas stabilizuojant geopolitinę padėtį Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienyje. Bet Jelcinas nebūtų buvęs Jelcinas, jeigu nepasitelktų netikėto siurprizo. Juo tapo rašytinis pareiškimas, kurį Rusijos Prezidentas tiesiog per stalą ištiesė svečiui iš Lietuvos pačioje derybų pradžioje. Pareiškime buvo teigiama, kad Rusija apsiima apginti Lietuvą nuo bet kokių priešų ir bet kada. Tuo Rusija leido dar kartą nedviprasmiškai suprasti, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims nėra būtinybės stoti į NATO (kas ir įvyko 2004 metais jau prie kito Rusijos prezidento) turint tokias Rytų kaimyno garantijas. Tiesa, nei Rusijos, nei Lietuvos prezidentų padėjėjai taip ir neišplatino žurnalistams to pareiškimo teksto.
Po apsilankymo Maskvoje Prezientas A.M. Brazauskas ir jo palyda tuo pačiu lėktuvu keletui valandų užsuko į Sankt Peterburgą. Vėl gėlės prie monumento žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, šį kartą - Leningrado gynėjams. Vėl susitikimas su vietos politikų, pramoninkų ir verslininkų elitu. Sankt Peterburgo tuometinio gubernatoriaus V. Jakovlevo nuomone, būta didelių galimybių plėtoti tiesioginius prekybos ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos Šiaurės Vakarų regiono, tik reikėtų aktyviau tuo užsiimti.
Vos dešimtį minučių užtrukęs Lietuvos konsulate, Prezidentas ir jo kortežas patraukė į oro uostą „Pulkovo 1". Jau pakilusiame lėktuve Prezidentas ėjo per salonus ir visiems šios ypatingos viešnagės dalyviams dėkojo už nuoširdžią paramą, kurios dalis teko ir žurnalistams. Tarp jų buvo šiandien jau ryškiai įsitvirtinę profesiniame ceche, o anuomet dar labai jauni Ramunė Sakalauskaitė (Lietuvos rytas), Ričardas Jarmalavičius (Respublika), Aleksandras Matonis (BNS), Rita Miliūtė (M1 Plius radijas). Nutaikęs progą Prezidento paklausiau: „Sakykite, kaip jautėtės gavęs per stalą tą popierių? Ar nebuvo pernelyg didelė staigmena?" - „Buvo. Stengiausi staigiai nereaguoti ir vėliau viską ramiai apgalvoti. Lietuvos užsienio politikos prioritetai jau nusistovėję, todėl nevertėtų pernelyg baimintis dėl pavienių tokio pobūdžio pareiškimų". Tada mes dar nežinojome, kad po septyneto metų Lietuva bus ne tik NATO, bet ir Europos Sąjungos visateisė narė.
KO VERTA "KIETA RANKA"?
Su prezidentu (jau buvusiu) Algirdu Mykolu Brazausku vėl teko susitikti dar po dešimties metų. Buvau pakviestas rengti antrąją knygą apie Lietuvos dujininkystės sistemą. Į talkininkus gavau tos srities prityrusį inžinierių ir vadovą Antaną Macijauską. Mes praėjome visą sistemą, kalbėjomės su daugybe jos žmonių. Tada (2007 m.) dar buvo vieninga „Lietuvos dujų" perdavimo, paskirstymo ir prekybos sistema. Vėliau ji reformuota į keletą savarankiškų dalių, atplukdytas suskystintoms dujoms laikyti laivas „Independence" („Nepriklausomybė"). Kiek jis mums padės ar nebus nuostolingas, anuomet dar nežinojome. Iš tuometinių pokalbių išėjo per šimtą interviu, kuriuos užrašydami prisistatydavome kaip INŽINIERIUS ir LITERATAS. Mudu sutiko priimti A. M. Brazauskas... prezidentūroje. Ne, ne tame erdviame gubernatoriškame kabinete, nes ten jau sėdėjo naujas šeimininkas Valdas Adamkus. Jo pirmtakas turėjo tenkintis kukliu kambariu prezidentūros apačioje, kur mus nuvedė mandagi referentė. Pirmasis Lietuvos prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo (ėjo pareigas 1993 02 25 - 1998 02 25) mus pasitiko pakildamas nuo rašomojo stalo. Suprantama, mūsų pokalbis ėjo apie dujininkystę. Įjungėme diktofoną ir:
LITERATAS. Jūsų profesinės ir administracinės veiklos pradžia sutapo su gamtinių dujų atėjimu į Lietuvą. Kiek jums teko dalyvauti dujofikavimo procese?
PREZIDENTAS. Iš tikrųjų - sutapo. Po Kauno politechnikos instituto 1956 metais pradėjau dirbti statyboje. Nors man pačiam pradžioje neteko statyt ir plėst dujų ūkį, tačiau vėliau turėjau labai daug reikalų su visu Lietuvos dujofikavimo procesu.
INŽINIERIUS. Kaip pasikeitė gyvenimas, atėjus į Lietuvą gamtinėms dujoms, ir kokios tai turėjo reikšmės ekonomikos plėtotei?
PREZIDENTAS. Dujos buvo didelė naujovė ir, be jokios abejonės, turėjo milžiniškos įtakos visai mūsų ekonomikai. Dujos yra susiję su kultūra ir geresniu žmonių gyvenimu. Nuo pat pradžių (1961 m.) stengtasi kiek galima išplėsti tinklus, kad dujos pasiektų kuo daugiau miestų ir rajonų. Atsirado centralizuotos katilinės, palaipsniui prie dujų perėjo elektrinės. Gerai prisimenu, kaip Petrašiūnų ar Šiaulių elektrinėse dar kūrentos durpės arba Klaipėdos, Vilniaus šiluminėse - akmens anglys.
LITERATAS. Jūs dirbote atkūrusios Nepriklausomybę Lietuvos pirmojoje vyriausybėje, kai buvo labai apribotas energijos išteklių tiekimas iš Rytų. Kaip pavykdavo įveikti tuos sunkumus?
PREZIDENTAS. Kai 1990 metų balandį prasidėjo ekonominė blokada, kuri tęsėsi per pustrečio mėnesio, tai buvo tragiška situacija. Juk dujų tiekimas Lietuvai apribotas iki aštuoniolikos procentų tuometinio metų poreikio. Netgi praktiškai buvo užblokuotas mazuto tiekimas į mūsų valstybinę rajoninę jėgainę Elektrėnuose. Kai pamatėme, jog mazuto užteks tik keletui dienų, man nieko kito neliko, kaip skambinti Tarybų Sąjungos premjerui Nikolajui Ryžkovui. Jam pasakiau, kad duodu komandą rytoj atjungti Kaliningradą. Tai turėjo reikiamo poveikio, ir dujų bei mazuto čiaupai mums buvo atsukti. Elektrėnai ir kita pramonė vėl pradėjo normaliau dirbti. Nenutrūko dujų tiekimas ir žmonėms, jiems nereikėjo kūrenti taburečių.
INŽINIERIUS. Jūsų akyse plėtėsi ir tobulėjo šalies dujininkystės sistema. Kaip po visų politinių ir ekonominių pokyčių ją vertinate šiandien?
PREZIDENTAS. Vertinu labai teigiamai todėl, kad visas dujų ūkis pirmiausia iš esmės pakeitė žmonių buitį. Tai - karštas vanduo, šildymo sistemos, kurios dirba centralizuotai ir efektyviai. Pataruoju metu padaryta ypač didelė pažanga dujų ūkio eksploatavimo srityje. Laisvosios rinkos sąlygomis dujotiekių ūkio eklploatavimas yra nepalyginamai lengvesnis. Nebėra deficitinių medžiagų - visko galima nusipirkti, sklandžiau vykdomi saugumo reikalavimai. Esu aplankęs nemažai dujų skirstymo stočių, mačiau naujausią techniką, per kurią ateina dujos.
LITERATAS. Teko matyti 2007 metų spalio devynioliktą vykusias dideles iškilmes paleidžiant naujausią magistralinio dujotiekio dalį Šakiai - Jurbarkas, kur statybą buvo pristabdę teisminiai ginčai. Kaip vertinate tokią situaciją?
PREZIDENTAS. Nesąmonė! Gerai, kad viskas išsisprendė dar iki šildymo sezono pradžios. Kai iš Jurbarko per Šilutę pasieksime Klaipėdą, užžiedinsim didžiąją magistralinių dujotiekių sistremą, tai ji taps žymiai patikimesnė. Iki šiol juk viena silpniausių jos grandžių - tarp Panevėžio ir Klaipėdos.
INŽINIERIUS. Jūsų Ekscelencija, ko norėtumėte palinkėti Lietuvos dujininkystės veteranams ir visiems darbuotojams baigiantis penktajam gamtinių dujų vartojimo mūsų šalyje dešimtmečiui?
PREZIDENTAS. Džiaugiuosi, kad Lietuvos dujininkai yra labai patyrusi komanda. Pirmiausia, kad labai pastovūs kadrai, žmonės brangina savo darbą. Jie yra aukštos kvalifikacijos apecialistai, užtikrina saugumą, Lietuvos ramų gyvenimą aprūpinant dujomis, ypač žiemos laikotarpiu. Tai labai svarbu - nuo buitinės viryklės iki didžiausių vartotojų. Todėl visiems šios šakos darbuotojams pirmiausia linkiu geros sveikatos, neblėstančio atkaklumo ir visokeriopos sėkmės gyvenime.
Baigę pokalbį, gavome po autorinę knygą „Lietuvos galia: atlikti darbai ir mintys apie ateitį" su Prezidento autografu ir nusifotografavome. Tada dar nežinojome, kad ateities pačiam A. M, Brazauskui tebuvo likę nepilni treji metai. Šiandien kai kurie politikai, politologai narsto po kaulelį jo biografiją, skaičiuoja klaidas ar šiaip nuklydimus. Ir kas iš to?
Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, tačiau dėl prezidentų vaidmens ir galių vis dar kyla diskusijų. Nesutariama, ar mums reikia „tvirtos rankos" prezidento, ar atlaidaus demokrato. Neginčytina yra tai, kad A. M. Brazauskas buvo „sumanus ūkininkas", kuriam ne kartą teko atlaikyti didelį vidaus ir išorės spaudimą. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Mažvydo Jastramskio nuomone, vertindami, kokio prezidento norėtų, apklausose lietuviai dažnai išreiškia „tvirtos rankos" vadovo poreikį. O kaip „tvirtos rankos" prezidento simboliai įvardijami Algirdas Brazauskas ir Dalia Grybauskaitė. Vis dėlto, kaip pastebi M. Jastramskis, tai, ką žmonės vadina „tvirta ranka", yra susiję su kalbėjimo stiliumi ir asmenybe. Politologo teigimu, vertinant pagal vadovavimo „kietumą", „tvirtos rankos" prezidento Lietuva neturėjo. „Mūsų Konstitucija yra lanksti, bet ji nesuteikia galimybių prezidentui būti vadu", - pabrėžė politologas. Tačiau tame poste matėme ir tokius žmones, kurie dėl savo asmenybės, tam tikrų gebėjimų bei dėl politinės situacijos - labiau ar mažiau palankios politinės daugumos, sugebėjo pasinaudoti savo formaliomis ir neformaliomis galiomis.
Ar galima pamatyti sąsajų tarp G.Nausėdos ir A. M. Brazausko prezidentavimų? „Brazausko spąstų" problemą, kaip ją vadina politologas M. Jastramskis, 1996-1998 metais sudaro du dėmenys: pirma, paties Brazausko atsargus Konstitucijos traktavimas ir nenoras lįsti į konfliktus, antra - priešiška parlamento dauguma. Atrodo, kad pirmaisiais metais, prie „valstiečių", G.Nausėda turėjo didelį pavojų į panašius spąstus įlįsti - tai ir „gudručio" Susisiekimo ministro J.Narkevičiaus istorija, Konstitucinio Teismo paskyrimai, kada „valstiečiai" pradėjo vos ne ignoruoti prezidentą. Tada G. Nausėda prisiminė, kad jis turi veto teisę. Dabar prezidentas stengiasi būti aktyvus, išnaudoti formalius ir neformalius svertus, turi visokių iniciatyvų - kai kurių labiau pasvertų, kai kurių - diskutuotinų ir savotiškų. „Tačiau faktas, ko jis nedaro kaip A. M. Brazauskas - tai savanoriškai neatsitraukia", - įvertino M.Jastramskis.
Kaip žmonės sako, praeitis (arba istorija) yra didžioji mūsų mokytoja.
2021 03 19
Komentarai (3)